Įspūdžiai po premjeros “10 DIALOGŲ APIE MEILĘ” (Rež. Yana Ross)

Praeitą savaitgalį sostinėje renginių tikrai nestigo. R.Tuminas šventė savo ištaigingo teatro 20-metį, tuo pačiu rinktinei publikai pristatydamas pirmąją ilgai laukto „Mistro“ (pagal M. Ivaškevičiau pjesę) dalį. Tą patį vakarą, tik kitame prospekto gale ir kitame teatre (LNDT), vyko dar vienas pristatymas – režisierės Yanos Ross spektaklio „10 dialogų apie meilę“ premjera.

Manau, pačios režisierės jau nereikia pristatinėti: Lietuvoje ji jau pateikia penktą savo režisūrinį darbą, tad kiekvienas, bent kiek besidomintis teatru, tikrai yra kažką matę arba bent jau girdėję apie spektaklius „Liučė čiuožia”, “Bembilendas”, “Juodoji našlė” (“Laisvės kaina”) ar “Meistras Solnesas”. Vieni spektakliai labiau vykę, kiti – itin smarkiai kritikų išpliekti, kas pusmetį gula į LNDT repertuarus. Kiek žinau, tai viena šiuo metu produktyviausių ir aktyviausių šio teatro režisierių. Turiu pripažinti, kad po spektaklių “Liučė čiuožia” ir “Laisvės kainos” pati buvau stipriai paveikta ir vadinau Ross darbus “gaiviu gurkšniu” teatro žiūrovams. Naujas braižas, naujas požiūris, kitoks stilius, gal dar ne visada iki galo išbaigtas, bet tikrai daug žadantis. Tad Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaruose aptikusi šios režisierės naują premjerą, nusprendžiau daugiapremjerinio savaitgalio vakarą paskirti būtent šiam spektakliui. Skaityti toliau…

PAVASARINIS PREMJERŲ LIETUS

Pirmąjį pavasario savaitgalį be Kaziuko mugės renginių, Rammstein grupės gastrolių, Vilniuje laukiame gan nemažai įdomių premjerų teatro pasaulyje. Gali būti, kad kai kur bilietai jau seniai iššluoti, bet kai kur gal dar ir suspėsite. Siūlau trumpą ekskursą apie kiekvieną iš jų…

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – skandalingoji Arthuro Schnitzlerio pjesė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras rengiasi supažindinti žiūrovus su įdomaus XIX a. pabaigos – XX a. I pusės austrų rašytojo Arthuro Schnitzlerio kūryba. Režisierė Yana Ross pasirinko jo pjesę „Ratelis”.
Spektaklio, kurio pavadinimas „10 dialogų apie meilę”, premjera numatyta 2010 metų kovo 5 dieną.
Pjesė „Ratelis“ parašyta 1897 metais ir išspausdinta 1900–aisiais, joje veikia personažai iš pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių – taip siekiama atskleisti, kaip seksualinė aistra panaikina ribas tarp įvairių visuomenės klasių. Pirmiausia šią pjesę Schnitzleris davė skaityti artimiems draugams – ji buvo suvaidinta tik 1920 m. ir dėl temos sulaukė aštrios kritikos. Skaityti toliau…

Japonų teatro trupės SCOT gastrolės Lietuvoje: T.Suzuki spektaklis „DIONISAS“

Vos pasirodę bilietai į japonų režisieriaus T.Suzuki spektaklį „Dionisas“ buvo iššluoti per pusantros savaitės. Dėl tos pačios priežasties organizatoriai turėjo labai pasistengti, kad tą patį vakarą būtų suorganizuotas papildomas šio spektaklio seansas. Tikrai būta priežasties, nes salė per abu seansus buvo sausakimša nuo margaspalvės publikos, norinčios išvysti japonų režisieriaus darbą. Tiek „Sirenų“ festivalio organizatoriai, tiek Japonijos ambasados atstovai džiaugėsi, kad lietuviams nusišypsojo didelė garbė šio režisieriaus darbą išvysti Lietuvoje, nes net pačioje Japonijoje gauti bilietus į šiuolaikinio teatro kūrėjo T. Suzuki spektaklius nėra lengva. Apie jo gastrolių biurokratines problemas režisierius pareiškė: nei politika, nei biurokratija negali sutrukdyti menininkų susitikimų.
Šio pasaulinio garso režisieriaus vadovaujamos trupės SCOT (Suzuki Company of Toga) gastrolės – ne pirmas Lietuvos teatro mėgėjų susitikimas su japonų teatrine kultūra. Beveik prieš penkerius metus „Sirenų“ ir OKT iniciatyva sostinėje viešėjo ir du spektaklius parodė No teatrų asociacijai atstovaujantis kolektyvas, suburtas iš pačių geriausių, skirtingų No mokyklų atlikėjų. O pagal T. Suzuki darbo su aktoriais metodiką dar 1999 m. buvo sukurtas bene labiausiai Lietuvos ir užsienio žiūrovų pamėgtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuriam choreografiją kūrė Vesta Grabštaitė.

