[Rusų kino dienos:] „DELI ŠOKIS” (rež. Ivanas Vyrapajevas; 2012)


„Šokti savo šokį, mylėti savo mylimąjį ir yra laimė.“

Pirmas ir svarbiausias dalykas, ką noriu pasakyti apie šį filmą – tiesiog pažiūrėkite jį. Žinau, kad g-tašką jei kas ir skaito, tai tikrai tie, kuriems galima rekomenduoti aukšto lygio arthauzinius filmus. Visa kita, ką parašysiu apie šį filmą, nebebus taip svarbu, nes jį pažiūrėjus nesinori leistis į jokias beletristikas apie koncepcijas, idėjas ir pan. Norisi tiesiog eiti gyventi SAVO gyvenimo, o ne praleisti jį analizuojant kitų žmonių kūrinius. Kodėl? Suprasite patys jį pažiūrėję.
Labai gaila, kad pati apie šį filmą, rodomą „Rusijos kino dienose”, perskaičiau pora valandų iki paskutinio seanso (iš viso du ir tebuvo) bičiulio rekomendaciniame laiške. Gal būtume spėję jį plačiau pareklamuoti, kol rodė didžiajame ekrane, nes dabar seanso metu buvo šiek tiek gaila stebėti apytuštę salę, kurioje juostos kūrybinė grupė pristatinėjo šį stebuklą, bet labai džiaugiausi, kad sekmadienio popietę pasirinkau praleisti būtent čia.

Ivanas Vyrypajevas labiau žinomas kaip dramaturgas, teatro režisierius, kurio ne vieną darbą turėjome galimybę stebėti ir Lietuvoje, Naujos dramos akcijoje, Sirenų festivalyje ir pan. Man labiausiai įsiminė 2007 m. Naujoje Dramos akcijoje matytas spektaklis „Ijul”, pastatytas pagal I. Vyrapajevo pjesę, po kurio salėje kilo didžiulės ovacijos. Filmas „Deli šokis“ ir spektaklis „Ijul“ turi kai ką panašaus. Jie abu stebina jaudinančiu efektu, sukurtu minimaliomis priemonėmis, bet nuostabia idėja.

Filmas „Deli šokis“, tai – septynios novelės apie garsią šokėją ir kartu septyni savarankiški pasakojimai apie meilę, mirtį ir šokį. Pirmiausia šis filmas labiau panašus į televizinį teatrą, nei į kiną. Ne tik dėl teatrinės vaidybos, bet ir dėl to, kad veiksmas vyksta vis toje pačioje vietoje – ant miesto ligoninės suolo, baltų plytelių sienos fone. Filmas padalintas į šešis (skaičiavau, tikrai ne septynis) atskirus filmukus. Iš viso vaidina penki herojai, (neskaitant ligoninės valytojų), kurie skirtingose  filmo dalyse patiria meilę, artimųjų mirtį ir bando rasti ramybę.

Čia svarbiausi keli dalykai – idėja, forma, tekstai, muzikinis fonas ir aktoriai. Visus juos surašiau svarbumo seka – kokia ji man pasirodė. Režisierius prisipažino, kad pirminis sumanymas buvo visai kitoks. Filmas turėjo būti labai spalvingas, turtingas dekoracijomis ir t.t. Bet galiausiai nusprendė, kad nereikia nieko papildomo, kas galėtų nukreipti žiūrovo dėmesį į pašalinius dalykus. Todėl sumanymą „išvalė“ iki visiško minimalizmo ir susikoncentravo į pjesės tekstą bei muzikinį lauką, kuris juostoje atlieka taip pat svarbų vaidmenį. Muziką kūrė peterburgietis Andrejus Samsonovas, o angliškai įdainavo (tokiu savotišku akcentu) Borisas Grebenščikovas.

Pradžioj filmo kliūna aktorių vaidybos nenatūralumas. Panašią vaidybos manierą galima rasti ukrainietės Kiros Muratovos filmuose. Tarsi visa tai simbolizuotų herojų abejingumą, veidmainystę, nenuoširdumą vieni kitų ir savo atžvilgiu, bet filmui sukantis į antrąją pusę, aktoriai išsiveržia iš savo tekstų skaitymų ir ekrane pradedame matyti tikrus jausmus, emocijas, ašaras ir netgi gebėjimą pajuokauti rimtomis temomis.

