COLDPLAY – Viva La Vida or Death And All His Friends [Capitol, 2008]

Po “X & Y” nemaniau, kad Coldplay dar kada sugrįš į mano drožiamiausių albumų sąrašą, tačiau naujasis „Viva La Vida Or Death And All His Friends“ aną skepsį panaikino, nors ir ne iki galo, bet kažkuriam laikui apmalšino. Ne iš karto – maždaug po trečio perklausimo, kai supratau, jog noriu šitą albumą klausyti dar.

Norėjau nuo pačios pirmos instrumentinės kompozicijos „Life In Technicolor“,- lyg kokio kelrodžio į šviesą ir reikiamą atsinaujinimą, kurį pridėjo Brian Eno prodiuserinė pagalba. Tinkamas albumui viršelis ir jo pavadinimas (dviejų dailininkų, Eugene Delacroix paveikslo vaizdo ir Frida Kahlo paveikslo pavadinimo kerginys) tartum simbolizuoja tą, ryškiai jaučiamą, grupės nusispjovimą į visus, ir ėmimą daryti tai, ką moką ir tai, ką nori – gyventi gyvenimą. Ir groti tokią pačią muziką kaip anksčiau, tik daug laisviau – lyg ką tik būtų pasibaigusi Didžioji Prancūzų revoliucija.

Taip, Coldplay niekur nepabėgo nuo savo skambesio: ta pati nuotaika, panašūs akordai ir aranžuotės, ta pati ketveriukė su ta pačia Chriso Martino dainavimo maniera, šiek tiek politikos tekstuose, bet tai manęs nepakasė, kol „42” nuo paprastų ir įprastų Coldplayiškų gitarinių pabrūžinimų įsivažiavo iki tūžmingo fortepijoninio pritarimo, kur eilutės „You thought you might be a ghost /You didn’t get to heaven but you made it close” suskambo stipriau nei kažkada skambėjo visas “Parachutes”. Žinoma, aš perdedu, bet tai buvo muzikinis smūgis kūnui, kuris gali ilsėtis per ilgą ir nelabai reikalingą “Lovers In Japan/Reign Of Love“ bei irgi dviejų dalių „Yes“. Styginiai Coldplay tinka, bet 2-oji „Yes“ dalis iškrenta iš bendro albumo konteksto, nors gana įdomu užgirsti į ką kada nors gal pavirs alternatyvieji poprokeriai. Gal. Gal kada nors.

O dabar turime dar porą naujų hitų: titulinę „Viva La Vida“ ir „Violent Hill“. Pirmoji žavi styginių linija ir varpų imitacijomis, antroji alsuoja standartiniu grupės skambesiu ir jau kiek nugrota.

Įdomi ir neįprasta muzikine prasme „Strawberry Swing“ talpina savyje akustinės ir elektrinės gitaros draugystę bei šiek tiek lotyniškos dvasios, kuri duoda to minėto šviežumo ir laisvės šiam albumui ir, kuri lieka skambėti galvoje nutilus albumui, nes paskutinioji „Death And All His Friends“ yra lyg koks bonusas – nors ir pati aštriausia kompozicija, tačiau trumpa ir neišbaigta, tartum paruošta Eurovizijos konkursui.

Taigi, naujajam Coldplay darbui – kritika ir pagyros, tarp kurių sunku rasti aukso vidurį. Negaliu sakyti, kad tai metų geriausias albumas, bet pavadinti visišku šlamštu taip pat neapsiverčia liežuvis. Tiesiog tokie tad įspūdžiai po kažkelintojo klausymo „Viva La Vida“. Gyvenkite gyvenimą, brangieji!

Violet Hill (video)

http://www.coldplay.com/
http://www.myspace.com/coldplay

9 komentarai apie “COLDPLAY – Viva La Vida or Death And All His Friends [Capitol, 2008]

  1. Neabejoju, kad man tai bus pirmas klausomas „Coldplay“ darbas po „Parachutes“ – ką jie veikė po jų aš miglotai prisimenu tik iš per tv matytų klipų ir tai.. Nesu tikras ar ten buvo ne „Travis“ :) Dabar gi vyrukai akivaizdžiai išlipo iš savo skambesio teritorijos, kurioje jau pridygo per daug panašių, nors ir genetiškai modifikuotų, grybų ir persimetė į rokiškai-koncertinę U2/ Arcade Fire teritoriją.

    Tai nėra kažkas iš esmės nauja – nauja nebent patiems „Coldplay“, bet jeigu vertinti galutinį rezultatą, tai skamba nuosekliai, profesionaliai, veža ir net kažkiek gimdo klausimą: „Ar tik nebūtų puiku pamatyti juos gyvai?“. Pirmu bandymų labiausiai užkliuvo offcai nereikalinga pasirodžiusi „Lovers In Japan/ Reign Of Love“ ir „Viva La Vida“:

  2. del gyvai sutinku, cia panasiai kaip su Muse BH&R ir ju „Knights of cydonia“, isgirdau 42, Viva La vida ir supratau, kad gyvas reikalas sito albumo turetu buti ispudingas. nors sitas Lovers in japan youtubas man toks 90 proc U2iskas ir visai nepakase.

  3. na aš, kaip niekada neturėjęs nieko blogo pasakyt apie šią grupę, pastebėsiu, kad pirmu naujojo albumo bandymu irgi kažkuo įsiminė Lovers in Japan. dar pastebėsiu, kad pirmasis singlas – Violet Hill toks, mano nuomone, visai nesinglinis, pilkutis buvo. o apskritai, iš pirmo karto albumas labai neužkabino, bet tai juk negali būti blogas ženklas, ane? :) vistiek esu tikras, kad dar ilgai ji sukinėsiu. ir keistas tas offca tavo viduriukas, tarp „metų geriausio“ ir „visiško šlamšto“… toks gana platus sakyčiau :)

    p.s. coldplay turas jau paskelbtas http://www.coldplay.com/live.php ir jis gana nemenkas ir apie jį visai rimtai svarstau.

  4. maciau juos viena nakti uk pokalbiu sou (per telika aisku) – buvau isitikines kad varys fonuske, bet likau didziai nustebintas tikro gyvo garso kokybe – pagarba… ir jokiu detonavimu, nederejimu, matosi, kad vaikinai netaupo ir rimtai ziuri i savo atliekama reikala.

  5. Šiandien, vasario 27 d., 23:00 val. per MTV Lietuva Coldplay koncertas tiesiogiai iš Tokijo „Saitama Super Arena“

  6. Kokį šurmulį sukels „Lovers in Japan“ :) Gaila, kad per kambarinę anteną nejama MTV

  7. Šis Coldplay albumas man fantastiškas! Kuo daugiau klausausi tuo labiau patinka.
    Muzika ypatinga tuo kad nieko panašaus nesu negirdėjęs ir kad tai yra Coldplay ;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.