Temos Archyvai: Fotografija

[fotografija:] MIKE DEMPSEY

Įvairiai galima vertinti kalbas apie muzikos įrašus ir norą jų laikmenas pačiupinėti pirštais ir akimis. Man tai dažnai prilygsta tam, kad kartu su penu ausims gaunu ir galimybę pajudinti regos nervus. Pastarasis iš muzikos gimęs atradimas įvyko bevartant Manchester Orchestra albumo „A Black Mile To The Surface” kompaktinio disko voką – matomos nuotraukos atvedė prie amerikiečio fotografo Mike Dempsey, kuris ir papuošė minėto albumo viršelį.
Pirmiausia į akis krinta kiek siurrealistiška, nepasiduodanti gamtos dėsniams kompozicija, kelianti tiek suicidinę, tiek kriminalinę, tiek mistinę nuotaiką, kuri beje puikiai tinka prie Manchester Orchestra muzikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dempsey nuotraukose nemenkai pasidarbuota fotošopu, bet internetiniai šaltiniai teigia, kad pasidarbuota yra minimaliai – dažniausiai tik pašalinant kopėčias ar kokį herojų pagrindą po kojomis. Bet kokiu atveju, rezultatas – vertas dėmesio.

Toliau skaityti [fotografija:] MIKE DEMPSEY

[kinas:] VIVIANOS MAIER ATRADIMAS (rež. John Maloof, Charlie Siskel; 2013)

maxresdefault

Oskarui nuominuotas „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“) sava koncepcija kiek priminė „Searching for Sugar Man” – abiejose dokumentinėse juostose nuo menininkų darbų keliaujama iki pačių kūrėjų. Tik vienu atveju kūrėjas dar randamas gyvas, kitu – nebe.

Jaunas režisierius Johnas Maloofas kartą sendaikčių turguje aptinka parduodamas dėžes su senomis nuotraukomis ir negatyvais, daugybe negatyvų – virš 100 000. Prie jų Maloofas randa tik nuorodą, kad tai yra Vivianos Maier turtas. Supratęs, kad jam į rankas pateko neeilinės, tačiau niekam nežinomos fotografės šedevrai, jaunuolis imasi detektyvo vaidmens.

Taip nuo gausybės nuotraukų, Vivianos sukauptų daiktų, kitų įvardijamų šlamštu, žiūrovas kartu su Maloofu keliauja fotografės gyvenimo pėdsakais. Toliau skaityti [kinas:] VIVIANOS MAIER ATRADIMAS (rež. John Maloof, Charlie Siskel; 2013)

SARAH SMALL fotografijos ir tableau vivant

Matyt, pirmiausia reikia įspėti, jog šis įrašas dėl erotinio pobūdžio skirtas tiems, kuriems virš 18-os, nors tikėtina, jog meno čia neįžvelgs ir vyresnės kartos lietuvaičiai. Gi mes, lietuviai, vis dar į nuogą kūną žvelgiam tik pro rakto skylutę. Jaunesnė karta vis dar nekalba su tėvais apie seksą, nes gali jiems patys papasakoti daugiau, nei šie matę per savo gyvenimą. Tad jau nebestebina, kai karts nuo karto atsiranda pusamžių personų netikėtai atradusių ir priekaištingai sakančių, jog G taškas, tai ne tik mūsų www.g-taskas.lt, o ir – Grefenbergo taškas, tad kaip čia mes tokiu pavadinimu…

Bet ne mintimis apie konservatyvumą, tarybinį laikmetį, kuriame viešai sekso nebuvo, dabarties  situaciją ar G. pavadinimą nusprendžiau pasidalinti – noriu atkreipti dėmesį į prieš gerus metus atrastos amerikeitės Sarah’os Small darbus.  Toliau skaityti SARAH SMALL fotografijos ir tableau vivant

Minties pleneras baltose sienose

Vidmanto Ilčiuko parodaPlenerasVilniausVartųgalerijoje prasidėjo spalio 12d.ir tęsis iki lapkričio 5-os. Keisčiausias įvykis po jos yra išeiti į šviesią dieninę gatvę ir užkliudyti koja geltonų lapų krūvą, ypač, jei fotografija vis dar asocijuojasi su ŠMC nužiūrėtais Afrikos ritmų kadrais. Judėjimas ir saulė užgriūva kaip disonansas su tik apturėta mąslia patirtimi, kurią sunku sugrūsti į žodžiuspatikoarbaman nelabai.

2003 – 2004m. nufotografuotas „Miestas“ yra dulkėtas, išsiliejęs ir susiliejantis – su žiūrovo atspindžiu. Atsistojęs priešais nulytą arba anarchiška A dekoruotą purviną langą matai kaip pirštu patepliotas dėmes, kurios iš tikro yra šviesa, sienos ir grindinys. Kiekviena nuotrauka yra tiršta vienatvės spalvų masė, išvešėjusi už atseit trapios stiklo užtvaros, po ilgo smogo ir lietaus krikšto sustabarėjusios į nepralaužiamą permatomą sieną. Lyg ir turintis čia būti, bet taip ir neįvykęs kontrastas glosto akis su niūria išraiška. Toks „Miestas“ taikosi labiau į jausmą ir idėją (parodos aprašyme minimos aliuzijos į Kafką ir ant kalinio nugaros rašomą nuosprendį), nei vaizdo grožį, jame nėra nė vieno aštraus kampo. Pati tikriausia nuobodulio estetika, vietom rizikuojanti virsti tiesiog nuoboduliu. Toliau skaityti Minties pleneras baltose sienose

Šeši šūviai įvertintos fotografijos


2011m. rugpjūčio 15d. buvo paskelbti Tarptautinių fotografijos apdovanojimų (International photography awards) laureatai ir finalistai. Pagrindinių kategorijų laimėtojai gauna galimybę keliauti į Lucie apdovanojimus Niujorke ir tikėtis dešimties tūkstančių dolerių prizo, o neprofesionalai ir studentai – būti pripažinti Metų atradimu bei taip pat praturtėti kukliais penkiais tūkstančiais dolerių. Spausdama nuorodą galvojau, kad peržvelgsiu greitai viską įdomumo vardan, bet akys beviltiškai pasiklydo tarp visų tų vardų ir vaizdų, aštrios publicistikos ir techniškai tobulų makropasaulių, įmantrių flash’inių tinklalapių ir santūrių, bet už save kalbančių portfolio. Nusprendusi išnaudoti šią šiokią tokią progą, atsijojau keletą tematiškai ir/arba vizualiai įdomesnių, ar tiesiog itin gražių grynuolių – skanaus: Toliau skaityti Šeši šūviai įvertintos fotografijos