Statiška kamera nufilmuoti filmo herojai modeliuoja skirtingas situacijas ir pasakoja ne tik apie jaudinantį sielos šokį pavadinimu „Deli“, gimusį purvinoje ir vargingoje Main Bazzar šerdyje, bet paliečia ir daugelį egzistencinių klausimų: Ar meilė tikra, jei ji nelaiminga? Ar laimė priklauso nuo aplinkybių? Ar vėžys iš tikrųjų yra liga, o gal – gydytojas? Ar visada viskam reikia ieškoti kaltų? Ar būtina viską sverti, lyginti, vertinti? Ar iš skausmo, purvo gali gimti ramybė, grožis, miestai..? Ar mes, gyvieji galime suvokti mirtį? Dauguma samprotavimų remiasi rytietiška išmintimi apie savo gyvenimo ir supančio pasaulio priėmimą tokiais kokie jie yra. Ir nors gali atrodyti, kad daugelis tiesų jau šimtą kartų girdėtos, šio filmo kontekste jos skamba tikrai aktualiai ir jaudinančiai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=S_6FUd6kBWw

Po filmo apipyliau filmo prodiuserį ir montuotoją krūva klausimų, bet įdomiausia buvo sužinot – kodėl iš šio kūrinio darė filmą, jei vis tiek viską paliko labai teatrališkoje formoje. Atsakymas buvo paprastas – „todėl, kad Ivanas Vyrapajievas yra kosmosas, todėl, kad norėjom, jog šias mintis, idėjas išgirstų kuo daugiau žmonių, kur kas daugiau nei vien teatro mylėtojai.“

Daugiau nieko nerašysiu. Tiesiog pažiūrėkit šį kosmosą, jei nebijote būti nunešti į žvaigždes..

 

fb-share-icon

12 komentarų apie “[Rusų kino dienos:] „DELI ŠOKIS” (rež. Ivanas Vyrapajevas; 2012)

  1. Mane iš trailer’io irgi akivaizdžiai aplankė tas klausimas „kodėl kine?”. Kodėl gi ne?.. Būčiau atkreipęs dėmesį, kad tai darbas to paties žmogaus, kuris padovanojo „Ijul”, gal vakar būčiau kiek kitaip sureagavęs, dabar gi… Belieka džiaugtis, kad filmą galima rasti internete. Gyvenimo filosofijai tinka bet koks formatas ir bet kokia aplinka.

  2. Pauliau, aš tau vakar siunčiau laišką apie šį filmą vien dėl to, kad buvau tikra jog tu suvesi, kad čia tas pats kūrėjas. Nes lyg abu kartu žiūrėjom „Ijul” ;) Šitas kūrinys ir pirmiausia buvo teatre pastatytas, paskui tik suglavojo dar ir filmą padaryt.
    Bet anyway, tu turi namie projektorių, garso aparatūra, tad viskas OK, sueis ir namie šis filmas :) Aš beje grįžus vakar, pažiūrėjau jį dar kartą ir namų sąlygomis. Pasitikrinau ar jis vis dar mane taip pat veža :)) Ir.. vis dar „vežė” :)

    1. Oi, ne, ne.. Man vardus, pavardes, pavadinimus, skaičius, etc. reikia išgirsti šimtą kartų, kad įsiminčiau, o čia… Vieną kartą matyto spektaklio režisierius :)

  3. OK, kita kartą turėsiu omenyje ;) Nes man su pavardžių ir pavadinimų atsiminimu meno srityje nėra problemų.. O ypatingai menininkų, kurie džiugina širdį tokiais šedevrais kaip „Ijul” ar „Deli šokis” ;)

  4. Pačiam sau netikėtai, vis tik netapau filmo gerbėju. Neabejotinai teatre būčiau patyręs didesnį malonumą, kur šis statiškumas ir teatrališkumas būtų savo vietoje. Jurga, tavo apžvalga yra, kaip sirupas, nes filmas tėra vanduo jam atskiesti. Apžaidžiama daug kampų, kad perteikti tas kelias pagrindines mintis, tačiau aš matau pateikimo meistriškumą (ypač antroje filmo pusėje dialogai nuostabiai laipioja foninės muzikos skraistėje), bet pritrūkstu gelmės. Visi šie herojai man yra niekas – žmonės be istorijos, be praeities, tad ir jų filosofijos, išmintis man yra niekas. Tikėjausi gauti kažko naujo, to kosmoso, bet gavau to paties, ką jau ir turėjau. O jeigu nebūčiau turėjęs, tai nebūčiau ir to gavęs, nes, na, jau minėjau, davėjai man yra niekas – viso labo artistai.

    1. Taip išeina, kad tau įdomu bendrauti, skaityti, klausytis – tik su tais ir tuos, kuriuos gerai pažįsti, kurie tau yra autoritetai ir pan.? Nes ką tada reiškia šis tavo pareiškimas – „Visi šie herojai man yra niekas”?
      Šio filmo pagrindinis herojus yra tekstas ir tik jis. Nesvarbu kieno lūpomis jis sakomas, svarbu tik tai – ką jis atliepia manyje. Jei tau reikia, kad jį sakytų kažkas turintis istoriją, patirtį, tai JUO gali būti pjesės ir filmo autorius, kuris kažkada sukūrė tavo taip vertinamą IJUL.
      Man ir visos mintys buvo daugiau mažiau žinomos. Man tik buvo nežinoma tai, kaip naujai, jaudinančiai jos gali būti „sušoktos”.
      Šis filmas turi daugybę rakursų kuriais būtų galima apie jį diskutuoti, bet man bene pirmą kartą visai nesinori to daryti. Nes jis arba užkabina tave arba ne. jeigu taves – ne, tai ir viskas :)

