O. Children pavadinimas nugvelbtas nuo tokio paties pavadinimo Nick Cave & The Bad Seeds dainos, kur optimizmas per kraštus tikrai netrykšta. Tokią nuotaiką išlaiko ir naujasis ketvertas, savyje talpinantis senuosius The Cure, Sisters Of Mercy, Bauhaus, Joy Division, o energijos ir tūžmasties turi lyg Interpol būtų susimetę į krūvą su The National, o Depešai šiems atliktų pabrolių vaidmenį.

www.youtube.com/watch?v=uh1o_03ilQY

Negailestingas bet tuo pačiu svajingas post pankinis ritmas su kažkur jau girdėtais 80ųjų sintezatoriais ir, velnias žino iš kur, iškrapštytomis aranžuotėmis, bažnytiniai gedulingi vargonai, elektroninių gitarų tarškesys, gotiški pritariamieji vokalai, egzaltuotai vietomis užlūžtantis vokalas, Cave‘o verti tekstai, balansavimas tarp pop/indie ribos ir turime vieną geriausių paskutinių metų debiutą su iš karto geriausiu metų albumu. Nepražiopsokite!

www.youtube.com/watch?v=TmcHPk8_1N8

Ruins

www.youtube.com/watch?v=rlYGiKpPmKc

Radio Waves (akustinis)

http://www.myspace.com/ochildren

Ji įkūrė grupę kaip savo dvasinį buduarą, kuriame sukabinti svyruoja vaiduokliški korsetai, nuo sienų žvelgia šimtmečio senumo nuotraukos ir išdidus aukso amžių menantis karalienės Viktorijos atvaizdas, o naktis sklaido primirštus kolonijinės Amerikos istorijos puslapius.

www.youtube.com/watch?v=hsyVKuElu1E

Visa tai tinka ir septintajam grupės Rasputina albumui “Sister Kinderhook“. Šiame albume subtiliai dera asmeninė vokalistės motinystės patirtis, vien violončelėmis ir vokalu “stumiama” melodija, unikalus bet kokius vokalo ir rimo kanonus atmetantis pasakojimas, aukštutinio Niujorko, kuriame Creager gyvena, istorija ir visa tai į vieną jungianti nenutrūkstanti laiko linija. Tokie apibūdinimai kur kas aiškesni nei ankšti, kritikų jai nuolat statomi gothic rock-folk-cello rock rėmai, iš kurių šis kolektyvas sugeba mikliai išsipainioti.

Tai šis tas originalaus ir nekasdieniško, puošnaus, bet kartu ir tikro. O tai labai svarbu šiame Katty Perry ir Lady Gaga’os tuščio blizgesio prisotintos populiariosios kultūros pasaulyje.

www.youtube.com/watch?v=ephKO1FkaBw

Naujausiame albume nebėra po pirmojo albumo “Thanks for the Ether” nuolat sekusio bandymo eksperimentais su violončelėmis imituoti gitarų skambesį ir electro prieskonio. To pasėkoje pasiektas sodrus, harmoningas ir kartu nenuobodus bei šviesus skambesys. Pradedant pirmąja kompozicija “Sweet Sister Temporase”, tai -- dikensiška istorija, pavergiančia Creager aukštų natų išdainavimu ir dramatišku žemų tonų violončelių “užnugariu”, antroji savo energija drąsiausiai į hitus pretenduojanti daina “Holocaust Of Giants” reflektuoja visą kruviną Amerikos istoriją: (“There were giants in our mist\ But they slaughtered one another in a meaningless war“). Būtina nepamiršti ir gailaus bei kartu optimistišku choru žėrinčio opuso “Humankind, As A Sailor” ir, galiausiai, muzikinis bei prasmės kūrimo apogėjus pasiekiamas su „Indico Indians“, eilutė (“What do you win for civil war in 1844/ In upstate New York?”) galėtu pakeisti JAV himną Creager gyvenamoje kaimynystėje. Ritmas “numušamas” bandžos lydima “Snow-Hen Of Austerlitz” melodija.

www.youtube.com/watch?v=hBDAHmeNVHw

“Sister Kinderhook” – tai ne tik grįžimas prie grupės šaknų, kartu tai didelis kokybinis šuolis Rasputina kūryboje ir nors Creager dievagojasi atradusi milžino kaulą dainoje “Holocaust Of Giants”, labai norėtųsi palinkėti, jog jos ieškojimai šituo neeiliniu įvykiu geros muzikos pasaulyje nesibaigtų.

