Temos Archyvai: Albumai

ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016]

Parodyk man kelią kuriuo aš dar nėjau ir tu išgirsi garsą mano gitaros.

Atgrubnagis kurį laiką buvo aptilęs. Nes keliavo po pasaulį, ieškojo ir rado vidinę ramybę. Kartu su lap steel gitara, kuri anot muzikanto, paimta pasižaidimui taip prilipo, jog dabar sunku beatplėšti. Ta pirmoji meilė naujai gitarai sugulė į mini albumą, pavadintą „Samurajaus kelias”, kuriame randame aštuonias trumpas instrumentines kompozicijas.

Instrumentinių takelių Atgrubnagio kūryboje netrūko ir anksčiau, tačiau man labiau visada patikdavo jo dainos, žodžiai, tekstai, kuriuose netrūkdavo gyvenimiškos išminties. Tikiu, jog profesionalai teigiamai įvertins ir Atgrubnagio grojimo nauja gitara techniką, o man lieka priimti šį „kelią” emociškai ir kaip būna su tais instrumentiniais įrašais – paties susikurtais vaizdais ir nuotaikomis. Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016]

DARIUS ŽVIRBLIS – PRETENZIJA [EP, 2016]

Kai naująjį Dariaus Žvirblio mini albumą, kurio ir šiaip pavadinimas pretenzingas, gavau kartu su lupa, ėmiau įtarti, jog gal praeitą kartą, vertindamas „Pudelį už borto”, būsiu praleidęs kaži ką svarbaus, plika akimi sunkiai įžiūrimą. O kad ir šįkart taip nenutiktų, Darius prie kompaktinės plokštelės įdėjo ir pagalbinę priemonę. Ir ta priemonė iš tiesų pravertė: kai po kelių „Pretenzijos” perklausų paėmiau į rankas digipak‘ą, supratau, jog be lupos čia neišsiversiu, ir net reikėtų dar galingesnės, nes dainų tekstas ir kita įrašų informacija suraityta tokiu mandru ir smulkiu šriftu, jog plika akis čia bejėgė. Nežinia, ar taip specialiai padaryta, ar nespecialiai, bet užrašų 90 proc. taip ir liko neperskaityta, bet muzikos albumas – ne knyga, galima suvartoti ir vien su ausimis. Tad išsikrapščiau sierą ir ėmiausi šešių takelių „Pretenzijos”. Toliau skaityti DARIUS ŽVIRBLIS – PRETENZIJA [EP, 2016]

ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]

Ši jauna daug žadanti kompanija iš Klaipėdos neslepia, jog be proto žavisi Depeche Mode ir stengiasi į juos lygiuotis, tačiau kaip daugumai kitų, tiek lietuviškų, tiek užsienio atlikėjų, tas lygiavimasis akivaizdus, bet nepasiekiamas, toks apie kurį melomanai juokauja: į depešus gali lygiuotis kiek nori, bet vis tiek būsi tik De/Vision. Royce šis juokelis taip pat gali būti taikomas, tačiau jų debiutinis albumas nėra labai prastas. Sakau tai, atsižvelgdamas net į tai, jog žiauriai nemėgstu lietuvaičių, dainuojančių ne gimtąja kalba.

Debiutinis Royce albumas „Black Lights” tikrai dėmesio. Kad ir todėl, jog keli Royce kūriniai lengvai susiklausytų tame pačiame rinkinyje su minėtais De/Vision Toliau skaityti ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]

MARIA USBECK – AMPARO [2016]

Prieš pasukdama solo keliu Maria Usbeck buvo niujorkiečių grupės Selebrities balsas ir klavišai. Iš pradžių grupė grojo neįmantrų sintezatorinį new wave, kurį vėliau, prieš išsiskirstydama, kiek pagražino lėtesnio tempo romantizmo atspalviais ir įrašė visai klausomą albumą „Lovely Things”.