Daugelį pasaulio šalių apkeliavęs „Vasarvidžio nakties sapnas“ prieš trejetą metų buvo parodytas ir Japonijoje, Šizuokos pavasario menų festivalyje, kurio vienas organizatorių – T. Suzuki. Jo trupėje, įsikūrusioje Japonijos kalnynuose esančiame Togos kaimelyje, kurį laiką dirbo ir aktorių rengimo metodą studijavo V. Grabštaitė.

Pirmajai pažinčiai su Lietuvos teatro publika T. Suzuki pasirinko vieną žymiausių savo kūrinių – spektaklį „Dionisas“: originalią antikinės Graikijos tragiko Euripido dramos „Bakchantės“ interpretaciją. Skaityti toliau…

PREMJERA!!! “SUDIE, IDIOTAI!” arba ne rugiuose, bet prie bedugnės (antidetektyvas)

Režisierius: Aidas Giniotis
Režisieriaus asistentas: Justas Tertelis
Scenografė: Simona Biekšaitė

Vaidina: Vladas Bagdonas, Aidas Giniotis, Aldona Vilutytė, Ainis Storpirštis, Ieva Stundžytė, Benita Vasauskaitė, Vesta Šumilovaitė, Justas Tertelis, Giedrius Kiela.

Teatro „Atviras ratas“ aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus Justo Tertelio antidetektyvinė pjesė „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“ – tai istorija apie konfliktišką paauglį, nerandantį vietos gyvenime, apie nepritapimą mokykloje, šeimoje bei draugų tarpe, apie jauną žmogų, nerandantį išeities ir jau galvojantį apie savižudybę. Teatro laboratorija ATVIRAS RATAS bando teatrine kalba susikalbėti su maištaujančiais paaugliais, per spektaklio tematiką padėti suprasti, kad jie nėra vieniši, kad gali kalbėti, pasakoti, spręsti savo problemas. Ir visada matyti išeitį.

Justas Tertelis:
„…grįžtant prie to, kas man yra teatras apskritai, galiu pasakyti, kad tai neturėtų žiūrovui turėti jokios reikšmės, nes, kaip sakoma, teatras yra mūsų pačių atspindys. Tad aš jame matau savo atspindį, jūs – savąjį. Tikiuosi, jūsiškis tyresnis.“
(Festivalio „Versmė“ konferencijos medžiaga) Skaityti toliau…

„Širdies riksmas“ – teatro akcija už meilę ir nepriklausomybę! + Kvietimas 2 asm.

Optimizmo sulopyti visas sužeistas širdis nestokojantis „Psilikono teatras“ ir muzikantas Tomas Dobrovolskis kviečia vasarį pradėti nuo teatrinės akcijos „Širdies riksmas“, skirtos kovai už meilę ir nepriklausomybę. Besiruošiant dviem svarbiausioms vasario šventėms, vasario 5 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodąją salę užtvindys silikoninių lėlių šėlsmas, ritminga muzika, specialieji vaizdo efektai iš saldumynų ir saikingas humoras. Tikru silikonu bus sandarinamos sužeistos širdys, o gyvos muzikos pagalba – reanimuojami puolę didvyriai. Skaityti toliau…

Sekite TILTUS !

Jau greitai!
Teatro laboratorija “Atviras ratas”

Suomių režisieriaus spektaklis “Liūdnos dainos iš Europos širdies” grįžta į Lietuvą + galimybė laimėti kvietimą 2 asm.

Nebereikės skaityti Dostojevskio. Kristian Smeds, vienas įžymiausių suomių režisierių, apdovanotas visais įmanomais apdovanojimais, kuriam kažkodėl patinka važiuoti į Lietuvą ir statyti spektaklius su lietuvių aktoriais, trijų tomų romaną suspaudžia į dvi valandas labai koncentruotų vaizdų, prasmių ir jausmų bei labai aiškiai rodo, kas yra šiuolaikinis teatras. Neatitrauki akių, šypsaisi, juokiesi, stebiesi ir išeini geresnis žmogus.

Išrodytas įvairiausiuose festivaliuose užsienyje, šįmet spektaklis bus daugiau rodomas Lietuvoje. Tai jau trečias režisieriaus spektaklis Vilniuje šį sezoną po anšlaginių “Vyšnių sodo”, surinkusio į vieną vietą žymiausius lietuvių aktorius iš viso pasaulio, ir “Mental Finland”, sukurto tarp Helsinkio, Briuselio ir Vilniaus.

