Kai naująjį Dariaus Žvirblio mini albumą, kurio ir šiaip pavadinimas pretenzingas, gavau kartu su lupa, ėmiau įtarti, jog gal praeitą kartą, vertindamas „Pudelį už borto”, būsiu praleidęs kaži ką svarbaus, plika akimi sunkiai įžiūrimą. O kad ir šįkart taip nenutiktų, Darius prie kompaktinės plokštelės įdėjo ir pagalbinę priemonę. Ir ta priemonė iš tiesų pravertė: kai po kelių „Pretenzijos” perklausų paėmiau į rankas digipak‘ą, supratau, jog be lupos čia neišsiversiu, ir net reikėtų dar galingesnės, nes dainų tekstas ir kita įrašų informacija suraityta tokiu mandru ir smulkiu šriftu, jog plika akis čia bejėgė. Nežinia, ar taip specialiai padaryta, ar nespecialiai, bet užrašų 90 proc. taip ir liko neperskaityta, bet muzikos albumas – ne knyga, galima suvartoti ir vien su ausimis. Tad išsikrapščiau sierą ir ėmiausi šešių takelių „Pretenzijos”.

Daugumą kūrinių sekant Dariaus youtube puslapį ar lankantis gyvuose pasirodymuose jau buvo galima girdėti prieš metus du, tad kažko negirdėto tikras fanas „Pretenzijoje” neras. Galima tik užduoti klausimą, kodėl buvo išleisti du atskiri EP, o ne vienas normalus albumas, bet atsakymą palikime atvirą ir eikime prie disko turinio.

Įžanginė „Pabandom 1-2-3” kiek nustebino savo užmoju, ritmika ir leidžia tikėtis, jog tuoj tuoj tas lengvas poprokelis virs kažkuo smarkesniu, trankseniu, rokenroliškesniu. Ir virsta… sutartinių užpilu. C’mon. Na, gal ir originalu, bet net po keliolikto karto man šios dainos teksto prasmė su muzika visiškai nedera. Bet kiek pažaidus su aranžuote, tai gali būti tobulas gyvo pasirodymo įžanginis kūrinys.

„Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu” jau girdėta „Pudelyje už borto”, tik šįkart ji pergrota su ryškesne mušamųjų partija ir fortepijonas pakeistas paprastu sintezatoriumi. Ankstesnė versija labiau patiko – turėjo tokio jausmingumo, kurio čia pasigedau.

„Žvakių fabrikėliai” prilipo skaniu bosu ir aranžuote, bet to vilkolakio staugsmas, jo aukos klyksmas bei Hitlerio, Lenino ir Musolinio (?) kalbų ištraukos liko nesuvirškintos ir su tekstu nesusietos. Ar tai buvo kreipimasis į buvusius diktatorius, juos sugretinant su kraujo siurbikais, ar šių dienų brendimo istoriniai sąskambiai, ar karo grimasų išraiška?

„Em vieną plius” – instrumentiškai kokybiškas, melodingas gabalas, ypač skani čia girdima mandolina, tačiau šita Gintaro Grajausko plunksnos verta eilėdara būtų verčiau prisitaikiusi prie Relax FM, nei M1 plius priedainio. Gi M1 plius tai visiškų antimelomanų radijo stotis. Ir tas pradžios muzikos motyvas atrodo labai girdėtas, ar tik ne „Massive Attack” kažkuriame gabale?

„Sako, buvom svetimi” – labiausia „Pretenzijos” kompozicija. Viena vertus, paprasta, tačiau stiprus, nors vietomis ir stokojantis rimo, tekstas ir muzikinis, vis intensyvėjančios kulminacijos vystymas atperka visus trūkumus. Tai įspūdinga melancholiška poezija, tokia rimta, gili, išgyventa, be Dariui būdingo sarkazmo.

Juk viskas tik į gerą / Nors vienas mūsų žino, ką daro

 Mini albumą uždaro „Kas įvyko?” – šviesi, liūdno teksto baladė, savotiškas „Sako, buvom svetimi” atmosferos ir tematikos tęsinys su fantastiškai gražiai fone išnaudota gatvėje dūkstančių vaikų garso sinteze.

Jeigu tokių, kaip paskutiniai du „Pretenzijos” gabalai, būtų pilnas diskas, tai galėtų būti vienas geriausių lietuviškų „nelaimingos meilės” albumų. Ir tokiems tekstams pakaktų tik vokalo ir akustinės gitaros. Žodžiu, „Pretenzija” dar kartą parodo, jog Dariaus lyrika ir muzikavimas dviejų širdžių santykių tema skamba daug įtaigiau, nei turinčios būti žaismingos, tačiau tokios nesančiomis eilutės su „jie daro 123”, „disneilendais” ar „em vienu plius”.

„Pretenzijoje” akivaizdu, jog Darius nemažai pastangų įdeda į muzikinį audinį, tačiau kol ta muzika neišlips iš poproko baladžių rėmų, tol ji nevaidins lygiaverčio vaidmens su tekstais. Nes Darius yra tekstai. Dėl tų tekstų jis yra unikalus. Tegu toks ir lieka.