Prie šios temos atvedė „Jojo Rabbit“ garso takelis, kuriame buvo ir The Beatles „Komm, gib mir deine Hand“, ir David Bowie „Helden“. Taip, joks tai stebuklas, kad ir didieji grandai atlikdavo savo hitus kita kalba. Ypač tai buvo populiaru tarp šlagerių dainininkų, kurie dainuodavo ne viena kalba ir turėjo net atitinkamai kalbai skirtų albumų. Čia verta paminėti, kad kalba neina apie visokius dainavimo/perdainavimo realybės šou ar koverius, kai bet kaip išverčiamas originalus tekstas, sudainuojamas kitų atlikėjų ir uždedamas ant originalios melodijos (tokių galima rasti, tiesa, visai pusė velnio, net Pink Floyd’ų „Another Brick in the Wall“ versiją). Neina kalba ir apie įprastai angliškai dainuojančius vokiečius (kaip, pvz., Kraftwerk), kurie turi kūrinių abejomis kalbomis. Pastarieji virsmai vyksta ir šiandien, ir vyks rytoj.
Mane domino didesni vardai, su kurių vokiškomis artikuliacijomis praleidau porą smagių dienų ir kai kuriomis norisi pasidalinti.
The Beatles – Komm gib mir deine Hand (I Want To Hold Your Hand). Dar yra ir „Sie liebt dich“ (She loves You) ir lyg viskas iš šių legendų vokiško repertuaro.
Į JAV muzikos žvaigždę Taylor Swift atkreipiau dėmesį po Ryan’o Adams’o „1989“, kuris yra tokio paties pavadinimo Swift albumo visų gabalų koverių rinkinys. Po to pamiršau Swift. Nežiūrint to, kad dabar jau ji turi dainų, perkopusių milijardus peržiūrų Youtube.
Positivus lankytojų gretos kasmet retėja. Atvykusieji į festivalį pirmąjį kartą džiaugiasi puikia vieta ir nemato kuo skųstis, tuo tarpu senbuviai vis prisimena kaip buvo anuomet, pyksta dėl nemažėjančios bilieto kainos, sumažėjusio biotualetų skaičiaus, panaikintų scenų, dėl mažai muzikos, dėl blogos muzikos ir t.t. Negaliu sakyti, kad pastarieji neteisūs. Iš tiesų Positivus atėjo sunkūs laikai. Ir atėjo jie jau ne šiemet, o prieš kelis metus, kai festivalis pametė savo identitetą ir iš melomaniško tapo meinstryminiu. Šiemet festivalio pagrindinė scena neturėjo rėmėjo, teritorijoje jautėsi anksčiau akių nebadęs taupymas, pradedant atsisakymu filmavimo gervės, baigiant meniškomis instaliacijomis, kurios anksčiau leido festivalį vadinti ne tik muzikos švente. Iš trijų dienų renginys šiemet tilpo į dvi ir tai muzikinė pasiūla daug džiaugsmo neteikė. Kai pagrindinėje scenoje groja Daddy Was A Milkman, širdis džiaugiasi už tautietį, bet objektyviai supranti, kad ne iš gero toks pasirinkimas.:format(jpeg):mode_rgb():quality(90)/discogs-images/R-13360383-1552749925-7790.jpeg.jpg)
Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel“, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės“. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem“, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių.