teksto autorius: Aleksandras Rimdžius

Gil Scott-Heron

Tituliniame kūrinyje „I’m New Here“ (pagal Billy Callahan -- „Smog“ tekstą) poetiškasis dainius sako, kad visada gali apsigręžti („No matter how far wrong you’ve gone / You can always turn around“). Tikėkimės, kad šitas prašviesėjimas nebus Gil‘ui vienkartinis ir paskutinis – jis tikrai dar turi ką ištraukti ir papasakoti iš savo patirties bagažo.

www.youtube.com/watch?v=J8VOKhRr0eg

I‘m New Here

Būtent daugiau papasakoti, nei dainuoti, ką jis ir daro paskutiniame albume. Muzika, mišinys minimalaus akustinio ir elektroninio gintaravimo, šiek tiek į bliuzą ir folką, šiek tiek į trip hopą ir elektroniką, čia – toks priedėlis, pasakojimo atmosferai pabrėžti, tik jokiu būdu neatliekantis šalutinio vaidmens. Šis fonas subtiliai perteikia kiekvieno pasakojimo ritmą, liūdesio ir optimizmo santykį, leidžia pajausti, kad poetas ne tik rašo, bet ir atlieka. Poros sakinių interliudijas keičia ilgesnės gyvenimiškos istorijos. Vietomis pasakotojo vokalas perleidžiamas per kompiuterinius reverberius. Kai kur girdime pritariamuosius vokalus. Visa tai rodo, kad albumas sukaltas ne tik iš genialaus liūdesio pasakojimo, bet ir įstatytas į įdomius muzikinius rėmus, prie kurių įdėta ne ką mažiau pastangų. O galėjo gi, tiesiog, bardiškai pabrazdinti gitara ir „šekit“. Šaunuolis prodiuseris, XL Recordings savininkas, Richard Russell (M.I.A., Aluminium), kurio iniciatyva gimė „I‘m New Here“ ir kurio indėlis čia veik tapatus Gil‘o vokalui.

www.youtube.com/watch?v=OET8SVAGELA

„Me And The Devil“ + “Your Soul And Mine“

Iš pradžių pasakiau sau, kad patiktų, jog mažiau čia būtų „telling stories“, o daugiau „singing stories“, bet paskui albumas susigulėjo, tekstai įsėdo į smegenis, kiekvienas Gil Scott-Heron atodūsis rado savo vietą ir dabar jau galiu pasakyti, kad „I‘m New Here“ nėra tik vienas giliausių, nuoširdžiausių, atviriausių, nuogiausių savo tekstais. Šis albumas yra toks, koks turi būti ir jam nieko netrūksta, ir iš jo nieko nereikia išmesti. Besiskundžiantiems trumpumu (viso tik 28 min.) siūlau limituotą leidimą, kur papildomai rasite dar septynis atodūsius.

www.youtube.com/watch?v=ADoCh8HfdKM

www.youtube.com/watch?v=gbZVdj_d62M

“Where Did The Night Go”

Ką dar galima pridurti? Apie tekstus: tarp jų yra ir Robert Johnson “Me and The Devil”, ir minėtoji Smog “I’m New Here”, ir Brook Benton “I’ll Take Care of You”, juose daug liūdesio, tamsos, melancholijos, sumautos depresijos. Kaip gyvenime.

www.youtube.com/watch?v=WiuorrXsngM

New York Is Killing Me

http://www.myspace.com/revolutionwillnotbetelevised

http://gilscottheron.net/

Nesu grupės šaknų žinovas, tačiau man, kaip įtariu ir daugeliui, “Jam Jam” asocijuojasi su viename iš realybės šou “Dangus” pasirodžiusiu piliečiu -- Liudu Belicku. Jeigu tik neklystu, jis ten berods pirmasis išsišoko nutaręs, kad reik pavaryt ne koverį, bet savo kūrybą. Tada (prieš kiek tai buvo laiko, 3 metus?) nuskambėjo ir į albumą įtraukta daina “Rytais”:

www.youtube.com/watch?v=M7QHuen3Q0A

Jeigu patiko “Rytais”, “Ir viskas bus kitaip” turėtų nuteikti viltingai. Jaunatviškos sielos ir ritmų muzika, kaip aš pavadinčiau “Jam Jam” kūrybą, nebuvo ant bangos prieš porą metų, tad nėra prasmės kalbėti apie tai, jog dvejus metus panašioj stilistikoj įrašinėtas albumas prarado savo aktualumą. Džiugu ir tai, kad tiek stilistinės, tiek nuotaikų įvairovės turintis albumas skamba nuosekliai, o ne kaip sukauptų pavienių minčių kratinys.

