Pirmas jausmas, perklausius dviejų dienų šviežumo David Bowie albumą Blackstar, nukelia į makabrišką brolių Strugackių mokslinės fantastikos apysaką Piknikas Šalikelėje. Tame kūrinyje aprašoma keista ateivių aplankyta vieta Žemėje, į kurią veržiasi stalkeriai – ateivių paliktų daiktų medžiotojai, jiems gresia radiacija ar Zoną saugančių kareivių kulka. Tiesa, jeigu jie parsineša kokį nors artefaktą, gali jį brangiai parduoti. Knygoje ši vieta aprašoma kaip ateivių pikniko vieta – šiukšlynas, kurį jie paliko trumpam sustoję mūsų planetoje. Jeigu tame šiukšlyne voliotųsi koks nors iš skraidančios lėkštės išmestas įrašas, tai būtų David Bovie Blackstar.
Prieš porą metų po ilgos pertraukos išleistas The Next Day nuteikė solidžiai. Nenustebino, nes buvo pastatytas ant tradicinio mainstreaminio roko. Kita vertus, nepriekaištingas ir gausiai kūriniais užpildytas albumas suskambo kaip reveransas auksiniams David Bowie laikams. Kai pamačiau pirmąjį Blackstar albumo video tuo pačiu pavadinimu, vėl tikėjausi nostalgiško senstančio atlikėjo pasirodymo, tačiau kur gi. Vyriausias roko kosmonautas parodė, kad jis vėl diktuoja madas ir privertė kampučiuose užsirūkyti visas pseudo – modernias grupes.
Jau dabar media albumui dalina po 4-5 žvaigždes ir intriguoja klausdama, has Bowie gone jazz? Blackstar skamba neįprastai ne tik dėl nurautos lyrikos – where the fuck has Monday go? Norisi sakyti, kad tai tamsaus roko pagrindu sumaišytas kokteilis, tačiau jis meta keletą užuominų į krautroką ir yra gausiai užklotas džiazu, vietomis paįvairintas hip-hopu ar drum‘n‘bass. Albumo prodiuseris, ilgametis David Bowie muzikos partneris Tony Visconti, užsiminė, kad ausyli klausytojai Blackstar albume gali išgirsti net ir Kendrick Lamar dvasią. Ko gero, labiausiai albumo nuotaiką, tokią padūmavusią ir radioaktyvią, perduoda ne siurrealus David Bowie balsas, bet drąsiai išryškintas saksofonistas Donny McCaslin.
Blackstar yra labai vientisas darbas, todėl puikiai tinka klausytis įdėmiai, neatsitraukiant. Savo nuoseklumu ir nuotaika jis labai primena Black Tie White Noise (1993), o novatoriškumu – Outside (1995). Blackstar – vienas tų albumų, kurį klausant vis dažniau, vis geriau atsiskleidžia tai, ką norėjo pasakyti David Bowie. Laikinumas ir susvetimėjimas. Pasimetimas ir laiko gyventi trūkumas. Nerimas sielos gelmėse ir susitikimas su pabaiga.
Jačiuosi lyg stalkeris – dar metams net neprasidėjus, atradęs nuostabų artefaktą – ilgam į sielą įsirėšiantį muzikos darbą.
Perklausiau kokius penkis kartus. Atidžiai. Ir niekas nepasikeitė nuo pirmojo karto – man šis albumas nepatinka. Neradau nei vieno gabalo sau. Kita vertus, aš sutinku, kad Buvis daro vis žingsnį į priekį savo galaktikoje, bet dėl diktato visumai kiek perlenktas reikalas.
Kiekvienas albumo gabalas prašosi vaizdo, o vaizdą Buvis daryti moka. Jau titulinis Blackstar nurovė stogą. Kai žiūrėjau. O kai pasileidau tiesiog, be vaizdo, tai buvo tiesiog Buvis, netgi kiek nuobodokas ir prailgstantis. Taip su visu albumu. Istorijos geros, bet ne klausymui, o derinimui su Buvio ateiviškais klipais. Jų ir lauksiu ir žiūrėsiu kartu su muzika.
Dar visi pabrėžia tą saksofoną. Lyg kokį stebuklą. 80-ųjų pradžioje saksofonas buvo ant bangos. Nuo Spandau Ballet, George Michael iki Men At Work ir Sade. Ok, tai ne alternatyva, bet ir Buvio dabartiniam saksui iki kažkokio wow toli. Einam toliau klausyti The Thing.
https://www.youtube.com/watch?v=hpXGIPv29QE
ps. Albumuose „Let’s dance” ir „Tonight” irgi sakso netrūko.
Tomai, pasirodo labai laiku atidavei paskutinę duoklę Bowiui – dieną tarp jo gimtadienio ir mirties datos..
Didis liūdesys, bet nu viena aišku, kad bičas turtingą gyvenimą nugyveno ir vertingą palikimą paliko po savęs, visomis prasmėmis..
Jep, ti užsidėjus albumą apėmė keista nuotaika. Tokio tamsaus jis dar neturėjo.
Man labiausiai tai prilipo ‘Lazarus’ ir šiaip, visam albume patinka mušamieji. Iš dalies sutikčiau su Ovidijum, kad vaizdas ir Bowie muzika gerai eina šalia vienas kito.
Ir bendrai paėmus, tai visai fainai tas saksas susiklauso. Nėra stebuklo, bet visumoje skamba labai labai gerai. Tarsi apšlifuoja tas vietas, kur jau, rodos, sunku darosi susikaupti ir išklausyti.
Bendrai apie Bowie, tai jis pilnas netikėtumų – tik perskaičius Bernardinuose In memoriam suvokiau, kad pasirodo Bowie suvaidino Tesla personažą, ‘The Prestige’ 2006 (kuris seniai tuo laiku, mano matytas gal tris-keturis kartus, o tik dabar suvokiau kad ir Bowie ten buvo). Atradimai.
niekad nebuvau DB gerbėju. labiau vertinau jį kaip stiliaus ikoną, bet ne muzikantą. nei vienas bandytas albumas neištempė iki noro jį turėt – prieš keletą metų susidėliojau sau jo 14 dainų best’ą ir jo man buvo per akis. bet štai Blackstar, panašu, gali tapti ledlaužiu. pradžiai sudomino jo aprašymuose paminėtas krautroko žanras ir, nors negirdžiu čia to krautroko, bet tai ką girdžiu… auga! iš pirmos perklausos įstrigo pirma ir paskutinė dainos (na ir tas saksofonas), iš antros atkreipiau dėmesį į Lazarus (turbūt tai medijos įkvėpta asociaciją, bet man ji skamba kaip tikras DB išlydėtuvių iš šio pasaulio maršas), o prasukus dar porą kartų jau sutinku su Tomu, jog tai labai vientisas darbas.
Na, rašiau, kad tai tik užuominos į kraut. Kad ir Lazarus ar tos pačios Blackstar ritmas. Pastarasis gerokai primena CAN.