Temos Archyvai: Muzika

KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

niekam niekam niekam…

Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.

Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada. Toliau skaityti KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

MONTEREY POP (rež. D.A. Pennebaker, 1968)

„If you’re going to San Francisco,
be sure to wear some flowers in your hair”

1967-ųjų Monterėjaus tarptautinis popmuzikos festivalis (Monterey International Pop Festival) įvyko per pačią Meilės vasarą, pora metų iki daug labiau visiems žinomos Vudstoko masofkės. Ir tik savaitė po Fantasy Fair and Magic Mountain muzikos festivalio. Monterėjuje net kartojosi pastarajame pasirodę atlikėjai, bet tai nesutrukdė trims dienoms sutraukti arti šimto tūkstančių hipių, kurie galėjo išvysti ne vieną į istoriją patekusią muzikos legendą.

Kartu su festivaliu vyko ir pasiruošimas šiojo filmavimui – iš tų kadrų ir sumontuotas režisieriaus D.A. Pennebaker’io po metų pasirodęs filmas „Monterey Pop”.

Filmas prasideda festivalio pasiruošimo vaizdais, kuriuose pilna gėlių vaikų ir policijos viršininko rūpesčio („kaip pamaitinsite tiek žmonių – jie per dieną išpirks visą miestelio maistą”). Vėliau muzikantų pasirodymai keičiasi su užsceniniais kadrais, tad tai Koncertas, kurį būtina žiūrėti, o ne palikti kažkur fone. Tau gali nepatikti grojama muzika, bet čia užfiksuoti momentai tikrai nusipelnė būti iškalti sienoje. Tik valanda ir dvidešimt minučių, bet per jas žiūrovo akys ir burna išsiplečia ne vieną kartą. Toliau skaityti MONTEREY POP (rež. D.A. Pennebaker, 1968)

Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna” atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna” tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai”, kuris šito įrašo pavadinime „albumą” pakeitė į „albumai”.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

Prie šios temos atvedė „Jojo Rabbit” garso takelis, kuriame buvo ir The Beatles „Komm, gib mir deine Hand”, ir David Bowie „Helden”. Taip, joks tai stebuklas, kad ir didieji grandai atlikdavo savo hitus kita kalba. Ypač tai buvo populiaru tarp šlagerių dainininkų, kurie dainuodavo ne viena kalba ir turėjo net atitinkamai kalbai skirtų albumų. Čia verta paminėti, kad kalba neina apie visokius dainavimo/perdainavimo realybės šou ar koverius, kai bet kaip išverčiamas originalus tekstas, sudainuojamas kitų atlikėjų ir uždedamas ant originalios melodijos (tokių galima rasti, tiesa, visai pusė velnio, net Pink Floyd’ų „Another Brick in the Wall” versiją). Neina kalba ir apie įprastai angliškai dainuojančius vokiečius (kaip, pvz., Kraftwerk), kurie turi kūrinių abejomis kalbomis. Pastarieji virsmai vyksta ir šiandien, ir vyks rytoj.

Mane domino didesni vardai, su kurių vokiškomis artikuliacijomis praleidau porą smagių dienų ir kai kuriomis norisi pasidalinti.

The BeatlesKomm gib mir deine Hand (I Want To Hold Your Hand). Dar yra ir „Sie liebt dich” (She loves You) ir lyg viskas iš šių legendų vokiško repertuaro.

Toliau skaityti Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson)

Į JAV muzikos žvaigždę Taylor Swift atkreipiau dėmesį po Ryan’o Adams’o „1989”, kuris yra tokio paties pavadinimo Swift albumo visų gabalų koverių rinkinys. Po to pamiršau Swift. Nežiūrint to, kad dabar jau ji turi dainų, perkopusių milijardus peržiūrų Youtube.

Apie ją priminė šiemet Netflix‘o paleistas dokumentinis filmas „Miss Americana”, kuris iš esmės yra apie Taylor Swift augimą, nuo 16-os iki 30-ties. Bet taip pat tai yra filmas apie amerikietiškojo pramogų pasaulio džiaugsmus ir vargus, kuriais gyvena ne tik Swift.

Mes matome šiandienos šimtus milijonų sekėjų turinčią socialinių tinklų ir stadionus gerbėjų sutraukiančią žvaigždę, kurios žinomumas tampa nieko vertas, kai mama suserga vėžiu. Matome jauną, dar tik kovojančią už savo karjerą mergaitę, kurią atsiimant vieną pirmųjų apdovanojimų scenos vilkas Kanye West’as viešai, prieš visą pramogų verslo grietinėlę ir televizijos žiūrovus, viena fraze geba pažeminti ir sutrypti apėmusį džiaugsmą – šio įvykio pasekmės persekioja Swift dar ne vienerius metus, o West’as iš to tik dar kartą pasišaipo, įtraukdamas Swift į dainos „Famous” tekstą. Toliau skaityti MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson)

flashback: POSITIVUS 2019 @ liepos 26-27, Salacgrīva

Positivus lankytojų gretos kasmet retėja. Atvykusieji į festivalį pirmąjį kartą džiaugiasi puikia vieta ir nemato kuo skųstis, tuo tarpu senbuviai vis prisimena kaip buvo anuomet, pyksta dėl nemažėjančios bilieto kainos, sumažėjusio biotualetų skaičiaus, panaikintų scenų, dėl mažai muzikos, dėl blogos muzikos ir t.t. Negaliu sakyti, kad pastarieji neteisūs. Iš tiesų Positivus atėjo sunkūs laikai. Ir atėjo jie jau ne šiemet, o prieš kelis metus, kai festivalis pametė savo identitetą ir iš melomaniško tapo meinstryminiu. Šiemet festivalio pagrindinė scena neturėjo rėmėjo, teritorijoje jautėsi anksčiau akių nebadęs taupymas, pradedant atsisakymu filmavimo gervės, baigiant meniškomis instaliacijomis, kurios anksčiau leido festivalį vadinti ne tik muzikos švente. Iš trijų dienų renginys šiemet tilpo į dvi ir tai muzikinė pasiūla daug džiaugsmo neteikė. Kai pagrindinėje scenoje groja Daddy Was A Milkman, širdis džiaugiasi už tautietį, bet objektyviai supranti, kad ne iš gero toks pasirinkimas.

Toliau skaityti flashback: POSITIVUS 2019 @ liepos 26-27, Salacgrīva

SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)

Tikėtis kažko gero – tai bent tuščia viltis.

Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel”, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės”. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem”, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Šiaip nelengva rašyti apie Sinickį, nes tik jis pats moka apie save parašyti gražiai ir taikliai. Tik jis žino, kur prasideda jo kaukė, o kur – tikrasis Sinickis, tik jis moka, gali ir leidžia sau tokiu tekstu pranešti apie atšaukiamą koncertą: Toliau skaityti SINICKIS – GĖRIS BLOGĮ NUGALĖS (2019)

ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas” (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau. Toliau skaityti ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)