Praėjęs savaitgalis Vilniuje buvo turtingas menu netikėtose erdvėse.. Viena iš netikėčiausių meno erdvių, kurią aptikau netyčia saulėtą šeštadienio popietę, – tai prancūziškos kapinaitės vidury Sereikiškių parko. Tiesa, kad tai erdvė menui, sužinojau kur kas vėliau…
Sekmadienį mosikuodami bilietais grūdomės visi į sausakimšą autobusą, kuris turėjo vežti į antrajį Sirenų spektaklį iš Prancūzijos “Monologai Morė prie Ragiuzo” (režisierius Valery Deloince).
Maloniai paprašyti užsitraukti užuolaidėles, visi puolėm vykdyti nurodymus, ir pamažu autobusas pajudėjo žiūrovui nežinoma kryptimi. Lydimi nematomo pasakotojo, ekrane stebėjome video instaliaciją, vaizduojančią miestelio gyvenimą, kraštovaizdžius, žmonių portretus.. Toks keistas jausmas apima: nematai kurlink vairuoja autobusas ir net nenori žinoti.. Tiesiog norisi išjungti smalsumą (ir nesidairyti pro užsilikusius langų plyšelius), o atsiduoti istorijos tėkmei, leistis į netradicinę teatrinę kelionę po Morė-siur-Ragiuzo.
Autobusui sustojus, visi tyliai išsilaipina ir išvysta šviečiančius kaimo trobesių siluetus.. Čia nėra ekskursijos vadovo ir nebegirdime pasakotojo balso, tad patys nieko nelaukę slampinėjame po kaimelį (lyg po Rumšiškių muziejų), kaišiodami nosis į gyventojų miegamuosius, virtuves, kartais pasijausdami nejaukiai, aptikę ten gyventojų figūras..
Apvaikščioję trobesius, netikėtai išgirstame garsus iš šalia esančių “miestelio kapinių”, kurios jau iš toli švytėjo žvakutėmis ir žibintais lyg vėlinių naktį.. Mirusieji, nuo vieno kapo iš kito, ima pasakoti savo gyvenimo istorijas. Pamažu po dalelę lyg dėlionė lipdosi tikroji Morė-siur-Ragiuzo kaimo istorija… Ji pilna visko – neatskleistų žmogžudysčių, meilės istorijų, ištvirkavimų, išprievartavimų, juokingų šeimyninių konfliktų ar tiesiog tragiškų įvykių. Kiekvienas mirusysis vos per porą minučių spėja atskleisti ne tik savo charakterio ypatumus, keistumus, bet ir savo likimą. Antkapiai, kapo puošmenos tarsi buvusios asmenybės atspindžiai, net ir po mirties daug ką nebyliai pasakantys apie mirusiojo buvusį gyvenimą, socialinę padėtį ir t.t. Na, kad ir kapo su keramikine šunelio figura istorija sukėlė ne vieną dalyvio šypsnį. Kapo šeimininkai papasakojo apie ilgai trukusį šeimyninį konfliktą dėl šuns, kurį iš didelės meilės šeimininkas pasiėmė po mirties į kapą su savimi. O žmona, visą gyvenimą pavyduliavusi dėl didesnės meilės šuniui nei jai, nesutiko gulti į tą patį kapą su jais abiem, todėl buvo palaidota šalia. Štai tokias ir kitokias istorijas klausėme vieną po kitos.
Tą vakarą mirtis nebeatrodė liūdnesnė nei gyvenimas. Mirusieji neatrodė tokie tolimi ir neprieinami.. Anaiptol, režisierius tarsi priartino šiuos du pasaulius, leido pažvelgti su humoru į tai, ką dažnai laikome tabu, neliečiamybe..
Pasivaikščiojimą po miestelį užbaigėme Morė-siur-Ragiuzo bare, kur šeimininkai vaišino prancūzišku vynu.. Tikru, beje.
Įspūdis tikrai toks keistas ir įdomus, kai teatras iš scenos keliasi į atvirą miesto erdvę. Tikriausiai dar keisčiau visas šis spektaklis, su kapinaitėmis ir sklindančiais iš anapus balsais vidury Sereikiškių parko, pasirodė ir daugeliui prašalaičių, tais vėlyvais vakarais visai netyčia keliavusiems tiesiog pro šalį ir nesupratusiems, kas čia vyksta.. Bet gal tuo ir įdomus buvo šis savaitgalis, kad nežinai, kur ir ką buvo galima aptikti, ko tikėtis..
Galutinis vertinimas būtų teigiamas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – dėl idėjos, dėl teatro be aktorių (tik su jų balsais), dėl netikėtos erdvės (net jei ją atradau visai netyčia dieną prieš), dėl netikėtų techninių sprendimų (balsų iš žemės ir antkapių), dėl pačios pjesės linksmumo (net jei jos pagrindiniai herojai mirusieji). Na, gal akimirkomis ir prailgdavo tų mirusiųjų monologai, bet iš esmės spektaklis savo neįprastumu tikrai buvo vertas teatro gurmanų dėmesio.
Foto: Dmitrijaus Matvejevo