Temos Archyvai: Muzika

MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Gera muzika, jeigu tik klausytojas skiria jai dėmesį, nukelia į kokią nors vietą ir laiką. Užplūsta jausmai, primenantys buvusias ar kuriantys naujas patirtis iš anapus. Madrugada paprastai nusviedžia kažkur į negyvenamą Norvegijos pakrantę, daužomą ledinio plieno spalvos vandenyno. Vaizdinį apie kurį rašau, puikiai iliustruoja serialo Occupied  intro su Madrugados vokalisto Sivert Hoyem daina Black And Gold.

Šaltame, sningančiame ir ištuštėjusiame Osle įvykęs trumpas grupės sugrįžimas sieloje uždegė šiaurės pašvaistę. Sniegu užverstos miesto gatvės ir šalti mūrai visu grožiu pritiko Industrial Silence albumo dvidešimtmečio paminėjimo koncertui. Apie jį Madrugada paskelbė labai netikėtai, dar pernai vasarą. Bilietai į abu Oslo koncertus išgaravo per 48 valandas, o vietos prie pat scenos išnyko akimirksniu. Tiesa, po pirmųjų dviejų koncertų namuose prasideda ir nedidelis turas Europoje. Jeigu mėgstate Madrugada ir nematėte jų gyvai, verta šokti į patogų reisą ir sulakstyti tokios patirties. Jie nepatvirtino jokių atsikūrimo planų ir nežinia, ar kada nors sulauksime naujų įrašų.

Toliau skaityti MADRUGADA @ Oslo Spektrum, 2019-02-02

Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai


Vaporwave taip stipriai nedera su vinilo formatu, kad analoginė šios muzikos klausymo praktika tampa savotiškai žavinga. Vaporwave gimė internete apie 2010 m. ir kaip laikmeną geriausiai išnaudoja digital bei kasetes. Pastaroji medija labiausiai atitinka vaporwave akcentuojamą laikmetį – nerūpestingus aštuoniasdešimtuosius ir korporatyvinius devyniasdešimtuosius. Per savaitę Bandcampe pasirodo iki 10 naujų vaporwave albumų kasečių formate.

Vinilą klausytojas sieja su kokybišku garsu, o tuo tarpu vaporwave patiriamas kaip elektroninis lo-fi. Jeigu kada klausėte prastos kokybės MP3 arba kasetę su sugadinta juosta, tai yra vaporwave mėgstamas efektas, kuris su vinilo koncepcija turi mažai ką bendro. Vinilas yra prabangos dalykas, lyg ir įpareigojantis vartoti jį per hi-end atkūrimo sistemas, tačiau vaporwave skleidžiasi visai kitame kontinuumo gale. Apie prašmatnius atkūrimo niuansus kalba (beveik) neina.

Šiandien per mėnesį išleidžiami du-trys vaporwave vinilai. Daug jų ilgus mėnesius kaba finansavimo platformose (pavyzdžiui, Qrates), o pagrindinį darbą nuveikia trys-keturios leidybinės kompanijos iš vieno ar dviejų žmonių. Retkarčiais daugiau lėšų turintys atlikėjai (?) vinilą išsileidžia patys.  Toliau skaityti Keista vaporwave ir vinilo sąjunga: septyni įdomiausi albumai

Mano 2018-ųjų muzika

Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai su gailesčiu žiūrėdavau į tas lentynas, kuriose dulkių sluoksnis gulė ant per dvidešimt penkerius metus surinktų įrašų. Gi jie rinkti buvo ne šiaip sau iš nuobodulio ar kokio akademinio būtinumo. Visi tie kompaktai, vinilai, minidiskai (buvau ir pamiršęs, kad dar turiu ir tokių pilną stalčių) atsirado po nemenkos atrankos, kurios imtis būdavo ir po tūkstantį albumų per metus. Bet ir ne šiame skaičiuje slypi velnias. Jis slypi gyvenimo širdyje, kuri atsidėjo sau pusantro tūkstančio rinkinių, koncertinių įrašų, albumų, EP, singlų, kuriems perklausyti bent po kartą jau nepakaktų visų dvylikos mėnesių. Ir tai be skaitmeninių failų. Ir tai yra muzika, su kuria užaugau, suaugau, gyvenau ir numirsiu, kuri man svarbi, kuri daug davė, lydėjo, mokė, gelbėjo sunkiu metu, kuri yra man geriausia iš tų tūkstančių girdėtų kitų. Tad kodėl aš ją apleidau ir pamiršau? Nes atrankos procesas vis dar vyksta? Taip, jis vyksta ir vyks visą gyvenimą, bet kažkada ateina toks metas, kad bet kurioje srityje norisi sumažinti apsukas. Čia kaip iš tų savipagalbos knygų (tokių neskaitau, bet kažkaip įtariu, kad ten tokių frazių turėtų būti), kurios liepia sustoti, įkvėpti, pasižiūrėti į tai, ką turi, ir pasidžiaugti turimu, o ne galimu turėti. Nežinau, ar šis patarimas tinka užkietėjusiam melomanui, ar ilgai jis gali veikti, bet šiais metais juo pasinaudojau ir sustojau. 

Sustojau klausyti naują muziką.

Toliau skaityti Mano 2018-ųjų muzika

GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

Grouper Vilniuje. Kas galėjo pagalvoti. Ruins ir „Grid Of Points“ yra mano vieni mylimiausių pastarųjų metų albumų. Bet tuo neapsiribojau, namų darbus atlikau, perklausiau ir ankstesnę kūrybą, kur daug daug ambientinio drone ir mažai mažai pianino, bei Youtube prasukau porą naujausių Liz Harris gyvų pasirodymų. Visa tai leido suprasti, ko galima tikėtis ir nereikėjo sakyti, kaip merginai užu nugaros, „na, kažkaip tai iškentėsiu“.

Kentėti man tuštokoje „Kablio“ salėje neteko, bet ir malonumo ausiai bei sielai negavau. Toliau skaityti GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15

STEPHEN WITT „How Music Got Free“

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė“, nes yra „atgyvenęs“, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free“ papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti“, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner“ arba Scorpions „Wind of Change“.  Toliau skaityti STEPHEN WITT „How Music Got Free“

[besiruošiant:] POSITIVUS 2018

Pripažįstu, kad yra tiesos tame, kad šiemet Positivus festivalis turi porą didelių pasaulinių vardų, NICK CAVE & THE BAD SEEDS (kurie jau atperka visą bilieto kainą) bei THE PRODIGY, ir daug daug (per daug „daug“) vietinės muzikos. Tad ne latviams šįkart trys dienos gali būti per daug ir po visko gali kilti noras pasipiktinti. Kad nereikėtų taip daryti iš anksto panaršiau po mažiau girdėtus pavadinimus, kad iš nuobodulio nereikėtų užgerti ir nulūžti taip ir neišgirdus tų dviejų ar vieno pavadinimo, vardan kurio atsibelsiu į Salacgrivą.

(C) Karlis Dambrans, dambrans.lv

Taigi, imu pirmosios dienos sąrašą ir iš karto suprantu, kad galima bus į kempingą grįžti dar iki vidurnakčio – į Years & Years net nuotraukose nesinori žiūrėti, o girdėti – juolabiau. Tad visai teisingai gali būti keliamas klausimas, ar verta iš viso penktadienį trenktis į festivalį, kai ten vyraus meinstryminis popsas ir latviškas repas? Toliau skaityti [besiruošiant:] POSITIVUS 2018