Temos Archyvai: Muzika

ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

Šiaurės krypties plokštelė „Ledynai“ startavo tyliai, be didesnio ažiotažo, kurio pastaruoju metu sulaukia dauguma retai išleidžiamų lietuviškų vinilų. Kol kas nebuvo išpūstos word of mouth reklamos socialiniuose tinkluose, kuri paprastai nutinka išsiuntus leidinį iškiliems muzikos ekspertams. Neįvyko grandiozinis pristatymo koncertas kokioje nors madingoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose išgirdę apie albumo išleidimą sujudo tik vos vienas kitas fanas ar muzikos kolekcionierius. Kai kurie jų, beje, net sugebėjo pasišaipyti iš „Sniego šalies“ klipo, kur greita mašina laksto didelio miesto gatvėmis.

Tokia liūdna ramybė su šiuo albumu – tarsi jis yra, o gal ir nėra. Būtent toks jausmas apima ne tik laikant jį rankose, tačiau ir klausant. Tai – itin vientisas nuotaikos bei skambesio prasme dar aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sukurtų, bet 2017 m. iš naujo perrašytų dainų rinkinys skirtas Kristijono Vildžiūno, vieno pagrindinių Šiaurės krypties kūrėjų, filmo „Senekos diena” garso takeliui. Toliau skaityti ŠIAURĖS KRYPTIS – LEDYNAI [2017]

[metų gabalas:] DAPPLED CITIES – Driving Home at Night Alone

Soon I’ll see what I’m running for

Paprastai apie atskirus kūrinius mes nerašome. Bet ne šįsyk. Tiesą sakant, ir visas albumas „IIIII” nėra prastas, bet kai pasieki jo finalą, sugrįžti į pradžią nebesinori.

Australai Dappled Cities įrašė tokį gabalą, kuris jau neatsibosta pusę metų. Praktiškai tai metų numeris vienas, topų topas. Šokiams, klausymui, fonui. Namie, ausinuke, mašinoje. Statistikos nevedu, bet bus kokie du šimtai prasukimų per pusmetį – vargu bau ar „Losing My Religion” tiek kartų per gyvenimą esu prasukęs. Žodžiu, „Driving Home at Night Alone” yra paprastas šedevras. Penkios minutės dvidešimt sekundžių kaifo. Tokio atitinkančio pavadinimą – namudinio, kalėdinio, naktinio, užu vairo, kertant greitkelio juostas, prašvilpiant miesto šviesas ir kelio ženklų atspindžius, galvojant apie iranietišką „A Girl Walks Home Alone at Night” ir girdint War on Drugs motyvus. Toliau skaityti [metų gabalas:] DAPPLED CITIES – Driving Home at Night Alone

DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21

Depeche Mode visada buvo labai asmeniška grupė. Neleis sumeluoti milijonai fanų pasaulyje ir tie penkiasdešimt tūkstančių žmonių Varšuvoje. 1990 m. mano mokyklos draugė, kurią kviečiau į kiną VRM rūmuose (ir ji net du kartus su manimi nuėjo), davė man kasetę su Some Great Reward vienoje pusėje, o kitoje su Black Celebration.

Tada niekam nepasakojau šio akto, nes buvau didis metalistas – mano kasetiniame grotuve nuolat sukosi Kill Em‘ All ir Reign In Blood albumai. Tuometinis klausomos muzikos suvokimas ir patyrimas išgirdus Depeche Mode pakibo ant plauko ir tada aš lūžau pusiau. Ne, vis tik, į kelias dalis, nes klausiau new romantic, post punk, goth, trash ir death vienu metu. Bet Depeche Mode, kaip The Fall, New Order ir The Smiths visada buvo už-žanrinės grupės. Jie išliko kaip atskiros koncepcijos, paradigmos. Toliau skaityti DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21

POSITIVUS 2017 (nuotrupos)

Atvykti galėjau tik antrą dieną, tad bendruomenė natūraliai pasitiko su laukta replika: „Ko čia atvarei? Piksiai buvo vakar.” Ir dar paporino, kad buvo labai gerai, su non-stop grojimu ir jokio komunikavimo su publika, tik su dėkingu nusilenkimu „ant galo” ir po to buvusia baisiai šalta naktimi palapinėse. Gal ir melavo dėl „ant galo” – jau nesužinosiu.  Nebuvo tuo momentu svarbu, nes reikėjo suktis, statyti palapines, pasislėpus nuo žmonų gerti alų, ganyti vaikus ir su visais persimesti žodeliu, įterpiant mintį, kad, kaip ir visi, atvarėm tik dėl Elės. Toliau skaityti POSITIVUS 2017 (nuotrupos)

DEVILSTONE @ Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. liepos 13-16 d.

Eidamas nuo Rytų scenos link Barbablu scenos ir šiek tiek užkabindamas Vakarų sceną, nejučia pagalvojau, kad Devilstone festivalis yra visiškai nepakaltinamas. Jeigu kiekvienas festivalis turėtų tokią komunikaciją, kaip Devilstone, aš visą vasarą lakstyčiau iš vieno į kitą su į dangų užkeltais lūkesčiais. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. liepos 13-16 d.