Tačiau debiutinis solinis Maria Usbeck albumas „Amparo” ausyse įsitvirtina daug lengviau negu Selebrities garsai. Ne vienoje Lotynų Amerikos šalyje gyvenusi Maria grįžta prie šaknų ir tai, kas arčiau širdies – ispanų kalbos. Taip, „Amparo” tekstai skleidžiasi ispaniškai, bet tai nekliūva net nesuprantant nė vieno žodžio. Pati Maria pripažįsta, jog taip jai daug natūraliau ir laisviau pavyksta reikšti emocijas ir atskleisti save. Ir tai jaučiasi. Soliniame įraše ji daug gyvesnė, natūralesnė ir jaučiasi, jog gyvena savame kailyje. Toliau skaityti MARIA USBECK – AMPARO [2016]

SOLO ANSAMBLIS – Roboxai [2016]

Solo ansamblis – internetai sako, jog tai aktorių ketveriukė, ėmusis ne kokios dainuojamosios poezijos, o poetiškos elektronikos. Patys atlikėjai įsivardija savo stilių vieno gerbėjo išmestu emociniu „sad dance”, kas iš esmės nieko nereiškia, nes šokti (kad ir liūdnai) galima pagal bet kokio stiliaus muziką. Svarbu išlaikyti rimtį veide. O šypsena klausant debiutinio „Ansamblio” albumo „Roboxai” nekyla, nors ir kojos pačios nesikiloja.

Tamsios atmosferos gotiškai post-punk‘iška elektronika, menanti 80-ųjų synth/new wave bangas, kaip instrumentinis fonas didelės euforijos nesukėlė, kaip ir niekuo neypatingas, vietomis be reikalo kompiuterizuotas vokalas, tačiau lietuviškoje scenoje tokios muzikos trūksta. Sakyčiau, kažkur devintojo dešimtmečio viduryje sulig D.A.17 vėlesne kūryba toks garsas mūsų sceną apleido ir nesugrįžo iki Solo ansamblio. Toliau skaityti SOLO ANSAMBLIS – Roboxai [2016]

VŌDŪN – Possession [2016]

Stars come to me and speak

Taip, kartais pabosta tos visos gražios, lyriškos, minkštos, pozityvios ir lengvos pop melodijos ir norisi kažkokios atsvaros, kuri padėtų išsikrauti fiziškai ir emociškai, duotų grūzo ir kuriam laikui atjungtų nuo ramumos ir blaškaties. Ir, žinoma, norisi, kad tai būtų kažkas įdomesnio, tirštesnio, nei naftalininiai Antakalnio turgelio kontingento įrašai. Vodun tokiu gali būti.

Aha, tai kiek mistifikuotas reikalas – apie tai debiutinio grupės albumo „Possession” pradžioje („Loa’s Kingdom”) informuoja pasakotojas: „This is misunderstood within our society, because we travel to our holy places and praise our Gods and Sprits. For Vodun, we descend upon our temples to emerge. A God.” Toliau skaityti VŌDŪN – Possession [2016]

SHE BIT HER LIP – VIIV [2015]

Estai šaunuoliai. Jie jau skamba kaip šimtaprocentiniai skandinavai, Nors She Bit Her Lip, kolektyvas iš Tartu, muzikine puse primena airių God Is An Astronaut kuriamą atmosferą, tačiau estų skambesyje yra daug to skandinaviško, per skaidraus ledo stiklą sklindančio šalčio, kuriamo iš svajingo shoegaze.

She Bit Her Lip pernai išleido albumą „Viiv”, kurio kompaktinės plokštelės tiražas, tiesa, nedidelis, jau išparduotas, tačiau albumo gelmę ir muzikos grožį galima pajausti ir klausant skaitmeninį įrašą, kurį deduosi į 2016-ųjų geriausiųjų albumų sąrašą. Toliau skaityti SHE BIT HER LIP – VIIV [2015]

KAKKMADDAFAKKA ‎– KMF [2016]

And you know exactly where to go / tomorrow you can talk about what we did last night

Dešimtmetį grojantys norvegai buvo į ausiratį patekę ir anksčiau, bet didelio įspūdžio anksčiau nepaliko. Ant jų buvo užvedęs Erlend Øye, kuris prodiusavo du prieš tai buvusius Kakkmaddafakka albumus. Dabar savo klausymo archyve randu tik trejetą takelių iš grupės 2013-ųjų albumo „Six Months Is a Long Time”, bet šiandien juos norisi ištrinti ir pasilikti tik visą šiųmetį albumą „KMF”.

„KMF” – tai paprastas, saulėtas, melodingas indie poprokas, kuris neturi nieko bendro su superduper moderniu skambesiu, išplėstomis akimis ir žodžiu wow. Šis albumas spinduliuoja meilę, atostogas, šilumą, festivalį po atviru dangumi ir atpalaiduojantį lengvumą – tokia atmosfera bei vokaliniu dainingumu ir visumos skambesiu Kakkmaddafakka pavirto visiška Erlend Øye regiškojo albumo „Legao” kopija. Toliau skaityti KAKKMADDAFAKKA ‎– KMF [2016]