    2. Kinas, tai ne diskusija, kinas – monologas. Ir turi būti viena kita svarbi priežastis jo klausytis. Deja, bet IJUL autorius, kaip asmenybė, man yra nežinomas, o filmo tekstai – ne apie teatrą. Būtų tekstų autorius Grebenšikovas, būtų kita kalba :) Žmonės jau tokie – tiki arba tais, kuriais yra pagrindo tikėti arba tais, kurie sako tai, ką jie nori girdėti. Tau šiuo atveju buvo antras variantas, man gi jis nepasirodė kažkaip ypatingai gražiai sušoktas. Taiklus juk … klausimas apie tai ar nesiliausit po šio filmo rašę apžvalgas, nes jeigu jis toks geras, tai, ko gero, turėtumėt. Aš šio filmo skleidžiamomis idėjomis patikėjau gerokai prieš jį pamatydamas. Ir ne žodžiais, žinia.

  5. Na po tokių rekomendacijų aš ir nesusilaikiau, pažiūrėjau vakar tarp futbolo mačų :). Turiu prisipažint, kad jei ne autorės Jurgos M. iš anksto užpiltas „syrupėlis”, vargu ar būčiau šį vandenėlį gėręs bent iki trečdalio. Bet kenčiau ir laukiau tos žadėtos palaimos :). Intonacijų dirbtinumas, veiksmo pasyvumas, vienu žodžiu – nieko gero nežadėjo…
    Laukimas visgi nenuėjo veltui. Su trečiu, ketvirtu veiksmu „spektaklis” įsivažiavo. Sutinku su autore, kad tekstas čia pirmame plane, jis toks savipakankamas, stiprus, kad jokių dekoracijų ar iliustracijų jam nereikia, aš bent jau nepasigedau jų. Man „Deli šokis” kažkuo priminė Jarmusho „Kava ir cigaretės”. Tik kitas klausimas – ar tai kinas? ir ar g-taško apžvalgininkai įkvėpti šio filmo nesiliaus rašę apžvalgas? :)
    Tikiuosi, kad ne :).

    1. o aš tikiuosi, kad tu po šito filmo nesiliausi žiūrėjęs futbolo? :)

  6. O Jus šmaikšti :) Ne nesiliausiu, gal tik dažniau išbėgsiu pats i aikštele ;)

  7. Atsakymas abiems – tikriausiai, kad nesiliausiu. Nes mano gyvenime apžvalgų rašymas nėra pagrindinė saviraiškos forma, deja (ar ne deja), bet tai sudaro tik labai mažą mano gyvenimo dalį. Tai darau labiau dėl švietėjiškų tikslų, noro dalintis geru su kitais.. Filmo herojės situacija kita, ji tuo gyvena, ji iš to duoną uždirba.

    Man atrodo, kad šis filmas kelia klausima globalia prasme – ar tu šiame pasaulyje esi tik stebėtojas ar šio pasaulio dalis? Ar tau patinka tik saugiai namie pro langą stebėti lietų, ar pačiam nebijoti būti sulytam iki paskutinio siūlelio, išbraidžiojus visas balas savo kojomis? ar keliaujant po vargingas šalis tu stebi jas tik pro prabangaus viešbučio ar taksi langą, ar sėdi prie to pačio stalo su vietiniais ir rankomis iš bendro bliūdo valgai ryžius? Ar tu tik vartai kitų sukurtus nuotraukų albumus ar tu pats savo basomis kojomis vaikštai saulės įkaitintais šventyklų grindiniais ir ne tik vaikštai, ar tu jas pats tas šventyklas statai ir puoselėji savyje..? Ar tu renkiesi meilę nekenksmingą, saugią, komfortabilią, išmintingą, nepaliekančią žaizdų ar visgi tą kitą – fatališką, išmušančią iš pusiausvyros, svaiginančią, iškeliančią viršun ir bloškiančią į gyvenimo purvą, suteikiančią skausmo, gal ir neapykantos, o kartu pojūtį, kad tu gyvenai..?
    Spektaklių nei statyti, nei juose vaidinti, tikriausiai, kad nepradėsiu. Bet savo pačio gyvenimas yra ne ką mažiau įdomus filmas ar spektaklis ir aš jame atlieku pagrindinį vaidmenį, aš pati renkuosi žanrą, scenarijų, dekoracijas, muzikinį takelį, kitus veikėjus, aš pati jį režisuoju ir pan.. ir net tada kai atrodo, kad mane kažkas renkasi – aš klystu. Visada viską renkamės tik mes patys. Net ir skausmą, net ir pačias kvailiausias, sunkiausias situacijas.
    Ar man pačiai mano gyvenimo filmas būtų įdomus, ar išsėdėčiau jį žiūrint kino teatre – manau, kad taip. Ir gera/bloga naujiena ta, kad jei man jame kažko ir trūksta, tik aš pati galiu koreguoti šį scenarijų.

    Visa tai žinojau iki šio filmo. Ir taip Pauliau, jis tik dar kartą visa tai patvirtino ;)

  8. Ačiū už gražų tekstą – atsakymą, tokį vyropajevišką :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.