Temos Archyvai: Teatras

Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS” (rež. Karolina Žernytė”)

Keistas sutapimas, jog paskutiniai trys mane nustebinę (gerąja prasme) spektakliai yra iš Klaipėdos. Pirmasis – „Smėlio žmogus” (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), kitas – vasarį „Apeirono” teatro gastrolių metu  Vilniuje pristatyti spektakliai OKT repeticijų salėje, ir paskutinis – praėjusią savaitę Klaipėdos jaunimo teatro (bendras darbas su rež. Karolina Žernyte ir dramaturgijos konsultantu Kristupu Saboliumi), rodytas pojūčių teatro spektaklis „AKMUO VANDUO GELUONIS”.

Atrodo, uostamiesčio atmosfera sudaro tinkamą terpę gimti unikaliems, nišiniams teatro projektams, kurie geba stebinti net viskuo persisotinusius, reiklius sostinės žiūrovus.

Taigi – apie pojūčių teatrą. Toliau skaityti Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS” (rež. Karolina Žernytė”)

Spektaklis „HAMLETAS” (rež. Vidas Bareikis) @ NKDT

 

Nacionaliniame Kauno dramos teatre šią žiemą V. Bareikis pristatė Šekspyro „Hamletą”. Dauguma, norom ar nenorom šį šviežią pastatymą lygina su ankstesniaisiais, lietuviškosios publikos atmintin įsirėžusiais E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo Hamletais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš pastarųjų nesu mačiusi, todėl V. Bareikio „Hamletas” nugulė mano sąmonėje visai ant balto, kiekvieno žmogaus sąmonėje Hamletui skirto lapo. Spektaklis tiesiog negalėjo sukelti jokių asociacijų su kitų režisierių darbais, dėl to su jais ir nebus lyginamas.

Nedaug yra spektaklių, kuriuos noris žiūrėti antrą, trečią kartus. Man šį pastatymą – norisi. Kertiniai aspektai, dėl kurių spektaklis lieka atminty (o ne nuplaukia kaip dūmas pavėjui beišsisklaidąs), be abejo yra įdomi scenografija, palengva išvystomas Hamleto pamišėliškumas bei asmeninė drama ir žinoma, kaip be jo, – lietus scenoje.

Toliau skaityti Spektaklis „HAMLETAS” (rež. Vidas Bareikis) @ NKDT

Premjera! Opera „PELĖJAS IR MELISANDA” (rež. D. Ibelhauptaitė)

Šio sezono išskirtinis Vilnius City Operos komandos darbas. Sukviesti puikūs solistai, pirmo gruodžio savaitgalio operos vakarų maratoną Vilniuje nutvieskė meistrišku atlikimu. Tai nėra vien tušti žodžiai, nes operos žanras atlikėją apnuogina iki pat gelmių. Jei solistas yra meistras, tuomet jo arijų puikumas operos scenoje padidėja beveik trigubai. Jeigu jis būtų prastas, tai ir nepasislėptų ant scenos nei tarp lakoniškų dekoracijų, nei už orkestro intarpų. Juk kartais operos fanai eina į jau kelintą kartą girdėtą spektaklį, tam, kad paklausytų savo favorito arijos.

Ši Claude Debussy opera jau pati iš savęs yra išskirtinė, nes tai vienintelė kompozitoriaus parašyta opera. Juk C. Debussy mums kaip reikiant gerai pažįstamas opusais fortepijonui. Vien dėl savo didelės apimties (5 dalių) šis muzikinis kūrinys galėtų būti įdomus Debussy muzikos fanams (na ir šiaip prijaučiantiems, kas be ko).

Toliau skaityti Premjera! Opera „PELĖJAS IR MELISANDA” (rež. D. Ibelhauptaitė)

MONSTRAS (šokio teatras „Aura” ir choreografas Samuel Mathieu)

Kauno šokio teatras „Aura” premjerą „Monstras” pristatė dar pavasarį „Naujasis Baltijos šokis” festivalio metu. Puikiai pamenu, kaip graužiausi nagus, kad negalėjau nueiti į pasirodymą, nes buvo kitų svarbių planų. Šį rudenį „Monstras” buvo sušoktas Kaune, Klaipėdoje, tada nuvežtas į Prancūziją ir šią savaitę, gruodžio 4 d. Vilniui vėl buvo suteikta galimybė pamatyti dar šviežiai kvepiantį spektaklį.
Pasirodymo tema – žmonijos žvėriškumas.
Pats choreografas tyrinėja priespaudą patyrusių Europos šalių patirtį, bandydamas suvokti, kaip tai veikia dabartinių žmonių gyvenimą. Pagal nurodytą spektaklio temą, šiek tiek nerimavau, ar neliks po pasirodymo slogutis, viduje nemaloniai paskleidžiantis sunkumą ir kaip švinas, slegiantis širdį. Vis gi nutiko kitaip.

