Temos Archyvai: Teatras

[dienoraštis:] NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS 2015

Su pavasarinio lietaus atnešta gaiva atūžė Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. Kasdien Vilniuje po kelis pasirodymus, po kurių švieži įspūdžiai nugula čia.

NBS-715x122-02_1

Igor and Moreno (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija)

Idiosinkrezė

Šokinėjanti Baltijos šokio pabaiga. Po šio pasirodymo vėl norisi kartotis, jog riba, kuri nubrėžtų, kas turėtų būti šokio spektaklyje, o kas jau lieka už jo ribų, – itin silpna. Tarsi kokiom kreidelėm būtų nupiešta ant asfalto, užtrypta šimtu milijonų kojų, nulyta lietaus ir kad maža nepasirodytų – likusios kreidos dulkės dar ir vėjo nupūstos. Trumpai tariant, – bendra tendencija tokia, kad ši riba vos matoma, arba jos nebėra.

Prieš prasidedant renginiui nugirdau pašnekesius: čia juk bus be muzikos, ane? Pasidarė įdomu, kaip jau seksis šokti be muzikos ir kaip be muzikos seksis sukurti bendrą visumos nuotaiką.

Toliau skaityti [dienoraštis:] NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS 2015

Spektaklis „SMĖLIO ŽMOGUS“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė)

Lėlių teatro spektaklyje nesu buvusi nuo pat vaikystės, nes įprasta, kad šis teatro žanras yra visiškai okupuotas spektaklių vaikams kūrėjų. Iš Klaipėdos atvykusi režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė nutarė šią nuostatą sulaužyti ir sukūrė nuostabų spektaklį pagal E. T. A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“ – lėlių, kaukių ir judesio fantasmagoriją suaugusiems. Spektaklį netruko įvertinti ne tik žiūrovai, bet ir Auksinių scenos kryžių dalintojai, vienu kryžiumi šiemet papuošdami ir „Smėlio žmogaus“ kūrėjus.
Auksinė spektaklio kūrėjų komanda: scenografė Renata Valčik, muziką spektakliui parašiusi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografiją kūrusi šokėja ir choreografė Sigita Mikalauskaitė, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikęs jaunosios kartos aktorius Šarūnas Datenis ir dramaturgiją šiam judančių paveikslų ir vaizdinių spektakliui sustyguot padėjęs rašytojas Mindaugas Valiukas.

E.T.A. Hoffmanno apsakymas-pasaka „Smėlio žmogus“ pasakoja apie Natanaelį, kurį nuo vaikystės persekioja demoniška būtybė – Smėlio žmogaus šmėkla. Net ir suaugęs, Toliau skaityti Spektaklis „SMĖLIO ŽMOGUS“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė)

[NOA:] GEROS DIENOS! (rež. Rugilė Barzdžiukaitė)

2015-03-23_GerosDienos!_RugilesBarzdziukaitesNuotrauka3pypt. pypt. pypt. Visiems iki negalėjimo pažįstamas aukštas skanavimo garsas, kuris mus apipypsi iš visų pusių, kai norėdami atsiskaityti už prekes, parduotuvėje priartėjame prie kasų.

Lygiai taip pat pypsėjo ŠMC salė, sutikdama klausytojus.

Štai toks renginys, o tiksliau – minimalistinė opera dešimčiai kasininkių ir fortepijonui, atidarė Naujosios operos akciją (NOA).

laba-diena-a-čiū-ge-ros -die-nos

Toliau skaityti [NOA:] GEROS DIENOS! (rež. Rugilė Barzdžiukaitė)

Premjera: spektaklis „DIDVYRIŲ AIKŠTĖ“ (rež. Krystian Lupa)

Teatro dienos savaitę norėjosi vainikuoti ypatingu teatriniu įvykiu – pasirinkau LNDT įvykusią lenkų režisieriaus Krystiano Lupa premjerą „Didvyrių aikštė“. Thomaso Bernhardo kūriniai statomi LNDT scenoje ne pirmą kartą, „Įpročio jėgą“ (2003 m.) ir „Pasaulio gerintoją“ (2006 m.) abu kartus pristatė aktorius-režisierius Valentinas Masalskis. Šįkart Bernhardo garsųjį kūrinį „Didvyrių aikštę“ teatras prikalbino režisuoti vieną garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierių, grafiką ir scenografą, dramaturgą ir vertėją Krystianą Lupą. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Pasiūlymas Lupai Vilniuje statyti paskutinę Bernhardo pjesę buvo neatsitiktinis ir susijęs ne vien su režisieriaus meile šio autoriaus kūrybai. „Didvyrių aikštė“ yra lyg naujo LNDT etapo penkmečio darbų apibendrinimas, kuriame persipina svarbiausios pastaraisiais metais teatro pastatymuose plėtotos temos: visuomenės priešai, emigracija, patriotizmas, holokaustas. Be to, tai paskutinė Bernhardo pjesė, kurios pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre. Kostiumus šiam spektakliui kūrė nuolatinis Lupos bendražygis Piotras Skiba. Spektaklyje vaidina skirtingų kartų, teatrinių mokyklų aktoriai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Toliau skaityti Premjera: spektaklis „DIDVYRIŲ AIKŠTĖ“ (rež. Krystian Lupa)

Premjera: „MOTERS PORTRETAS“ (rež. Dalia Michelevičiūtė)

Mylėjomės lazdynuos

Po saulašarėm saugūs,

Sausų žolių ir lapų,

Pribiro į plaukus[1].

