David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)

Sero Davido Attenborougho pavardė ne vienam asocijuojasi su kokybiškiausia gamtine dokumentika, tokia kaip „Blue Planet“, „Planet Earth“, „The Life of Birds“ ir daugybe kitų. Jis ekrane mums jau ne vieną dešimtmetį pasakojo apie pačias gražiausias, netikėčiausias, įdomiausias mūsų planetos vietas, apie neįtikėtiną gyvūniją ir augaliją, tačiau šįkart jis neša kitą žinią – kad visas tas, jo pastangomis surastas, parodytas ir apkalbėtas, grožis jau liks tik kino juostose, nes planetos gyvybės įvairovė sparčiai nyksta, kad jis visai nenorėtų būti dar vienu blogos žinios pranešėju, bet tenka tai daryti. Nes negali susitaikyti su mintimi, kad tas grožis greit pradings, kartu nusinešdamas ir jo pradingimo priežastį – žmoniją.

Taip, jau senoka tema, kurią pastaruosius metus prislopino COVID-19 aktualijos, bet ekologinės problemos niekur nedingo, plastikinius maišelius pakeitė ant paukščių kaklų kabančios ir vandens telkiniuose plūduriuojančios vienkartinės medicininės kaukės, o žmonių sąmoningumas vis dar reikalauja saviplakos.

Attenboroughas savo liudijimui pasitelkia vieną didžiausių žmonijos klaidų – Černobylio katastrofą. Toje vietoje žmonės nebegyvena, bet puikiai tarp daugiaaukščių namų žaliuoja miškas ir netrūksta gyvūnų, kuriuos anksčiau iš čia buvo išviję žmonės. Gamta susigrąžino savo poziciją. Taip, Attenboroughas sako, kad ne gamtą žmonija turi gelbėti, o save, pačią žmoniją, kuri be gamtos pasmerkta žlugti. O gamta išgyvens, prisitaikys vienokia ar kitokia forma. Tik be žmonių tai padarys daug greičiau ir lengviau.

Be aiškios gamtosauginės žinutės scenarijus lengvai prabėga ir paties Attenborougho biografija – matome istorinius kadrus, palydimus paties naratoriaus žodiniais prisiminimais. Paraleliai matome, kaip Žemėje didėja homo sapiens populiacija, o su tuo ne į gerąją pusę kinta anglies ir gyvūnijos kiekis. Ne į gerąją pusę eina ir Attenborougho būklė – jam visgi jau 94-eri (filmavimo metu buvo metais mažiau) ir jis čia yra nepakeičiamas, kaip simbolis, atspindintis greit nebūtin išeisiančius vertingiausius gamtos kadrus.

„A Life on Our Planet“ pateikiami ir esminiai būtini sprendimai, siūlymai, ką visgi reikėtų daryti, kur link nukreipti likusį civilizacijų laiką. Kiti panašios tematikos (kad ir paskutinysis matytas filmas apie Gretą Thunberg „I am Greta“) tų pasiūlymų stokoja, o tik tuščiais lozungais bando padaužyti per smegenis.

Po pabaigos titrų kyla mintis, kad galėjo filmo kameros užkabinti ir daugiau žmonijos klaidų, neapsiriboti Černobyliu ir 2019 Pasaulio ekonomikos forume parodyta vėplių savižudiška kasdienybe, kurią ramiai stebėti tikrai nėra lengva. Tik tokių pavyzdžių kiekvienam reikėtų iš mūsų kiemo, ne iš tos už jūrų marių kasdienybės. Ir jau tikrai reikia serialų su žmonijos subjaurotos planetos vaizdais, o ne išskirtinių kadrų iš rečiausių biokaralysčių. Suprantu, kad šio filmo idėja globalaus masto, bet didesniam poveikiui planetos skaudulių scenų norėjosi daugiau.

Pabaigai – tiesiog, pažiūrėkite šį filmą, vieni, su vaikais, su tėvais, mokyklose, darbovietėse ir bent trumpam susimąstykime, ką galime padaryti dėl savo ateities. Ir padarykime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.