Toliau skaityti MONSTRAS (šokio teatras „Aura” ir choreografas Samuel Mathieu)

ANA KARENINA (rež. Anželika Cholina)

 alt=

Pradėti norisi nuo to, kad šokio spektaklis truko ilgiau kaip dvi valandas, tačiau dėmesys buvo prikaustytas iki pat pabaigos.
Spektaklis nuo pat pirmųjų minučių sudomino muzikos pasirinkimu. Mano manymu, šokio pasirodymams visada begalinę reikšmę turi muzika. Ji praturtina judesį, suteikia jam ne tik didesnę prasmę, bet ir sodresnių bei intensyvesnių spalvų. Nuo muzikos gali pasikeisti šokio minties kryptis. Tinkamai parinktų garsų sąskambiai gali vaidinti antraplanį vaidmenį ir taip papildyti pasakojamą istoriją.

Toliau skaityti ANA KARENINA (rež. Anželika Cholina)

[dienoraštis:] AURA 25 Tarptautinis šokio festivalis.

Jubiliejinis Auros šokio festivalis pažėrė vertingų patirčių. Pastebėjau tendenciją, kad vis labiau pamėgstama kalbėti per šokio spektaklius. Pasirodymas transformuojasi į daugialypį kūrinį, tampa mobilus ir juda po skirtingas miesto erdves. Po truputį apie tai, ką suspėjau pamatyti per savaitgalį.

KAI MES BUVOME SENI// CHIARA FRIGO ir EMMANUEL JOUTHE | Italija, Kanada

Kauno Dramos teatro Rūtos salėje šokio spektaklio pradžia pasitiko ne šokiu, o žodžiais. -Walk with me. Iškart man išsprūdo mintis -oi, kodėl, kodėl ji kalba, juk turėtų šokti.

Toliau skaityti [dienoraštis:] AURA 25 Tarptautinis šokio festivalis.

Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling)

„Didis blogis“ – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras teatrinis darbas apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Kas yra Marius Ivaškevičius, manau, pristatinėti nereikia, pakanka priminti – geriausias, įdomiausias jaunosios kartos lietuvių dramaturgas. Su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu taip pat galima būti pažįstamu: festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „hamlet ws“, „Žuvėdra“, projekto „Krizės trilogija” dalys – filmas „JP.CO.DE“ ir spektaklis „Dvasininkė. Man įsimintiniausias šio vengro darbas – spektaklis „Žuvėdra”, kurį stebėjau prieš aštuonerius metus dar nebaigtoje įrengti Menų spaustuvėje. Tai buvo mažas stebuklas, Toliau skaityti Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling)

[muzikinis spektaklis:] DEVYNBĖDŽIAI (rež. Marius Meiliūnas)

AfisaKaip tas paukštis, lizdą krausim, kaip tas medis, augsim. Nebus plyno lauko, kai tavęs sulauksiu,- lauksiu.

Vasarai nespėjus įsibėgėti, sezonui nespėjus pasibaigti, atvažiavo Miltinio teatras į Vilnių ir atvežė naują, muzikinį spektaklį. Pagal Kazio Sajos pjesę „Klemensas” statyto spektaklio fabula nesudėtinga: į dainuojantį Devynbėdžių kaimą, kuriame išmintingojo Aleliumo buvo išaugintas pamestinukas Skalnas, atvyksta svetimšalis pirklys Rudabarzdis ir pardavęs veislinį jautį Klemensą, kurio dėka kaimas praturtėja, tačiau nebegali muzikuoti, paveikia Devynbėdžių gyvenimą, sujaukia jų vertybes. Taigi, koks jaunaisiais kūrėjais pristatomų jaunųjų aktorių „Devynbėdžių” pastatymas?

Toliau skaityti [muzikinis spektaklis:] DEVYNBĖDŽIAI (rež. Marius Meiliūnas)