Paskutinįjį šių metų vasario savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė pasipuošė premjera: aktorė ir režisierė Dalia Michelevičiūtė pristatė spektaklį „Moters dalia“, kurio įkvėpimo šaltiniu ir pasakojimo pagrindu tapo lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraščiai. Tai nestebina, žinant, kad aktorė yra dalyvavusi poetės kūrybos skaitymuose, tad spektaklis – iš dalies lauktas žingsnis, kuomet noras kalbėti apie save ir moteris per tam palankius poetės tekstus sukrenta į darnų pasirodymą. Toliau skaityti Premjera: „MOTERS PORTRETAS“ (rež. Dalia Michelevičiūtė)

Opera „Jonas ir Greta“ (rež. Gediminas Šeduikis)

spektaklis-jonas-ir-greta-m-singer-nuotr-65501270Pirmoji Vilnius City Opera (VCO), kurios ėmėsi jau nebe visiems gerai pažįstama bohemiečių senbuvių komanda, o naujieji veidai.
Man ypatingai imponavo pati operos idėja – pritraukti jaunimą, parodyti, kad ir opera gali būti įdomi ir patraukli (būtent pati Dalia Ibelhauptaitė, kuri šįkart liko operos meno vadove, prieš pat pasirodymą sėdėjusi ant scenos kartu su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir pristatinėjusi atlikėjus susirinkusiai jaunajai publikai, pabrėžė, jog jaunieji žiūrovai yra svarbūs, mes esam cool, ir čia nerasime pradvisusių naftalininių sprendimų).

Kūrėjai sau išsikėlė nemažą užduotį – operą padaryti įdomią ir šiuolaikišką moksleiviško amžiaus jaunimui. Ir taip sakau ne dėl stereotipiškos (ir šiaip jau iš dalies teisingos), kad jaunų žmonių dėmesį būtų sunku prikaustyti, ar apskritai sunkiau sudominti, o todėl, kad vien iš psichologinės pusės žiūrint, ypač paaugliai labai greitai gali pajusti netikrumą, dirbtinumą, perspaustą atlikimą scenoje. Toliau skaityti Opera „Jonas ir Greta“ (rež. Gediminas Šeduikis)

Premjera: šokio spektaklis „6tas pirštas:“ (chor. Rūta Butkus)

Paskutinę sausio dieną Menų spaustuvėje buvo pristatyta Rūta Butkus šokio inscenizacijos premjera.

Gan teisinga, jog pati kūrėja šio pasirodymo nevadina spektakliu, labiau tiktų žodis performansas.

Kaip dabar jau yra tapę madinga, atlikėjai pasitiko žiūrovus scenoje ir pasirodymas prasidėjo vykstant žiūrovų suleidimui į salę. Scenos šone -išdidžiai stovėjo keturios, puošniai apsirengusios, pagyvenusio amžiaus damos, o scenos viduryje nerimastingai sukdama ratus ir mindžiukuodama vaikštinėjo pagrindinė veiksmo veikėja. Neabejotinai visų besirenkančiųjų dėmesys buvo patrauktas, kai viena iš vyresniųjų damų šokėjai įteikė plakimosi rimbą, kurį choreografė paprasčiausiai panaudojo pagal savo paskirtį.

Šokėjai ant galvos uždedamas šalmas, kuriuo kaip laisvės apribojimo simboliu neverta abejoti ir tada prasideda spektaklis-performansas, arba kitaip – šokis ir ilga ilga kančia scenoje.

Svarsčiau, ar mums, žiūrovams buvo sunkiau stebėti, ar jai vienai scenoje buvo sunkiau šokti. Toliau skaityti Premjera: šokio spektaklis „6tas pirštas:“ (chor. Rūta Butkus)

Premjera: spektaklis „RUSIŠKAS SĄSIUVINIS“ (rež. Olga Lapina)

Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą – muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis“. Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.

Valandos trukmės spektaklyje regime fantaziją moteriškumo tema, kuriai atskleisti kūrėja pasitelkė aštuonias ciklo dainas, atliekamas įvairių sudėčių vokalinių grupių. Šiuolaikiškai į rusų folklorą pažvelgusio kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino kūrinius atlieka keturiolika skirtingo amžiaus, skirtingų teatrinių mokyklų dramos aktorės. Akompanuojant fortepijonui jos įkūnija dainų tekstuose užkoduotus moters dvasinio pasaulio atspindžius. Pagrindinės herojės-vokalistės šiame spektaklyje nėra,- visos aktorės atlieka po savo solo partiją, tačiau jos labiau demonstruoja ne vokalo galimybes, o savo išskirtinumą, unikalumą, aktorinę meistrystę, gyvenimišką ir teatrinę patirtį, galiausiai sujungia visus balsus į vieningą moteriško ansamblio polifoniją. Kiekviena daina suvaidinama kaip jaudinanti draminė novelė. Kiekvienai dainai sukurta savita stilizuota choreografija. Toliau skaityti Premjera: spektaklis „RUSIŠKAS SĄSIUVINIS“ (rež. Olga Lapina)