www.youtube.com/watch?v=eg55spAyTSI

Prisipažinsiu, kad vos tik gavęs, “Ir viskas bus gerai” grotuve non-stop sukau dvi-tris dienas. Atrodytų nieko ypatingo, bet tie nerūpestingumo ritmai labai gerai veikia tingios vasaros karštyje. Bet įdomu ne tai.

“Jam Jam” dar neužvaldė “Wembley” stadiono kompleksas -- albume angliškos ir lietuviškos dainos eterį dalinasi maždaug per pusę. Faktas, kad banalybės (čia teiginys bendrąja prasme, ne apie Liudo tekstus) angliškai skamba geriau. Gal net ne geriau, o tiesiog netenka savo prasminės paskirties ir tampa dar vienu istrumentu, t.y. svarbiau ne kas pasakoma, o kaip. Taip po savaitės bandydamas atgaminti lietuvaičių debiutą pagauni save atsimenantį (ir puikiai!) faktiškai tik lietuviškai atliktas dainas.

www.youtube.com/watch?v=rovNcKgPlwE

Čia, man regis, yra daugelio lietuvių kolektyvų neįsisamoninta klaida -- jeigu kuri kažką unikalaus, gali dainuoti, kad ir paukščių kalba (Sigur Ros), tačiau, jeigu tavo kūryba neperšoka egzistuojančių kokybės kartelių ir neprašo naujo termino stiliaus įvardinimui, gimtoji kalba gali tapti išsigelbėjimu. Taip tik atrodo, kad mes kuo puikiausiai mokame anglų ar kitas užsienio kalbas -- mokėti gal ir mokama, bet jos niekada nebus taip arti prie kūno ir nečiuožinės taip smagiai nuo liežuvio.

Tad linkėdamas ateityje daugiau lietuviškos kūrybos, tuo pačiu džiaugiuos tuo, kas jau yra. Jeigu sudomino, turėkit omeny, kad kitą savaitę savo puslapyje facebook’e pralošim du (iš 300) “Ir viskas bus kitaip” CD, o jeigu paskubėsit albumą galit užsisakyti grupės puslapyje arba po 15 d. ieškokit jo skaitmeniniame pavidale. Nemokamai, jeigu gaila paremti muzikantus.

http://jamjamlt.blogspot.com/

the Picturesque Episodes

Žinoma, įstabiausia tai, kad ši eksperimentinė post-rokinė konsteliacija yra lietuviškas darbas, kiek paskęstantis jūroje panašios muzikos, bet turintis tikrai stiprių momentų. 80-ies minučių kelionę galite patys įvertinti, o čia pateikiu internete rastą Dariaus pristatymą:

„Brangusis klausytojau,

kuris tykoji paskendęs beribės informacijos liūne ir kurioziškuose pasaulio bei mūsų šalies politiniuose, kultūriniuose, socialiniuose ir vertybių revanšuose. Ar nesijauti pasiklydęs? Ar nesijauti suklaidintas aplinkos veiksnių, kurių pats negali pakeisti? Aš – jaučiuosi pasiklydęs. Gyvenimo pakelėje pamečiau kompasą ir nebežinau, kuri kryptis yra teisinga, o kuri ne. Lyg beformis laivas sklandau tarp žvaigždynų, ieškodamas savo žvaigždės ir praeityje palikdamas vis daugiau sprendimų, iš kurių – toli gražu – ne visi buvo teisingi ir dori.

