Damon’o Albarn’o transformacijos

The_Good_The_Bad_And_The_Queen__f.jpg

Damon Albarn jau beveik keturiasdešimt. Jis jau senai tapo Didžiosios Britanijos pop ikona. Tikras britas, gimęs pačioje Anglijos širdyje, Londone, dar būdamas dvylikos sutiko Graham Coxon ir tai buvo pradžia to, kas po gero dešimtmečio prikėlė mirštančią šalies roko sceną. 1994 metais, išleidusi albumą „Parklife“, jų grupė BLUR tapo populiariausia Britanijoje. Jei tai ir nebuvo „didysis sprogimas“, tai bent jau data, nuo kurios pasipylė – kiekvienais metais išgirstam vis daugiau ir daugiau grupių bandančių sekti šiandien jau plačiai pramintais takais. Tačiau greitai mes pamatome tikrąjį D. Albarn‘ą – užuot stengdamasis laikytis pagaliau sulauktos sėkmės, jis pareiškia, jog britų muzika jam nebeįdomi. Kur kas įdomesnis Damon‘ui pasirodo esąs amerikietiškas indie rokas. To rezultatas – 1997 metų albumas, pavadintas taip pat kaip ir grupė. Nebeliko lengvai įsimenančių melodijų, instrumentuotės tapo sudetingesnės, skambesys kiek pasunkėjo – Britanija ėmė suktis nuo BLUR, o ponas Albarn‘as tarsi juokėsi jai į akis, kitame grupės albume pridėjęs dar ir žaidimų su gospelų choru.

Nuo paskutinio BLUR albumo pasirodymo praėjo jau beveik keturi metai, tačiau, atrodo, reikalai nėra beviltiškai apleisti. Jau po truputį sklando gandai apie naujus grupės įrašus. Bet Damon‘ui ir be to veiklos netrūksta. O eksperimentų dar, toli gražu, ne gana. Negalima nepaminėti projekto pavadinto GORILLAZ vardu. Pirmoji pasaulyje virtuali muzikos grupė, keturi „multikiniai“ herojai, hip-hopas, ir už viso to, visų pirma, Damon Albarn! 2000 metais pasirodęs albumas tapo pasauliniu pop hitu. Gal būtent todėl apie šį, iš pradžių atrodė, vienkartinį projektą, negalime kalbėti būtuoju laiku. 2005 metais GORILLAZ išleido naują, daugelio kritikų nuomone netgi geresnį, albumą ir kas žino kas bus toliau…

O šiandien yra 2007 metų pradžia. Šiandien mano grotuve sukasi kažkoks naujas diskas. Ant viršelio užrašyta THE GOOD, THE BAD & THE QUEEN. Kas čia, koks literatūros kūrinys? Pasaka vaikams? Vis tas pats Damon‘as Albarn‘as viename interviu šį albumą pavadino mistine drama… Taigi THE GOOD, THE BAD & THE QUEEN yra naujausias Albarn‘o projektas, naujausia transformacija. Taip pat tai ir naujausias žvaigždžių rinkinys. Muzikos pasaulyje jau tapo įprastas reiškinys, kuomet skirtingų (iširusių) grupių muzikantai susieina į krūvą, turėdami naują viziją. Tokios grupės yra arba buvo: DIRTY PRETTY THINGS, THE SHINING, SEAHORSES, tokia pat yra ir THE GOOD, THE BAD & THE QUEEN. Prie šios rašliavos herojaus čia prisijungė mirusių THE VERVE gitaristas, THE CLASH bosistas, o būgnus mušti apsiėmė žmogus iš, sakytum, kiek kito pasaulio – world ir afro-beat muzikos veteranas 66 metų Tony Allen‘as. Nors, pasirodo, jo vardą galima rasti ir bestovintį už paskutiniojo GORILLAZ darbo. Nežinau koks jo indėlis buvo ten, tačiau esu linkęs manyti, kad THE GOOD, THE BAD & THE QUEEN atvėju, būtent Tony afrikietiška kilmė labiausiai padėjo sukurti tokią albumo nuotaiką, kokia ji yra: kiek tamsoka, psichodelinė. Tai albumas kuriuo Damon‘as grįžta prie šaknų. Ne ne, tai tikrai nepanašu į BLUR. Ar bent jau tikrai ne į tokius kokie jie buvo pradžioje. Čia kalbam apie Damon‘o gimtąjį Londoną, miestą, kuris yra tarsi viso albumo leitmotyvas. Su „History Song“ diskas nuo pat pradžios įklampina į savotišką liūną, palengva liūliuoja, hipnotizuoja. Aš pradedu linksėti į taktą… Ne, „linksėti“ čia ne visai tinkamas žodis – gal labiau „linguoti“. Kiek daugiau nei keturiasdešimt minučių praplaukia tarsi viena daina ir aš tikrai galėčiau dar kartą paspausti „play“. Galėčiau net įjungti „repeat“ režimą ir linguoti, linguoti,.. bet esu visiškai tikras dėl vieno – vos visas šitas šamaniškas ritualas baigsis ir muzika nutils, mano atmintyje neliks nieko. Tarsi po didžiausių išgertuvių gyvenime su „trūkusia plionke“ finale, tik be kitą dieną skaudančios galvos.

Neklauskit manęs ar šitas albumas yra geras – aš tikrai nenoriu šito sakyti. Aš tik noriu ir vėl sugrįžti TEN, noriu TAI išgirsti dar kartą, ir dar, ir dar…

fb-share-icon

3 komentarai apie “Damon’o Albarn’o transformacijos

  1. geras albumas. pradzia tokia labai Brazzavillishka nu po to isivaziuoja i tuos ieshkojimu kitonishkumus, bet tai nera blogai. ans man panasus i paskutini kent’u albuma, negaliu net po keliasdesimties kartu nei vienos dainos paniuniuot, bet zinau, kad tai yra superalbumas ir klausant gali kaifuot

Komentuoti: offca Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.