Temos Archyvai: Albumai

G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. sausio papildymas)

Nauji metai jau atnešė ir naujų albumų: Bonobo, Sohn, Run the Jewels, Foxygen, Austra ir kitų, bet visą sausį G. kambaryje labiau dominavo dar pražiopsotos 2016-ųjų įdomybės. bet apie viską iš eilės.

THE COLORIST & EMILIANA TORRINI – The Colorist & Emiliana Torrini [2016]

Šiemet jau yra išleistas naujas įrašas su islande Emiliana Torrini, kuri savo balsą paskolino Kanados didžėjui Kid Koala, pristatančiam visai neblogą kosminio ambiento albumą „Music to Draw To: Satellite“, tačiau man norisi sugrįžti į praeitus metus, kada islandė su orkestru The Colorist įrašo pavidalu pateikė Torrini dainų koncertines versijas. Islandė kartu su belgų orkestru pirmiau naujai aranžuotus kūrinius pristatė gyvuose pasirodymuose, o po palankių vertinimų išleido ir koncertinį albumą. The Colorist nepavertė Torrini į kažkokią neatpažįstamą personą, tai vis dar ji, tokia pati jautri, paaugliškai valiūkiška, nuoširdi ir lyriška, tik gyvesnė, brandesnė, mažiau pop, labiau atskleistu, apnuogintu vokalu, nei galima buvo ją girdėti paskutiniuose įrašuose. Net nugrotasis ir visiems žinomas „Jungle Drum“ čia sugebėjo nuskambėti neįprastai, su kažkokiu apokaliptiniu šiurpumo atspalviu. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. sausio papildymas)

CANDEE TRAIN COLLECTIVE – THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE (THE RECORD) [2016]

The pronounced words of magic with mysterious mimicries

Išankstinė žinia apie šį albumą buvo tokia, jog 2015-ųjų pabaigoje Kauno bienalės metu vyko pasaulyje žinomo menininko Saâdane’o Afifo ir lietuvių grupės „Candee Train” muzikinis bendradarbiavimo projektas „Gijos: fantasmagorija apie atstumą”. Jo metu Afifas atrinko kitų kūrėjų tekstus, įkvėptus jo meninių kūrinių, kurių nuotraukos sudėtos ant plokštelės voko, ir davė juos grupei „įgarsinti“. Tai kiek gąsdino, nes tokia priešistorė kažkodėl dar prieš susipažinimą su įrašu suformavo lūkestį, jog visuma gali būti panaši į ŠMC tinkančią garso instaliaciją, o ne į normalų klausomą albumą.

Lūkestis, Toliau skaityti CANDEE TRAIN COLLECTIVE – THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE (THE RECORD) [2016]

DEEPER UPPER – Mirrors [2016]

Pradėję nuo trankaus indie roko 2010-aisiais, lietuviai DEEPER UPPER suka electro keliu. Šios evoliucijos užuomazgos justi jau nuo antrojo grupės EP „Ceremony“, išleisto 2015 metais. Debiutinis pilno metro „Mirrors“ – žymiai šaltesnis ir tamsesnis nei pirmtakai, užkariavę klausytojų širdis tokiais hitais kaip „Unity“, „CPR“ ar „Trapping in“. Elektroninė precizika gali pasirodyti svetima, prie instrumentinio-gitarinio roko pratusioms ausims. „Veidrodžiuose“ gitarų garsus keičia industriniai, įrašuose dominuoja sintezatoriai ir būgnų mašinos, tačiau DEEPER’iai tuo ir ypatingi, nes geba derinti tradiciją ir šiuolaikišką skambesį. Vaikinų ketvertukas yra vieni iš tų perspektyvių atlikėjų, kurie neatsilieka nuo šiandienos pasaulinės muzikos tendencijų, kuriais galime didžiuotis, o svarbiausia – klausytis. Toliau skaityti DEEPER UPPER – Mirrors [2016]

ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016]

Parodyk man kelią kuriuo aš dar nėjau ir tu išgirsi garsą mano gitaros.

Atgrubnagis kurį laiką buvo aptilęs. Nes keliavo po pasaulį, ieškojo ir rado vidinę ramybę. Kartu su lap steel gitara, kuri anot muzikanto, paimta pasižaidimui taip prilipo, jog dabar sunku beatplėšti. Ta pirmoji meilė naujai gitarai sugulė į mini albumą, pavadintą „Samurajaus kelias“, kuriame randame aštuonias trumpas instrumentines kompozicijas.