TOP 10: ką verta pamatyti festivalyje POSITIVUS 2017

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Taip, mes vėl ten šiemet planuojame vykti. Festivalio direktorius Girts Majors žada atsinaujinimą, bet konkrečių kortų neatskleidžia. Nors ką ten daug skleisti – dviračio iš naujo neišrasi. Muzikos festivalis su bet kokia koncepcija liks renginiu, kuriame privalo skambėti muzika. Ir, nors G. paskutiniais metais vis labiau pabrėžia tai, jog į Positivus labiau vyksta dėl vietos ir kompanijos, o ne dėl muzikos, festivalyje ir šiemet yra ką paklausyti. Štai jums dešimt muzikinių priežasčių, kurios ir šiemet tos susitikimo vietos neverčia keisti.

KAMASI WASHINGTON

Šio amerikiečio jaunosios kartos džiazmeno pavardės festivalis didelėmis raidėmis nereklamuoja, bet man tai yra vienas maloniausių ir netikėčiausių šiųmečio festivalio atlikėjų. Prieš porą metų šis saksofonistas išleido jau epiniu tapusiu albumą „The Epic”, kuriame tiek visko gero, kad iki šiol jaučiuosi dar nespėjęs suvirškinti. Taip, „Positivus” su džiazu draugauja sunkiai ir kiek nemaloniai nuteikia septinta pasirodymo valanda, bet tai fantastiškai lengva proga pamatyti šį jauną, bet jau spėjusį pasižymėti muzikantą, kurio kaina vėliau tik kils. Toliau skaityti TOP 10: ką verta pamatyti festivalyje POSITIVUS 2017

RADIOHEAD @ Ericsson Globe Arena, Stockholm, 2017-06-09

Radiohead – vienintelė grupė, su kuria turiu specifinį santykį. Daugeliu kitų atlikėjų atveju jie man arba patinka, arba ne. Kartais imi ir persilauži, kaip kad kadaise nutiko su The Smashing Pumpkins. Kaip dainavo Morrissey: …music which says nothing to me about my life. Šiuo kriterijumi vadovaujuosi iki šiol ir beveik niekada neklystu – nešvaistau laiko muzikai, kuri niekaip nerezonuoja ir tinkamai nenusako to, kas vyksta mano gyvenime. Su Radiohead – kitaip, jie lyg ir aktualūs, tačiau dažniau darau kitus pasirinkimus, ypač kai Bandcamp leidžia pasiekti viską. Galbūt todėl Radiohead manęs niekada netraukė nei kaip esmines mano sielos pakampes pasiekianti grupė, nei kaip kaip didelių festivalių headlineriai. Kai jie užkabindavo, visada suvokiau juos kaip rūsio grupę. Pripažinsiu, In The Basement sesija nudirbo savo darbą.

Šis rašinys bus trumpas mano patirties iš ką tik lankyto Radiohead koncerto apibendrinimas, o ne objektyvus live review.  Setlistą galima susirasti ir paklausyti čiaToliau skaityti RADIOHEAD @ Ericsson Globe Arena, Stockholm, 2017-06-09

G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)

Kažkoks sausas, muzikine prasme, buvo balandis, nedaug trūko, kad įrašų lentyna liktų nepapildyta. Atrodo, perklausyta ne tiek ir mažai naujos muzikos, bet tik keli pavadinimai prašėsi būti pakartojami. Didžiausi nusivylimai buvo: Gorillaz naujajame „Humanz” papylę hitų, bet klausyti juos kaip albumą nepavyko; Ryuichi Sakamoto „async” leidęsis į per didelius varginančius eksperimentus; Tei Shi, po kurios „Bassically” tikėjausi tikrai ne tokio didelio amerikietiško š., kokiu yra jos debiutinis albumas „Crawl Space”; Laetitia Sadier, kuri galėtų geriau bandyti sutelkti naujiems įrašams Stereolab, nes naujasis „Find Me Finding You” visai nesužavėjo. O ausyse balandį ilgiausiai skambėjo šie įrašai:

SLOWDIVE – Slowdive (2017)
Taip ir norisi lipinti šiam įrašui epitetus iš operos „metų albumas”, „metų sugrįžimas”, „metų shoegaze” ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Tiesą sakant, nepamenu nė vieno tokio stipraus sugrįžimo – visgi nėra lengva po 22 metų parodyti, kad kultinė grupė gali tokia būti ir šiandien, kad ir šiandien dar gali išleisti kultinį albumą. O Slowdive ėmė ir parodė, kaip šiandien, neprarandant senojo veido, skambėti aktualiai ir šviežiai. Konkretūs aštuoni takeliai, be jokio nesėkmingo perspaudimo, be jokio dirbtinumo ir būtinumo kažką įrašyti vardan įrašymo, kurį ne taip seniai pademonstravo The Jesus & Mary Chain. Nors albumą pristatantis singlas „Star Roving” Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)