Gali pasirinkti, ką daryti, bet ne ko norėti.
A. Schopenhauer
Apie šią knygą neplanavau nieko rašyti, bet jos skaitymo metu sulaukti kreivi šypsniai (po atsakymų į klausimą, ką skaitau) ir replikos iš serijos „na, ko tu dar apie tai nežinai”, privertė apsigalvoti. Taip, knygos pavadinimas „Sekso aušra” (orig. Sex at Dawn) esti gan bendro pobūdžio ir gali sukelti Cosmopolitano straipsnių lygio įspūdį ar, kad knygoje bus kažkas apie seksualumo savyje ar kitame pabudinimą. Anotacija nugarėlėje suformuoja kiek aiškesnį vaizdą: kelionė po anų laikų ir šių dienų miegamuosius, vyrų bei moterų poreikiai ir drąsi versija, kodėl mes gyvename ir mylime būtent šitaip. Ir, matyt, retas (aš pats tai padariau tik įveikęs trečdalį knygos) perskaito knygos pavadinimo antrąją dalį, išspausdintą viršelyje mažesnėmis raidėmis – „Priešistorinės modernaus seksualumo ištakos” (originalus pilnas knygos pavadinimas „Sex at Dawn: the prehistoric origins of modern sexuality”). Pastarasis pavadinimas tiksliausiai atspindi knygos turinį, bet vien toks akademinis žodžių junginys, be „sekso” ant viršelio, tikrai pritrauktų daug mažiau skaitytojų. O kad knygos turinys sudarytas ne iš moteriškų žurnalų iškarpų parodo autorių moksliniai laipsniai (ir Christopher Ryan, ir Cacilda Jetha yra mokslo daktarai) ir knygos gale surašyti dvidešimt trys puslapiai panaudotų šaltinių. Tačiau nereikia bijoti, kad „Sekso aušra” įvarys nuobodulį ir nuslopins visas galimas skaitymo aistras akademine leksika ar medicininiais ir psichologiniais terminais. Tikrai taip nebus. Tekstas aiškus, žodynas paprastas, viskas pritaikyta paprastam skaitytojui, be būtino kokio atskiro pasirengimo, su puikiu marktvenišku humoru.
Ko nori moteris? Kaip kada.
Tad – prie turinio. O jis, kaip ir jau buvo galima suprasti iš to akademiškesnio pavadinimo – apie šiandieninio žmogaus seksualinio elgesio, šeimos modelių, monogamijos, vyrų ir moterų elgesio ištakas, kilmę, priežastis, pokyčius. Atidesnis skaitytojas gal jau ir pastebėjo tą kiek per didelį autorių optimizmą ar netikslumą pavadinime panaudojus būdvardį „priešistorinis”. Na, ką ir kaip galima išsiaiškinti apie žmonių elgesį nerašytinės istorijos laikotarpiu? Greičiausiai, ne kažką. Knyga tai ir patvirtina.
Taip, nėra jokių šaltinių, ir čia nepadeda nei antropologai, nei evoliucijos psichologai, nei istorikai, o laiko mašina dar neišrasta. Knygos autoriai pasitelkia į pagalbą sociobiologus bei primatologus ir imasi detalių žmogbeždžionių, kaip žmogaus gimdytojų, elgesio tyrinėjimų. Iš pradžių tai gan įdomu, bet to dėmesio hominoidų šeimoms ir gentims čia kiek per daug, tie fiziniai ir seksualiniai skirtumai tarp gibonų, šimpanzių, gorilų ir kitų ima varginti ir kelia klausimą, ar autoriai ne šakėmis ant vandens bando išvesti paraleles tarp priešistorinio žmogaus ir dabartinių beždžionių elgesio. Gi kaip per tuos amžius pasikeitė (ar nepasikeitė) žmogaus elgesys, taip galėjo (ne)pakisti ir beždžionių elgsena bei, pvz., vienos ejakuliacijos spermos kiekis.
Sudarytos vien tik iš minkšto audinio, sėklidės fosilijų nepalieka. Taigi, akivaizdu, jog standartinio naratyvo šalininkai, tikinantys, jog žmogaus sėklidžių dydis per tūkstantmečius nekito, gali būti neteisūs.
Oh, daug statoma ant „gali būti”.
Tad tie puslapiai, kur iš šiandienos orangutangų santykiavimo bandoma nupiešti modernaus seksualumo ištakas, atrodo gan blankiai ir pritemptai. Panašiai tenka vertinti ir knygoje minimas necivilizuotų genčių, dar šiandien gyvenančių džiunglių tankumynuose, tyrimus, kurie pateikia įdomių, vakariečiams neįprastų visuomenių elgesio taisyklių, bet jose įžvelgti kokių viską apibendrinančių dėsningumų modernaus seksualumo ištakų tema nepavyko.