Kiekvienas mūsų turime turėti bent jau abstrakčią kryptį, kurios link privalome judėti, per šviesą ir tamsą. Šeštasis mano muzikinių eksperimentų albumas – „Constellations“ būtent ir pasakoja bet kurio iš mūsų teisingos krypties paieškas, begalinę kelionę pakeliui išgyvenant seriją neracionalių, tarpusavyje nesusijusių atsitiktinumų, kurie kelionės pabaigoje tampa mūsų pokyčių priežastimi. Ir visa tai, visą šią kelionę pasistengiau sutalpinti į 80 minučių muzikos – kosminio roko; muzikos, kuri vis kintančiomis formomis palieka mano galvą ir lieka įamžinta visatoje bei į savotišką knygą (pdf formatu pridėta prie nemokamo albumo atsisiuntimo), kurios tekstus iliustravome kartu su talentingąja fotografe Lina Bielinyte, iliustruojančia visus mano muzikinius leidinius.

2009 metai man atvėrė daug durų – JAV netlabel‘yje išleidau penkis pakankamo dėmesio susilaukusius albumus, aktyviai koncertavome su kauniečių post-rock/instrumental kvintetu „slowattack“, ir visą šį laiką stengiausi savo klausytojams suteikti galimybę išgirsti muziką arba apsilankyti koncertuose nemokamai. Vertinu estetiškai išbaigtus kultūros kūrinius ir žmones, kurie stengiasi dalintis – šiuo atveju mūsų asmeninių klajonių produktu – menu, muzika, taigi stengiuosi ir pats duoti žmonėms tai, ką turiu. Šio straipsnio apačioje rasite nuorodą, kurią paspaudę galėsite nemokamai įsigyti albumą ir instrumentinius muzikinius judėjimus iliustruojančią knygą pdf formatu.
Jūsų,
Darius Gerulis,
the Picturesque Episodes/slowattack“

http://h-minor.blogspot.com

Neverta daug tuščiažodžiauti šio atlikėjo atžvilgiu, nes viskas pasakoma keliais sakiniais -- prancūzas visą vaikystę atsėdėjęs prie klasikinio pianino, vėliau atrado potraukį kiek kitokiai muzikai -- techno. Po kiek laiko jam pasirodė, kad tai puikiai suderinami dalykai ir išleido albumą “Modern Rhapsodies”, kuriame naują skambesį įgavo “Depeche mode”, Moby, Aphex Twin, “Massive Attack” kūriniai. 2010 metais Maxence Cyrin sugrįžta su albumu “Novo Piano” ir demonstruoja gerą skonį, koveriams pasirinkdamas “The Pixies”, “Cocteau Twins”, Justice, “Arcade Fire”, MGMT, etc. Niekaip neprikiši, kad tai tiesiog “tos” muzikos atlikimas pianinu -- Maxence Cyrin nuo savęs įdeda tiek, kad kiekviena kompozicija jau po pirmų kelių sekundžių tampa jo nuosavybe, su jo skambesio antspaudu. Šviesu, pozityvu ir melancholiška tuo pačiu metu arba tiesiog nuostabi muzika prie kurios limpa gražiausi prisiminimai. Tai prisiminimus kiekvienas turėkim savo, o muzikinius patikėkim palikim Maxence Cyrin:

www.youtube.com/watch?v=27SbVk1i-RI

www.youtube.com/watch?v=83KR_UBWdPI

www.youtube.com/watch?v=7iULUPJdlxc

www.youtube.com/watch?v=49esza4eiK4

www.youtube.com/watch?v=4NZdggNUvq0

www.youtube.com/watch?v=nlHrP4xlbzU

www.youtube.com/watch?v=o1u0VIBUfUI

www.youtube.com/watch?v=63Vt3E1SBgI

Klausiu savęs, kodėl jie man patiko? Ogi Motorama „Alps“, nežiūrint to, kad šaltas vokalisto balsas ir maniera primena tamsiuosius militaristiškus Interpol ar net labiau Joy Division, mano viduje nuskambėjo romantiškai ir smagiai, netgi kažkiek šventiškai ir optimistiškai, ir, be kalbų, jie – vasariški ir ilgam nepaleidžiantys. Vietomis pagalvoju, kad norėtųsi daugiau įvairumo tonacijose ir kietesnio grajaus, bet ta neperminkštinta 80-ųjų synthpop + new wave + post punk monotoniška visuma skamba puikiai ir kokybiškai. Netgi lenkia daugumą vakarietiškų panašaus skambesio kolektyvų.

