„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.

Davidas Lynchas – vienas mįslingiausių kino režisierių, pamėgtas kinomanų dėl siurrealistinių siužetų ir kruopštaus muzikos, vaizdo derinimo. Lietuvoje Lynchas labiausiai žinomas kaip televizijos serialo „Tvin Pykso miestelis” kūrėjas. Tačiau mažai kas žino, jog šis žmogus dar yra ir tapytojas, spektaklių kūrėjas, muzikantas ir, kad pagrindiniu savo idėjų įkvėpimo šaltiniu jis įvardija toli gražu ne mūzas – moteris, o kai ką kitą. Tai ir dar daug ką kitą galima rasti neseniai knygynuose pasirodžiusioje D. Lyncho autobiografinėje knygoje „Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas.“

Režisierius savo trumpą 84 skyrelių autobiografinę knygą pradeda įžanga apie tai, kaip prieš trisdešimt trejus metus jam kažkas užsiminė apie meditaciją, kuria jis iš pradžių visai nesusidomėjo. Tačiau jo dėmesį patraukė viena pretenzinga frazė „Tikroji laimė glūdi viduje“. Būtent tada Lynchas ėmė domėtis kokiu keliu patekti į tą „vidų“, t.y. – į save. Transcendentinė meditacja greitai tapo kasdiene režisieriaus gyvenimo dalimi, kurią praktikuodavo du kartus dienoje po dvidešimt minučių ryte ir popiet. Šią meditacinę praktiką jis įvardija kaip savo kūrybiškumo šaltinį, kuriuo vadovaujasi kurdamas filmus, muziką, tapydamas ir visur kitur: „Meditacijos esmė ta, kad pamažu tampate savimi.“

Knygutėje pasakojama apie autoriaus vaikystę ir jaunystę, gyvenime sutiktus garsius režisierius ir kompozitorius, dalijamasi mintimis, kilusiomis kuriant filmus ir muziką, prisimenami kūrybiniai pakilimai ir nuopuoliai, dvasinio kelio teikiamas įkvėpimas. Be ditirambų transcendentinei meditacijai Lyncho kūrybos gerbėjai gali aptikti įdomių detalių, pasakojimų, kaip gimė viena ar kita filmo idėja, scena, muzika, pavadinimai. Knygoje užsimenama beveik apie visus pavykusius („Tvin Pyksas“, „Trintukagalvis“, „Mėlynas aksomas“, „Dingęs greitkelis“, „Žmogus dramblys“, „Vidinė imperija“, „Malholendo kelias“, „Tikros istorijos“) ir pačio režisieriaus įvardintą kaip mažiau sėkmingą darbą „Kopa“.

Keliuose knygos skyreliuose autorius dalina jauniems kino kūrėjams patarimus apie skaitmeninės technikos privalumus ir minusus, pats prisipažindamas, kad nors skaitmeninės vaizdo kameros raiškos kokybė prastesnė nei puikios raiškos (HD) kamerų, jis renkasi ir dievina prastesnę skaitmeninę kokybę. Būsimiems kūrėjams jis negaili patarimų ir kitose srityse:

„..raskite tokį darbą, kad jums liktų laisvo laiko, pamiegokite, šiek tiek pavalgykite ir dirbkite – kiek pajėgiat. Didžiulė laimė daryti tai, kas teikia malonumo. Galbūt tada atsivers durys ir rasite būdą, kaip visiškai atsidėt mylimai veiklai. Tikiuosi, taip ir bus.“

Knyga parašyta paprastu stiliumi, man pasirodė, kad net per paprastu. Bet gal čia toks ryškus kontrastas man pasirodė po ką tik perskaitytos tikrai įtraukiančios, spalvingos Salvadoro Dali autobiografijos. Gali dievinti abu šiuos pasaulinio garso siurrealistus, bet tenka pripažinti, kad puikus rašytojas iš jų dviejų, deja tik vienas, ir tai tikrai ne Lynchas. Kita vertus, Lyncho tekstas primena indų Upanišadas, besisteminius, filosofinius, meditacinius mokymus, kurių ne vieną pacitavo ir pats savo knygoje.

Apskritai, ši knyga man paliko tokį įspūdį, jog režisierius „Pagauti didžiąją žuvį“ parašė ne dėl to, jog mano, kad yra geras rašytojas, ir ne dėl to, jog norėjo papasakoti pasauliui apie savo kūrybinį kelią. Man atrodo, kad pagrindinis šios knygos rašymo tikslas ir motyvas buvo kuo plačiau paskleisti žinią apie meditacijos naudą. Tad “Pagauti didžiąją žuvį”, manau, galima vadinti ne tik režisieriaus autobiografija, bet ir savipagalbos knyga. Lynchas net yra įkūręs fondą, kurio veikla siekiama, kad kuo daugiau vaikų įgytų meditacinės patirties. Pasak jo, mokyklose, kur praktikuojama meditacija, mokiniai laimingesni, nesmurtauja, geriau mokosi, atsparesni stresui ir toliau jų gyvenimai klostosi sėkmingiau.

Knygoje man labiausia patiko skyrelis apie Los Andželą, apie ypatingą, skaidrią, minkštą šviesą šiame mieste, kuri atvijo čia ne vieną kino kūrėją, ir kurios dėka pasaulyje buvo sukurta daug nuostabių meno kūrinių. Pasak D. Lyncho, ji labai skiriasi nuo kitų vietų šviesos. Knygos dėka, labiau už transcendencinę meditaciją ir paslaptingas žuvis joje, užsinorėjau patirti būtent šį, stebuklingą, įkvėpimo ir energijos teikiantį  šaltinį.