Atmetus minėtus piešinius ant vandens, „Sekso aušra” yra nuostabi knyga, kupina neįtikėtinų faktų, nežinomų mokslinių atradimų, paneigianti ne vieną anksčiau turėtą nuostatą, sudirbanti ne vieną įsigalėjusią teoriją, verčianti suabejoti, pavyzdžiui, sąvokos „santuoka” samprata ir skatinanti apie kai kuriuos dalykus pasidomėti papildomai (pvz., Dunbaro skaičiumi). Čia sužinome tiek egzotiškų dalykų, pvz., kad moteris planuodama santuoką turėtų su būsimuoju vyru nenaudoti kontraceptikų, nes juos vartojant moterims patinka vienokie vyrai, o nevartojant – kitokie; kad muzikos terminai kupini seksualinių poteksčių (rock’n’roll kažkada reiškė dulkinimąsi, jazz turi sąsajų su ejakuliuoti ir pan.); kad dar XX a. pradžioje moterų isterija JAV buvo gydoma jas masturbuojant, o berniukų masturbacija buvo gydoma apipjaustymu; tiek rimtesnių – kad Thomo Hobbeso priešistorinių laikų žmogaus charakteristika, jog žmogus buvo atskalūniškas, nuskuręs, bjaurus, netašytas, kas nebuvo paremta jokiais įrodymais, padarė didžiulę klaidingą įtaką daugumai vėlesnių tyrimų; kad Darwino žmogaus kilmės teorijos, nusakydamos socialinį elgesį, irgi buvo iš piršto laužtos, nes išvados buvo padarytos iš „dabartinio žmogaus socialinių įpročių”, kad ir daugumos kitų mokslininkų tyrimai yra netikslūs, pritempti prie to meto vyriško elgesio normų, o jų pagrindu padarytos dar klaidingesnės išvados.
Margaretos Power keliami klausimai yra labai taiklūs: kam kovoti, kai nėra dėl ko?
Knygos autoriai daro įdomių ir netikėtų išvadų, sugriaunančių dar mokyklose mums dėstytas tiesas. Anot jų, ne karai (kaip vis dar skalambija neohobistai) buvo civilizacijos variklis, o atsiradusi žemdirbystė, kuri pririšo žmones prie vienos vietos ir saugant derlių vertė kovoti už išlikimą. Netiesa, kad vidutinis priešistorinių laikų žmogaus ūgis nesiekė metro ir trisdešimtmetis jau buvo senas ir pasmerktas mirčiai, kad žmogus yra užprogramuotas monogamiškam gyvenimui ir pan.
Autoriai įtikina, kad žmogui-maisto rinkėjui biologinė tėvystė buvo visai nesvarbi, o ten, kur vyrams nesvarbi tėvystė, nereikšminga lieka ir moterų ištikimybė; kad šiandieninis šeimos modelis su vienu vyru ir viena moterimi yra kultūros, mus formuojančius nuo pat gimimo, pasekmė, o ne genuose užprogramuotas elgesys; kad daug labiau tikėtina, jog anais laikais vaikai turėjo ne vieną motiną, ir ne vieną tėvą (socialine prasme); kad priešistorinių laikų medžiotojų ir maisto rinkėjų populiacijose nustatyta daug mažiau prastos mitybos protrūkių, negu sėsliose bendruomenėse, kad perėjimas prie žemdirbystės suprastino mitybos kokybę ir sveikatos būklę… Ne visai apie seksą? O taip. „Sekso aušra” nuo miegamojo nužengia į daug tolimesnes socialinio elgesio lankas, bet yra čia ir apie orgazmą, spermatozoidus, penio ir gimdos fizinius suderinamumus. Deja, matyt, kai kas nusivils – nieko apie mylėjimosi pozas, gundymą, sekso žaisliukus ir panašius kasdienius delfių straipsnelius.
Dar būtina paminėti ir iškalbingas citatas kiekvieno skyriaus pradžioje, puikų informatyvų lietuvišką „Vagos” leidimą ir Agnės Puzauskaitės vertimą.
Žodžiu, tai turtinga ir naudinga knyga, leidžianti plačiau suvokti dabartinį žmonių elgesį, ugdanti kritišką požiūrį net į visuotinai pripažintas tiesas ir galbūt kai kam padėsianti kitaip reaguoti tiek į savo, tiek į partnerio norus.
