Temos Archyvai: Muzika

Mano 2018-ųjų muzika

Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai su gailesčiu žiūrėdavau į tas lentynas, kuriose dulkių sluoksnis gulė ant per dvidešimt penkerius metus surinktų įrašų. Gi jie rinkti buvo ne šiaip sau iš nuobodulio ar kokio akademinio būtinumo. Visi tie kompaktai, vinilai, minidiskai (buvau ir pamiršęs, kad dar turiu ir tokių pilną stalčių) atsirado po nemenkos atrankos, kurios imtis būdavo ir po tūkstantį albumų per metus. Bet ir ne šiame skaičiuje slypi velnias. Jis slypi gyvenimo širdyje, kuri atsidėjo sau pusantro tūkstančio rinkinių, koncertinių įrašų, albumų, EP, singlų, kuriems perklausyti bent po kartą jau nepakaktų visų dvylikos mėnesių. Ir tai be skaitmeninių failų. Ir tai yra muzika, su kuria užaugau, suaugau, gyvenau ir numirsiu, kuri man svarbi, kuri daug davė, lydėjo, mokė, gelbėjo sunkiu metu, kuri yra man geriausia iš tų tūkstančių girdėtų kitų. Tad kodėl aš ją apleidau ir pamiršau? Nes atrankos procesas vis dar vyksta? Taip, jis vyksta ir vyks visą gyvenimą, bet kažkada ateina toks metas, kad bet kurioje srityje norisi sumažinti apsukas. Čia kaip iš tų savipagalbos knygų (tokių neskaitau, bet kažkaip įtariu, kad ten tokių frazių turėtų būti), kurios liepia sustoti, įkvėpti, pasižiūrėti į tai, ką turi, ir pasidžiaugti turimu, o ne galimu turėti. Nežinau, ar šis patarimas tinka užkietėjusiam melomanui, ar ilgai jis gali veikti, bet šiais metais juo pasinaudojau ir sustojau. 

Sustojau klausyti naują muziką.

Toliau skaityti Mano 2018-ųjų muzika

GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

Grouper Vilniuje. Kas galėjo pagalvoti. Ruins ir „Grid Of Points“ yra mano vieni mylimiausių pastarųjų metų albumų. Bet tuo neapsiribojau, namų darbus atlikau, perklausiau ir ankstesnę kūrybą, kur daug daug ambientinio drone ir mažai mažai pianino, bei Youtube prasukau porą naujausių Liz Harris gyvų pasirodymų. Visa tai leido suprasti, ko galima tikėtis ir nereikėjo sakyti, kaip merginai užu nugaros, „na, kažkaip tai iškentėsiu“.

Kentėti man tuštokoje „Kablio“ salėje neteko, bet ir malonumo ausiai bei sielai negavau. Toliau skaityti GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15

STEPHEN WITT „How Music Got Free“

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė“, nes yra „atgyvenęs“, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free“ papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti“, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner“ arba Scorpions „Wind of Change“.  Toliau skaityti STEPHEN WITT „How Music Got Free“

[besiruošiant:] POSITIVUS 2018

Pripažįstu, kad yra tiesos tame, kad šiemet Positivus festivalis turi porą didelių pasaulinių vardų, NICK CAVE & THE BAD SEEDS (kurie jau atperka visą bilieto kainą) bei THE PRODIGY, ir daug daug (per daug „daug“) vietinės muzikos. Tad ne latviams šįkart trys dienos gali būti per daug ir po visko gali kilti noras pasipiktinti. Kad nereikėtų taip daryti iš anksto panaršiau po mažiau girdėtus pavadinimus, kad iš nuobodulio nereikėtų užgerti ir nulūžti taip ir neišgirdus tų dviejų ar vieno pavadinimo, vardan kurio atsibelsiu į Salacgrivą.

