DARIUS ŽVIRBLIS „Pudelis už borto” [EP, 2015]

Darių Žvirblį galima vadinti buvusia Atikos širdimi, kuri galėjo plakti ir toliau tuo pačiu pavadinimu, tačiau keliems grupės muzikantams nusprendus mesti garsų skleidimo veiklą, Darius subūrė naują komandą ir Atikos vardą paliko užmarštyje.

Kurį laiką Darius skelbė, jog ieškos naujai grupei pavadinimą ir įrašinės naują albumą, tačiau vietoj to pateikia pirmąjį solinį EP „Pudelis už borto”.

Ypatingai nauju jo nepavadinsi, nes čia sudėtos šešios dainos, parašytos tarp 2001-2015-ųjų, tik įrašytos visos šiemet. Su neaiškia „šuniška” mintimi pristatomas albumas nėra lietuviškos muzikos metų bomba, juolab kad jaučiasi tas, per niolika metų pabarstytas, kūrybinis palikimas, kurį tematiškai susieti yra gan sudėtinga.

Dariaus „Pudelis” nepabėgo toli nuo „atiškumo”: muzikaliai skamba kiek mažiau (pop)rokavai nei „Atika”. Ir tiek.

Dar galima išausti mintį, jog tiek Atikos laikais, tiek Dariaus solinėje kūryboje pagrindiniu smuiku groja tekstai (man vis susivedantys į ruso Александр’o Васильев’o„Сплин” kūrybą), o muzika šiam kūrėjui buvo ir yra tai, kas tiesiog įrėmina tekstus.

„Pudelio” muzika nėra prasta, bet tokią aš vadinu klausomu standartu. Galima prie jo prilipinti tokių būdvardžių kaip „tvarkingu”, „švariai sugrotu”, „paįvairintu tokiais instrumentais kaip tamburinu bei puodais ir šaukštais”, bet vis tiek tai standartas. Ar tai būtų armonikėle pabliuzinta „Depresijos apimti snobai būriais traukia į Vilnių”, ar folkiška, bandža pagražinta „Neišvengiamai gražu”, ar fortepijoninė baladė „Raiteli be galvos”. Savaime tai nėra neigiamas bruožas – Bobas Dylanas ar Leonardas Cohenas perversmo muzikoje muzikos prasme taip pat nepadarė, tačiau jų indėlį muzikos istorijai vargu kas nuneigtų.

Taip ir su Dariaus „Pudeliu” – visos šešios EP dainos galėtų sėkmingai būtų „perrėmintos” kitokiais muzikiniais rėmais, tačiau esmė nuo to nepasikeistų. Vis tiek liktų ta pati poezija – sarkastiška, buitiška, pripildyta neįprastų dainoms žodžių, rimta, lyg pretenduojanti į gelmę (Petro Gaulės žinovus), ir tuo pačiu paprasta, lyg nužengusi iš iki koktumo pabodusių televizijos ekranų (Šerėno jumoro fanatikams). Kartais studentiškus barakus ar vakarus prie laužo primenantis bohemiškas bardų muzikavimas („Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu”, „Neišvengiamai graži”), kartais lyg praeities klaidų ir neatsikratytų skaudulių persunktos tematikos išpažintys vienumoje prirūkytame kambaryje („Mūsų atplauks valtys”, „Depresijos apimti snobai būriais traukia į Vilnių”), kartais verčiančios klausytoją suvokti, jog šis, iš pažiūros linksmame įpakavime įsuptas „Pudelis” turi didelę širdį, skaudžią gyvenimišką patirtį ir gali klausytojams išspausti ne vieną ašarą („Raiteli be galvos”). Pastarasis kūrinys (nors ir nesuprantu, ar tai apie keturkoję kumelę, ar apie dvikoję kalę) ir yra tai, ką man asmeniškai norisi kartoti ir kartoti iš šio EP – galėtų būti antroji Atikos „Tu esi (ir šito gana)”.

Į kepenis, į blužnį įsikibusi

Nustok, nustok

Kalė hormonų audrose pastrigusi

Rujok, rujok

Visa kita limpa ne taip stipriai. Būtent dėl to jausmo, jog negaliu suvokti, rimtai ar juokais kitus tekstus priimti, ar yra juose prasmė, ar verta jos ieškoti, ar – tai tik įmantrus žodžių derinys, kuris skaniai rimuojasi vardan rimo. Nežinau. Matyt, taip jau būna su poezija – limpa ar ne, patinka arba ne. Kiekvienas turi pats patikrinti, ar išmestas už borto „pudelis” galėtų gyventi jo namuose.

Daugiau išgirsti galite čia – https://www.pakartot.lt/album/pudelis-uz-borto

PS. „Tikiuosi teisingo sudirbimo”, – prašė Darius. Tikiuosi sudirbau teisingai.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “DARIUS ŽVIRBLIS „Pudelis už borto” [EP, 2015]

  1. Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip grafomanas negali nerašyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.