Instrumentinių takelių Atgrubnagio kūryboje netrūko ir anksčiau, tačiau man labiau visada patikdavo jo dainos, žodžiai, tekstai, kuriuose netrūkdavo gyvenimiškos išminties. Tikiu, jog profesionalai teigiamai įvertins ir Atgrubnagio grojimo nauja gitara techniką, o man lieka priimti šį „kelią“ emociškai ir kaip būna su tais instrumentiniais įrašais – paties susikurtais vaizdais ir nuotaikomis. Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016]

DARIUS ŽVIRBLIS – PRETENZIJA [EP, 2016]

Kai naująjį Dariaus Žvirblio mini albumą, kurio ir šiaip pavadinimas pretenzingas, gavau kartu su lupa, ėmiau įtarti, jog gal praeitą kartą, vertindamas „Pudelį už borto“, būsiu praleidęs kaži ką svarbaus, plika akimi sunkiai įžiūrimą. O kad ir šįkart taip nenutiktų, Darius prie kompaktinės plokštelės įdėjo ir pagalbinę priemonę. Ir ta priemonė iš tiesų pravertė: kai po kelių „Pretenzijos“ perklausų paėmiau į rankas digipak‘ą, supratau, jog be lupos čia neišsiversiu, ir net reikėtų dar galingesnės, nes dainų tekstas ir kita įrašų informacija suraityta tokiu mandru ir smulkiu šriftu, jog plika akis čia bejėgė. Nežinia, ar taip specialiai padaryta, ar nespecialiai, bet užrašų 90 proc. taip ir liko neperskaityta, bet muzikos albumas – ne knyga, galima suvartoti ir vien su ausimis. Tad išsikrapščiau sierą ir ėmiausi šešių takelių „Pretenzijos“. Toliau skaityti DARIUS ŽVIRBLIS – PRETENZIJA [EP, 2016]

ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]

Ši jauna daug žadanti kompanija iš Klaipėdos neslepia, jog be proto žavisi Depeche Mode ir stengiasi į juos lygiuotis, tačiau kaip daugumai kitų, tiek lietuviškų, tiek užsienio atlikėjų, tas lygiavimasis akivaizdus, bet nepasiekiamas, toks apie kurį melomanai juokauja: į depešus gali lygiuotis kiek nori, bet vis tiek būsi tik De/Vision. Royce šis juokelis taip pat gali būti taikomas, tačiau jų debiutinis albumas nėra labai prastas. Sakau tai, atsižvelgdamas net į tai, jog žiauriai nemėgstu lietuvaičių, dainuojančių ne gimtąja kalba.

Debiutinis Royce albumas „Black Lights“ tikrai dėmesio. Kad ir todėl, jog keli Royce kūriniai lengvai susiklausytų tame pačiame rinkinyje su minėtais De/Vision Toliau skaityti ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]

MARIA USBECK – AMPARO [2016]

Prieš pasukdama solo keliu Maria Usbeck buvo niujorkiečių grupės Selebrities balsas ir klavišai. Iš pradžių grupė grojo neįmantrų sintezatorinį new wave, kurį vėliau, prieš išsiskirstydama, kiek pagražino lėtesnio tempo romantizmo atspalviais ir įrašė visai klausomą albumą „Lovely Things“.

Tačiau debiutinis solinis Maria Usbeck albumas „Amparo“ ausyse įsitvirtina daug lengviau negu Selebrities garsai. Ne vienoje Lotynų Amerikos šalyje gyvenusi Maria grįžta prie šaknų ir tai, kas arčiau širdies – ispanų kalbos. Taip, „Amparo“ tekstai skleidžiasi ispaniškai, bet tai nekliūva net nesuprantant nė vieno žodžio. Pati Maria pripažįsta, jog taip jai daug natūraliau ir laisviau pavyksta reikšti emocijas ir atskleisti save. Ir tai jaučiasi. Soliniame įraše ji daug gyvesnė, natūralesnė ir jaučiasi, jog gyvena savame kailyje. Toliau skaityti MARIA USBECK – AMPARO [2016]