(C) Karlis Dambrans, dambrans.lv

Taigi, imu pirmosios dienos sąrašą ir iš karto suprantu, kad galima bus į kempingą grįžti dar iki vidurnakčio – į Years & Years net nuotraukose nesinori žiūrėti, o girdėti – juolabiau. Tad visai teisingai gali būti keliamas klausimas, ar verta iš viso penktadienį trenktis į festivalį, kai ten vyraus meinstryminis popsas ir latviškas repas? Toliau skaityti [besiruošiant:] POSITIVUS 2018

VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

Įspėjimas – čia nerašoma apie „normalius“ plokštelių grotuvus, esančius tarp kraštutinumų. Tam skirti ištisi interneto forumai ir juose tarpstantys žinovai. Taip pat rašinyje nerasite NIEKO RIMTO. Įspėjimo pabaiga.

Beveik oficiali statistika byloja: padoriuose namuose vis rečiau aptinkamas televizorius, o štai plokštelių grotuvas tampa vis dažnesne svetainės puošmena. Kaip grybų po lietaus pridygo dėvėto „vinilo“ krautuvėlių, o vokiečių, olandų, norvegų palėpėse dulkėję, po kiaurais stogais brinkę, vaikų „padidžėjinti“ grotuvai ir „nudrožtos“ plokštelės tarsi gyvieji numirėliai užplūdo skelbimų portalus ir hipsterių namus. Egzistuoja ir kitas kraštutinumas – dar gerokai iki „vinilo karštligės“ hi-end klasės grotuvus įsigiję ir iki smulkmenų savo garso sistemas puoselėjantys „ligoniai“, kurie už savo hobiui pasirengę paaukoti visą laisvalaikį, lėšas ir gal net šeimą. Todėl šis rašinys bus iš dviejų dalių – tiems, kurie tikisi stebuklo iš grotuvo „už 50 eur“, ir tiems, kurie yra pasiryžę bet kam, kad jų sistema suskambėtų nepriekaištingai. Toliau skaityti VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

Jeigu namuose jau sukaupėte kelių šimtų ar tūkstančių vinilo plokštelių kolekciją, ko gero šis tekstas ne jums, nes jūs jau žinote, kur ir kaip gauti gerų bei retų įrašų.

Jeigu šiuo muzikiniu formatu pradėjote domėtis neseniai arba tik dabar atgaivinote šią aistrą, čia rasite naudingų būdų, kaip gauti įdomių įrašų savo kolekcijai. Toliau straipsnyje vinilo plokšteles vadinsiu tiesiog vinilais – taip, kaip jas vadina viso pasaulio melomanai.

Vinilai man niekada nebuvo egzotiškas muzikos įrašo formatas, nes muzika domėtis pradėjau prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvylika. Tada kompaktiniai diskai dar tik radosi, vėliau buvo neįperkami, o paskui tapo beverčiai. Daug įrašų buvo daroma į paprastas kasetes, o šių įrašų šaltinis paprastai būdavo originali arba nebūtinai vinilo plokštelė.

Kai pradėjau dirbti ir turėjau galimybę nusipirkti kompaktinių diskų, vinilus apleidau, tačiau dabar vėl prie jų grįžau. Vinilai man nėra joks kultinis įrašo formatas, prie kurio melsčiausi ir gaudyčiau ausimis visus girdimus ir negirdimus garso dažnius. Juos kolekcionuoju iš pagarbos muzikai ir atlikėjams, siekdamas išlaikyti ją fiziniame, apčiuopiamame formate. Daugelis naujų vinilų dabar skamba kiek prasčiau negu skaitmeninės laikmenos, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Man labiau rūpi ne jų kokybė, bet jų įvairovė ir būdai juos įgyti. Vinilai – vienas iš mano gyvenimo džiaugsmų, kuris buvo kartu su manimi labai ilgą laiką. Toliau skaityti VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

G.eriausi 2017 metų albumai

Kuo toliau, tuo sunkiau sekasi man suprasti naująją muziką. Todėl čia nėra Jlin, GAS, Arca, King Krule, Fever Ray, kurių naujus albumus mano ausys priskiria labiau madingiems, bet ne maloniai klausomiems įrašams.  Bet sąrašas gavosi vis tiek ilgas. Kam per ilgas – galite kreipti dėmesį tik į raudoną spalvą.

ALGIERS – The Underside of Power (2017)
Neįtikėtinai stiprus ir įdomus albumas. Net labesnis už debiutinį. Toks industrinio soul fenomenas. Tiesa, stebint grupę gyvai liko nemažas nusivylimas. Toliau skaityti G.eriausi 2017 metų albumai