Kai kas burnoja, kad Motorama panašumas į Joy Division yra per didelis, tad  tokių klonų reikalingumas abejotinas. Tokiems tik atsakau: „Man patinka ir tie, ir tie“.

www.youtube.com/watch?v=sj1yyhCkQ8Y

Ghost

www.youtube.com/watch?v=sNDLQ99dYZI

www.youtube.com/watch?v=WVzEsJ--kSg

www.youtube.com/watch?v=7AM7XpiOLAM

normandy (iš “Horse EP”)

www.youtube.com/watch?v=5H_CrxyxPd4

Horse (iš “Horse EP”)

www.youtube.com/watch?v=H7_K6iufRcI

Kaip ir įprasta, šiame albume The Fall barsto grubią skaldą, tik šis įrašas yra netikėtai vartotojui draugiškas ir „įvažiuojamas“. Rekomenduočiau jį kaip vieną ramesnių the Fall delyrų per kelis paskutinius metus.

Taip teigdamas neturiu galvoje regis apčiuopiamų albumo dainų struktūrų ar apgalvotų aranžuočių. Greičiau pats Mark E. Smith sugebėjo šį kartą aiškiau išsireikšti, o ir nauja komanda albumo kredituose vadinama „personalu“ pūstelėjo šviežios energijos.

Tiesa, ši energija kaip ir daugelyje the Fall įrašų yra vis dar tokia pat fundamentaliai „žalia“ ir primityvi, tad nereikia mano paminėtos skambesio ramybės pirkti už gryną pinigą. Joje nepasigendu jokių modernių stilistinių ar kokių tai techninių stebuklų. Tas pats kalimas būgnais ir bosu, archaiški gitaros efektai, kreivi klavišai (tarsi mane būtų kvietę jais pagroti) ir kažkur haliucinuojantis metafizinis Mark. E. Smith vokalas.

Albumo dinamika atspindi The Fall įpročius – greitesnį kūrinį keičia Mark E. Smith vapaliojimai, įrašo kokybę čia pat sutrikdo tyčia išderinti garsai, tarsi kai kurios vietos skambėtų iš pensininko nešamos radijuškos.

Nors visos albumo dainos yra privalomos, perlais pavadinčiau O.F.Y.C. Showcase – už jos hipnotizuojančią monotoniją ir ironišką stilistiką tarsi tai būtų du akordus mokančių jaunų pankų hitas. Mexico – tipinė etaloninė The Fall vizitinė kortelė – pakaks šios dainos, kad pajaustumėte visą grupės stilistiką. Kitas dėmesio vertas kūrinys su (ne)aiškia aliuzija ir surf prieskoniu – Cowboy George.

www.youtube.com/watch?v=IWhLt1iQL5g

Tuo tarpu antrosios albumo pusės siurprizas – Wanda Jackson perdirbinys Funnel of Love.

www.youtube.com/watch?v=HTQ8nJd-Agc

Ir galiausiai tarsi ligonio girtuoklio ašaros sąmoningai patetiškai pateikta paskutinė – Weather Report 2. Vienu metu net suabejojau, nejaugi pats maestro Mark E. Smith leido sau suskysti? Tačiau ne – pokyčiai dainos viduryje vėl grąžino į tą nuolat the Fall transliuojamą radarų triukšmą.

Reikalas akivaizdžiai subalansuotas tiek stažą ir nuovoką turintiems, tiek dar tik smalsaujantiems melomanams. Trukdžiai!

http://www.visi.com/fall/

Findlay Brown

Su savo sentimentaliomis idėjomis galvoje ir Bernard‘u Butler‘iu (puse buvusių Suede) prodiuserio kėdėje dar 2008-ųjų pabaigoje sukalė visai kitokį, įsimylėjėliams skirtą, albumą „Love Will Find You“. Pernai jis prasprūdo nepastebėtas ir tik šiemet, atlikėjui persikrausčius Niujorką ir JAV rinkai perleidus diską kitokiu viršeliu, už Atlanto kilo nemažas susidomėjimas, kuris atnešė albumą ir į mano namus.