Viena ryškiausių lietuvių teatro aktorių Aldona Bendoriūtė, vaidinusi pagrindinius vaidmenis Koršunovo (“Meistras ir Margarita”), Nekrošiaus (“Trys seserys”, “Giesmių giesmė”), Latėno (“Dėdė Vania”) spektakliuose, nominuota aukščiausiam apdovanojimui Lietuvoje – Auksiniui scenos kryžiui – scenoje įkūnija bent penkis veikėjus – taip, kad spektakliui baigiantis nesupranti, iš kur tiek fizinių jėgų ir ištvermės. Aldona ir Kristian, lietuvė ir suomis, šiuo spektakliu užkerėjo visko mačiusius teatro kritikus tiek Lietuvoje, tiek dešimtyje Europos Skaityti toliau…

Paryžiaus katedra (rež. Ramūnas Marcinkus, 2009 01 03, balsas.lt klubas)

tekstas Justino Žilinsko

Choreografė: Vesta Grabštaitė, dailininkas: Aurimas Vosylius, šviesos dailininkas: Marius Selevičius, garso režisierius: Valdas Karpuška

Pirmiausia – ačiū Vilniaus universalinei parduotuvei, kuri leido išlošti bilietą į šį miuziklą. Pats eiti vis norėjau, bet neprisiruošdavau ir net šiek tiek sąmoningai vengiau – mat esu matęs prancūzišką pastatymą. Kiek mačiau iš pernai filmuoto lietuviško ir girdėjau atsiliepimų – įspūdis buvo labai vidutiniškas. Bet dabar pamačiau, tiesa, kamerinį variantą, Forum Palace balsas.lt klube (buv. Galaxy), ir ne „žvaigždine“ atlikėjų sudėtimi. Bet…

Eidamas sau pasakiau: mėginu atsiriboti nuo to, ką žinau. Mėginu žvelgti į viską naujai. Pavyko? Tik iš dalies. Tad ir paknebinėsiu lietuvišką „Notre Dame de Paris“ (muz. Richardo Cocciante, libr. Luc Plamondon) versiją. Detaliai.

Atlikėjai. Skaityti toliau…

Muzikinė utopija “ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ pristatymas Lietuvos rusų dramos teatre jau įvyko. Taip legendinė „Antis“ ruošiasi paminėti savo 25 metų jubiliejų, kuris, matyt, iš tikrųjų bus tik kitąmet, gi „Anties“ pradžia buvo 1985-aisiais.

„Zuikis Pleibojus“ turi savyje muzikos, kiek mažiau aptikau utopijos, nors akivaizdu, kad užmojo būta didžiulio. Į dviejų valandų vyksmą su pertrauka sumiksuota gyvai atliekama muzika ir teatro elementai (režisierius Jonas Vaitkus), aplipinti šiuolaikinio meno blizgučiais – vaizdo projekcijomis, erdviniu garsu iš įrašo ir Sandros Striaukaitės žavingais kostiumais. Matyti, kad į projektą sumerkta daugybė pinigų ir pastangų.

Kiek sudėtinga teigti, kad viskas buvo silpnoka, vidutiniška ar labai stipru. Utopijoje neišgirsite nei vieno senojo „Anties“ kūrinio, visos kompozicijos specialiai sukurtos „Zuikiui Pleibojui“, tad be per radijo stotis leidžiamos „Aš pasitaisysiu“ nežinojau ko tikėtis ir laukti. Ir nors pirmas įspūdis lieka daugiau kritiškas Skaityti toliau…

Knyga. SAMUEL BECKETT “Teatras”

Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.

(iš „Belaukiant Godo“)

Septyniolika dramų apie kurias būtų galima parašyti septyniolika puslapių, bet argi kas juos skaitytų? Tad bandysiu apibendrinti.

Visų pirma, tai - Samuelis Beckettas. Tad čia daug dvasinių ir fizinių luošių, gyvenimo pabaigos akivaizdų, egzistencinės beprasmybės, pasąmonės srauto beryšybių, ne kiekvienam mirtingajam įkandamų simbolių, erdvės ir laiko transcendencijos. Po trilogijos rašytojas jau žinomas, tačiau paliekamo įspūdžio stiprumas lieka ne ką mažesnis.

Visų antra, rinkinio “Teatras” išsamumui trūksta dar kelių dramų (Come and Go (1965), Breath (1969), A Piece of Monologue (1980) ir kt.), nebent neįdėtąsias galima būtų priskirti ne draminiam žanrui, kuo, žinant autorių, giliai abejoju. Žinoma, absurdo klasika sunkiai pasiduoda konkrečiam žanrui, menką teatro mylėtoją sunku būtų įtikinti, kad kai kurias pjeses apskritai įmanoma pastatyti teatre. Tuo tarpu džiugu, kad keletas rinkinio kūrinių, kaip skelbia knygoje pateikta informacija, buvo statyti ir Lietuvoje, pavydu jas mačiusiems ir šiek tiek pikta, kad didžiausias dėmesys skiriamas tik pagrindiniam šedevrui „Belaukiant Godo“ Skaityti toliau…

Kitas puslapis »