Kažkoks sausas, muzikine prasme, buvo balandis, nedaug trūko, kad įrašų lentyna liktų nepapildyta. Atrodo, perklausyta ne tiek ir mažai naujos muzikos, bet tik keli pavadinimai prašėsi būti pakartojami. Didžiausi nusivylimai buvo: Gorillaz naujajame „Humanz“ papylę hitų, bet klausyti juos kaip albumą nepavyko; Ryuichi Sakamoto „async“ leidęsis į per didelius varginančius eksperimentus; Tei Shi, po kurios „Bassically“ tikėjausi tikrai ne tokio didelio amerikietiško š., kokiu yra jos debiutinis albumas „Crawl Space“; Laetitia Sadier, kuri galėtų geriau bandyti sutelkti naujiems įrašams Stereolab, nes naujasis „Find Me Finding You“ visai nesužavėjo. O ausyse balandį ilgiausiai skambėjo šie įrašai:

SLOWDIVE – Slowdive (2017)
Taip ir norisi lipinti šiam įrašui epitetus iš operos „metų albumas“, „metų sugrįžimas“, „metų shoegaze“ ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Tiesą sakant, nepamenu nė vieno tokio stipraus sugrįžimo – visgi nėra lengva po 22 metų parodyti, kad kultinė grupė gali tokia būti ir šiandien, kad ir šiandien dar gali išleisti kultinį albumą. O Slowdive ėmė ir parodė, kaip šiandien, neprarandant senojo veido, skambėti aktualiai ir šviežiai. Konkretūs aštuoni takeliai, be jokio nesėkmingo perspaudimo, be jokio dirbtinumo ir būtinumo kažką įrašyti vardan įrašymo, kurį ne taip seniai pademonstravo The Jesus & Mary Chain. Nors albumą pristatantis singlas „Star Roving“ Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis) →

Šis mėnuo buvo „Depešų“ naujo albumo laukimo mėnuo. Sulaukėme, ir ką? Kritikų nuomonės labai nevienareikšmiškos. Aš esu su tais, kuriems „Spirit“ labiau nuobodus, nei įdomus. Nenusisekė ir The Jesus and Mary Chain sugrįžimas su per ilgu „Damage and Joy“. Nesusipratimas (jau galima sakyti, eilinis) įvyko ir su bandančiu į šokių aikšteles sugrįžti Ten Walls’u, vėl numetusiu dviprasmišką žinutę su albumo pavadinimu „Queen“ – anglaišmanėliai tuoj pastebėjo, kad šis žodis slenge turi seksualinėms mažumoms vargiai įtiksiančią reikšmę.  Bet neapsistojame prie nuvylusių, o einame prie džiuginusių:

CHICANO BATMAN – Freedom is Free (2017)

Trečiasis lotyniškų šaknų ketveriukės iš JAV albumas nuneša į 60-70-uosius, kai pasileidę plaukus hipiai dabinosi spalvotomis plunksnomis, taikos ženklais spalvino savo transporto priemones ir turėjo gerą laiką su gera muzika. Naujausiame įraše Chicano Batman dar drąsiau imasi angliškų tekstų, taip palenkdami į savo pusę dar didesnę angliakalbių klausytojų dalį. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. kovo papildymas) →

Daugiau negu trisdešimt-keturiasdešimt metų grojančios grupės kūrybine prasme patenka į tą rizikos grupę, kurioje galima rasti prasirūkiusius, prasigėrusius ir blogą maistą valgančius šešiasdešimtmečius. Jie vaikšto minų lauku ir moja ranka į viską. Jie sako, kad daro ką nori ir ne tau juos gyvenimo mokyti.

Nors synth pop kultūra jau atgimė turbūt du kartus, tačiau Depeche Mode išlaiko originalią krypties vėliavą jau daugelį metų.  Jiems pavyko išvengti U2, kurie suvalgė patys save, likimo. Niekas iš jų narių nenusižudė, kad ir kaip būtų bandęs. Tiesa, Depeche Mode dar aname amžiuje paliko Alan Wilder ir kai kurie fanai vis dar dėl to verkia. Šiai grupei sentimentų jie neturi nuo Violator laikų, o per pirmą Depeche Mode koncertą Lietuvoje jie sakė: ėi, kodėl negroja senų gabalų? Depeche Mode negrojo penkiolikos skirtingų stilių per savo karjerą kaip Killing Joke ir nedarė nesąmonių, kaip Metallica. Nei vienas jų lyderių neišleido geresnių solinių albumų negu kartu grodami grupėje. Jie dešimt kartų nesiskyrė kaip į Rytų Europą koncertuoti vis grįžtantys dinozaurai. Depeche Mode dar nepadarė paskutinio dabar jau tikrai! turo. Toliau skaityti DEPECHE MODE – SPIRIT [2017] →