„Love Will Find You“ – konkretus, trumpas (vos viršija pusvalandį), dešimties dainų albumas, menantis nematytus, bet ne kartą girdėtus 60-uosius, kai patefonuose sukosi tik traškančios plokštelės ir Elvis buvo Dievas, o Orbison‘as – šio liūdnesnysis šešėlis. Dar kažkur kažką linksmino ar graudino The Ronettes, The Shirelles, Frankie Valli & The Four Seasons ir krūvelė kitų melodingų, briliantinių kolektyvų, kuriuos be perstojo suko Findlay įrašinėdamas šį albumą. „Love Will Find You“ tobulai perteikia to laikmečio atmosferą, o ir pats atlikėjas pasidabinęs tokiu įvaizdžiu, kad nežinodamas vargu suprastum, kad čia šių dienų veikėjas.

www.youtube.com/watch?v=-MJK7aNCy0g

Dešimt kūrinių, tobulai tinkančių vestuvių/abiturientų išleistuvių vakarui , vienas po kito nuosekliai kuria iškilmingą nuotaiką. Čia tobulai tinka tiek Findlay Brown vokalas (vietomis primenantis Bryan Ferry ir Richard Hawley), tiek muzika, siūbuojanti nuo švelnių, pagrąžintų styginių orkestru, melodijų, iki ritmiško poproko („Holding Back The Night“) ir greitesnio rockabillio (“That’s Right”). Ir nereikia sakyti, kad tokia muzika jau seniai sugrota -- visa muzika seniai sugrota, bet tokia niekada nemirs.

www.youtube.com/watch?v=UMtSgOYSGEQ

www.youtube.com/watch?v=SqZnUhc9j6I

O šis “Lord Skywave” remiksas (į albumą neįeina, galima rasti single “All That I Have”) man skamba net smagiau nei originali versija:

www.youtube.com/watch?v=orV0B85D0Po

p.s. Kūrinyje „EveryBody Needs Love” tekstą „…this time…“ šis jaunuolis traukia tip top kaip Stipe‘as per „Everybody Hurts“.

www.youtube.com/watch?v=QD15lrQS64c

www.findlaybrown.com

http://www.myspace.com/findlaybrown

Be Audriaus Balsio, Romas čia tikėtina susikvietė visą (pagrinde Užupio) savo chebrą: V.Labutį, V. Kernagį, P.Vyšniauską, K. Smoriginą, A. Žebrauską, P. Meškėlą, Nedą Malūnavičiūtę, L. Šinkarenko, etc.

Aukščiau – žymioji “Kalifornija”. Kadais berods vyno reklamai susuktas reikalas šiame albume suskamba kiek kitaip nei jeigu klausytume galvodami, kad tai atlieka kabaretas “Tarp girnų”. Tiesiog albumo kontekstas pakylėja ją šiek tiek į aukštesnį lygmenį, kad ir kaip snobiškai tai beskambėtų. Labutis, Vyšniauskas, Šinkarenko, o ir pats Romas Lileikis bei Audrius Balsys savo vardais užtikrina, kad tai nėra tik eilinė ant greitųjų padaryta chaltūrėlė.

Nors internete be “Kalifornijos” nieko iš jo rasti nepavyko, neabejoju, kad dar kai ką girdėti teko. Žinot tą šiek tiek paslaptingą Kernagio “Tik niekam nieko nesakai, tiktai pakyli išeini… < ..> Į tamsą juoda katė nubėga, greideris uoliai nuvalo sniegą ir viskas prasideda ten, kur kažkam pabaiga”? Jeigu neteko, bus gražus atradimas, o prieš išgirstant Kernagio versiją, galima paminėti ir tai, jog albume tuos pačius žodžius savaip pateikia ir Kostas Smoriginas. Jeigu iš pradžių atrodo, kad dvi “Tik niekam nieko nesakai” albume atsirado neapsisprendus kurią įtraukti arba nenorint įžeisti atlikėjų, tai vėliau matai, kiek emocionaliai jos skirtingos… Viena viltingai paslaptinga, kita lyg po metus nepaliekančio lietaus.

Ir, žinai, kartais aš pagalvoju, kodėl taip ilgai neužsiminiau apie šį albumą? Ir tada prisimenu citatą, jog “kalbėti apie muziką, tai tas pats, kas šokti apie architektūrą”. Tai ne visada teisinga, bet kai muzika yra sava, sielai, iš širdies, tai geriausia ne skaityti mintis apie ją, bet žiūrėti į klausančiojo akis.

***
Kadangi albumo jau seniausiai nėra prekyboje, mielai pasidalinsim nuoroda iš kur jį atsisiųsti perklausai. Parašykit info[@]g-taskas.lt ir kantriai laukit atsakymo. Tas pats galioja ir prašiusiems nuorodų į kitus albumus – reikia iš naujo įkrauti, nes ankstesnieji kažkur dingo.