2018-aisiais amerikietė zoologė Delia Owens išleido romaną „Ten, kur gieda vėžiai” („Where the Crawdads Sing”), kuris į The New York Times bestselerių sąrašą buvo įtrauktas net trisdešimt savaičių. Įspūdingi pardavimų rezultatai Amerikoje neliko nepastebėti: leidybos teises išgraibstė ir neangliakalbių šalių leidyklos bei kino kompanija, siekianti kūrinį ekranizuoti.

Tiesą sakant, tai daug triukšmo dėl nieko – knyga vidutiniška ir literatūrinės vertės joje maža, tai viena iš tų, kur bandoma skaitytoją paveikti nuvalkiotomis klišėmis: veikėjo patiriamu smurtu, sunkia pamestinuko vaikyste, gera ir bloga meilės istorijomis ir prie viso to pridedant neįtikėtiną kriminalinę liniją. Gaila, kad šis debiutinis Owens grožinės literatūros bandymas ir liko tik bandymu, nesugebėjęs įtikinti ir pavergti.

Delia apie trisdešimt metų su vyru praleido Afrikoje, tyrinėjo laukinius gyvūnus, kartu parašė tris biografines knygas, tad gamtiniai reikalai jai gerai pažįstami, tai jaučiasi romane, tačiau su veikėjų psichologine puse ir literatūriniu audiniu dar reikia gerokai padirbėti.

„Ten, kur gieda vėžiai” nukelia į 1952-uosius, į Šiaurės Karoliną, kur paupyje, sukiužusioje trobelėje gyvena mažametė Kaja ir jos gausi šeima, broliai ir seserys, mama ir geriantis bei žiauriai smurtaujantis tėvas. Pastarojo kumščiai yra ta priežastis, dėl kurios vienas paskui kitą šeimos nariai palieka gimtuosius namus, kol ten lieka viena Kaja – asociali laukinukė, bijanti kitų žmonių, nemokanti skaityti ir rašyti, bet mylinti gamtą, ypač kriaukleles ir paukščius, mokanti užkurti ugnį, plaukti valtimi ir sužvejoti krevečių. Alkis ir valties varikliui būtinas benzinas Kają priversdavo retkarčiais nuvykti į artimiausią miestelį, kur jos laukdavo ne tik geraširdis juodaodis degalinės savininkas, bet ir socialiniai darbuotojai, policininkai, sotūs bei švarūs bendraamžiai, bei šių tėvai, atvirai demonstruojantys panieką juodukams bei Kajai.

Taip vienatvėje, skylėtoje pirkelėje, kartu su netoliese perinčiais paukščiais, vandens skalaujamomis geldelėmis, bėga Kajos dienos, mėnesiai ir metai, kol į laukinukės gyvenimą pasibeldžia paauglystė, atnešusi naujų vėjų ir jausmų.

Paraleliai Kajos kasdienybei sekama ir kita istorija iš ateities, iš 1969-ųjų, kada randamas vaikino, gyvenančio miestelyje, lavonas, o visi įkalčiai ima rodyti, kad nusikaltėle gali būti tik pelkėse besislapstanti mergina.

Minėta kriminalinė linija, nors ir vos vos krutanti į priekį, yra pagrindinė romano intriga, leidžianti anksčiau laiko neužversti knygos. Visgi įdomu sužinoti, kodėl buvo nužudytas vaikinas ir, ar tai tikrai padarė Kaja, tačiau merginos kasdienybės reikalai greitai ima pabosti ir norisi juos praleisti, pereinant prie atsakymų į minėtus klausimus. O ėjimas iki jų esti gan varginantis, su šablonišku, vienpusišku Kajos portretu, nebręstančiu charakteriu, mąstymu, su skylėtais ir neįtikinamais jos išgyvenimo vienai faktais (pvz., labai jau staigiai ir be didelių problemų iš šešiametės ji patampa keturiolikmete).

Autorė paįvairinimui įpina meilės istoriją: iš pradžių – tokią holivudinę, niekur nenuvedančią, bet daug laimės žadančią, vėliau – staigią ir aistringą, bet iš karto nuspėjamą nuvylimu. Artėjant prie romano pabaigos prasideda visai pusėtinas, kiek įdomesnis ir labiau pavykęs, nors ir perlenktas su daugžodžiavimu, teisminis procesas, kuris visgi knygos neišgelbėja. O gelbėjimosi ratų čia galėjo būti ne vienas. Kad ir ta pati gyvoji gamta, kuri čia visiškai neturėjo atliepimo Kajos psichologinei būsenai ir gyvensenai. Pagaliau, tai buvo puiki proga skaitytojui suteikti bent kokių žinių apie knygoje minimus gyvūnus, jų elgseną – deja, ir to knygoje nėra, arba labai padrika, be akcentų.

Žinoma, kad nesitikėjau čia rasti dar vieno „Voldeno” (labiau buvo lūkestis aptikti šių dienų tarzanę, bet ir jis liko neišpildytas), tačiau po, pavyzdžiui, gamtininkės Terry Tempest Williams „Prieglobsčio”, kuriame fantastiškai gamta susilieja su veikėjų savijauta, Owens tekstas atrodo labai blankiai ir mėgėjiškai, stokojantis griežtos redaktoriaus rankos. Owens literatūrinis knygos audinys paprastas, su saldžiomis, neįmantriomis frazėmis, su tuščiažodžiavimais-užsižaidimais visu puslapiu bandant nupasakoti herojės būseną, nors tam dažnu atveju pakaktų vieno sakinio, frazės, nebūtinų metaforų perteklius vargina, o detalių, kurios padėtų įtikėti fabula, stokoja. Romanui trūksta išskirtinumo, stilius paprastutis, su struktūra bandoma šį tą nuveikti, bet žiojėja nemažas atmosferinis, dinamikos ir intrigos atotrūkis tarp skirtingų laiko linijų – gal Owens daug sėkmingiau pavyktų kurti grynai kriminalinio žanro romanus.

Žodžiu, daug literatūrinių minusų, kurių, matyt, esminis – tekstas neįtikina pasakojama istorija.

Romanas į lietuvių kalbą Anitos Kapočiūtės išverstas puikiai (eilėraščius vertė Vidas Morkūnas). Vertėja net pasivargino padirbėti prie neįprasto veikėjų dialekto, tačiau ir jis tai atsiranda, tai dingsta, bet tai jau originalaus teksto trūkumai. Šaunu, kad leidykla „Balto” panaudojo originalaus leidinio dizainą, nors, kodėl buvo pasirinkta nuotrauka su kanoją irkluojančiu žmogumi, nesuprasi, nes knygoje visi vandenį raižo tik motorinėmis valtimis.

Taigi, „Ten, kur gieda vėžiai”, patiks tiems, kurie aukštais balais vertina romantinius romanus (Kristin Hannah, Nicholas Sparks, Jojo Moyes ir pan.), t.y. tiems, kuriems nereikalingas intelektualesnis literatūrinis audinys, kuriems pakanka paviršutiniškos, neįtikinamos, bet mielos širdžiai istorijos, o pretenzingi knygų gurmanai turėtų šį kūrinį apeiti, nes jame tikrai giedančių vėžių neišgirs.