Temos Archyvai: Vinilas

VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

Įspėjimas – čia nerašoma apie „normalius“ plokštelių grotuvus, esančius tarp kraštutinumų. Tam skirti ištisi interneto forumai ir juose tarpstantys žinovai. Taip pat rašinyje nerasite NIEKO RIMTO. Įspėjimo pabaiga.

Beveik oficiali statistika byloja: padoriuose namuose vis rečiau aptinkamas televizorius, o štai plokštelių grotuvas tampa vis dažnesne svetainės puošmena. Kaip grybų po lietaus pridygo dėvėto „vinilo“ krautuvėlių, o vokiečių, olandų, norvegų palėpėse dulkėję, po kiaurais stogais brinkę, vaikų „padidžėjinti“ grotuvai ir „nudrožtos“ plokštelės tarsi gyvieji numirėliai užplūdo skelbimų portalus ir hipsterių namus. Egzistuoja ir kitas kraštutinumas – dar gerokai iki „vinilo karštligės“ hi-end klasės grotuvus įsigiję ir iki smulkmenų savo garso sistemas puoselėjantys „ligoniai“, kurie už savo hobiui pasirengę paaukoti visą laisvalaikį, lėšas ir gal net šeimą. Todėl šis rašinys bus iš dviejų dalių – tiems, kurie tikisi stebuklo iš grotuvo „už 50 eur“, ir tiems, kurie yra pasiryžę bet kam, kad jų sistema suskambėtų nepriekaištingai. Toliau skaityti VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

Jeigu namuose jau sukaupėte kelių šimtų ar tūkstančių vinilo plokštelių kolekciją, ko gero šis tekstas ne jums, nes jūs jau žinote, kur ir kaip gauti gerų bei retų įrašų.

Jeigu šiuo muzikiniu formatu pradėjote domėtis neseniai arba tik dabar atgaivinote šią aistrą, čia rasite naudingų būdų, kaip gauti įdomių įrašų savo kolekcijai. Toliau straipsnyje vinilo plokšteles vadinsiu tiesiog vinilais – taip, kaip jas vadina viso pasaulio melomanai.

Vinilai man niekada nebuvo egzotiškas muzikos įrašo formatas, nes muzika domėtis pradėjau prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvylika. Tada kompaktiniai diskai dar tik radosi, vėliau buvo neįperkami, o paskui tapo beverčiai. Daug įrašų buvo daroma į paprastas kasetes, o šių įrašų šaltinis paprastai būdavo originali arba nebūtinai vinilo plokštelė.

Kai pradėjau dirbti ir turėjau galimybę nusipirkti kompaktinių diskų, vinilus apleidau, tačiau dabar vėl prie jų grįžau. Vinilai man nėra joks kultinis įrašo formatas, prie kurio melsčiausi ir gaudyčiau ausimis visus girdimus ir negirdimus garso dažnius. Juos kolekcionuoju iš pagarbos muzikai ir atlikėjams, siekdamas išlaikyti ją fiziniame, apčiuopiamame formate. Daugelis naujų vinilų dabar skamba kiek prasčiau negu skaitmeninės laikmenos, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Man labiau rūpi ne jų kokybė, bet jų įvairovė ir būdai juos įgyti. Vinilai – vienas iš mano gyvenimo džiaugsmų, kuris buvo kartu su manimi labai ilgą laiką. Toliau skaityti VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

[sena plokštelė:] MINDAUGAS URBAITIS / SIGITAS GEDA ‎– Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis (1981)

Taip, kiek keistoka klausytis tekstų apie vieversėlį. Matyt, dėl šios priežasties jaunesniajai auditorijai skirtas miuziklas „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis” iki šiol plačiojoje visuomenėje nesulaukė užtarnauto įvertinimo. Na, kokiam vaikiščiui šiandien, kai aplink tiek transformerių ir barbių, rūpės vieversėlis? Vargu, ar po keliolikos metų užaugusi virtualioji karta skirs vieversį nuo varnėno. Bet šis tekstas ne apie tai, nors ir norėtųsi, kad tėveliai dar 1978-aisiais sukurtą kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio miuziklą pagal amžinatilsio Sigito Gedos eiles pristatytų savo atžaloms ir prisimintų patys. Žiū, ims ir užkabins viena kita įspūdingesnė vieta, kurių šioje plokštelėje tikrai netrūksta, ims ir prikels kas antram kvėpavimui seną įrašą, kuris tikrai nėra menkesnis, nei lietuviška klasika tapusios „Ugnies medžioklė” ar „Velnio nuotaka”.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos šiam, lėlių teatrui parašytam, miuziklui buvo suburtas visas muzikinis žvaigždynas: vieversėlių treles primenančią nuostabią muziką, pagražintą styginiais ir fortepijonu, atliko S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam talkino J. Cechanovičiaus gitaros, R. Malinausko bosinė ir A. Jofė mušamieji, o solistams antrino L. Vilkončiaus vadovaujamas vokalinis kvartetas bei V. Miškinio „Ąžuoliuko” choras. Toliau skaityti [sena plokštelė:] MINDAUGAS URBAITIS / SIGITAS GEDA ‎– Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis (1981)

MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJOS (1 dalis – „Filofonistai”)

Mažai kur sutinkamas terminas „filofonistas“ kilo iš dviejų graikiškų žodžių; philos – bičiulis, mėgėjas, phileō – myliu, mėgstu ir phōnē – garsas, kas sudėjus reiškia garso įrašų mėgėją, kolekcionuotoją.

Onorė de Balzakas prieš pusantro amžiaus paleido sentenciją, kad „Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa”. Šią tiesą tik jau kitais terminais linksniavo ir tebelinksniuoja psichoanalitikai, anot kurių kolekcionavimas atlieka kompensacinę psichologinę funkciją (sublimacija), yra gyvenimo tikslo ar prasmės pakaitalas, o įvairius daiktus kaupiantis asmuo yra eilinis ligonis, kuriam pasireiškia Diogeno sindromas. Nežinia, ką šiuo klausimu pasakytų tokie visuomenėje žinomi „ligoniai“ kaip Stasys Brundza, Edmundas Armoška, Vidmantas Staniulis ar Gitanas Nausėda, kurie turi sukaupę nemažą krūvą, vieniems – nenaudingo šlamšto, kitiems – neįkainojamų vertybių. Toliau skaityti MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJOS (1 dalis – „Filofonistai”)