DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21

Depeche Mode visada buvo labai asmeniška grupė. Neleis sumeluoti milijonai fanų pasaulyje ir tie penkiasdešimt tūkstančių žmonių Varšuvoje. 1990 m. mano mokyklos draugė, kurią kviečiau į kiną VRM rūmuose (ir ji net du kartus su manimi nuėjo), davė man kasetę su Some Great Reward vienoje pusėje, o kitoje su Black Celebration.

Tada niekam nepasakojau šio akto, nes buvau didis metalistas – mano kasetiniame grotuve nuolat sukosi Kill Em‘ All ir Reign In Blood albumai. Tuometinis klausomos muzikos suvokimas ir patyrimas išgirdus Depeche Mode pakibo ant plauko ir tada aš lūžau pusiau. Ne, vis tik, į kelias dalis, nes klausiau new romantic, post punk, goth, trash ir death vienu metu. Bet Depeche Mode, kaip The Fall, New Order ir The Smiths visada buvo už-žanrinės grupės. Jie išliko kaip atskiros koncepcijos, paradigmos.

Visa tai reiškia, kad ir kokį blogą albumą šie atlikėjai išleistų, į jų turus aš važiuosiu ten, kur reikės. Mokėsiu už jų koncertą tiek, kiek jie paprašys. Sakysiu draugams, kad buvo labai linksma, net jeigu verksiu širdyje per jų dainas. Depeche Mode yra mano Rolling Stones. Your favourite prize. Your favourite slave. Jie yra mano žvilgsnis į dangų svetimame mieste. Mano moters ranka mano rankoje. Mano skrydis į tolimą šalį už paskutinius pinigus. Jie yra mano pirmos ir paskutinės meilės garso takelis. Jie yra mano kylantis lėktuvas. Jie yra aš, krentantis sapne nuo tilto žemyn. Jie yra mano šeima, mano bičiuliai, kaimynai. Mano kunigai ir terapeutai.

Varšuvos PGE Narodwy nėra skitras koncertams, nes jis skirtas visokioms kitoms nesąmonėms, bet tik ne koncertams. Tai dėl garso. Galbūt apačioje stovinti publika ir išgirdo pirmąsias dainas, tačiau kitiems, kurie stovėjo tribūnose, koncerto pradžia turėjo būti karti – garsas sklido kaip iš kasetinio magnetofono ir susišnekėti galėjai pašnibždomis. Dar daugiau, Depeche Mode pasirinktas pirmas dainų trejetukas nuteikė depresyviai – niekaip neįsivažiuojančios Going Backwards, So Much Love ir Barrel Of A Gun truktelėjo žemyn tiek nuotaiką, tiek mintis. -Ne, tai negali būti mano blogiausias Depeche Mode koncertas, – aš susiėmiau ir ties ta mintimi jie išmetė A Pain That I‘m Used To, tada Corrupt (velnias, vėl ūpas žemyn). Viskas pajudėjo tik su World In My Eyes. Dave Gahan publikai pirštais rodo akis ir aš persikeliu laiku atgal. Pirmyn – atgal.

Reikėtų pasakyti, kad Spirit turu greičiausiai nusivils senųjų, tiksliau, vien tik Depeche Mode hitų mylėtojai, nes grupė šį kartą publikai pataikavo nedaug. Jie nusprendė padaryti aktualų koncertą, su politine orientacija ir jiems viskas pavyko, tačiau publikai vis tiek reikėjo 1984-1990 m. periodo. Taip, jie išmetė mums Enjoy The Silence, Never Let Me Down bei Personal Jesus, tačiau jie vis tiek rado būdą kaip šias dainas įkomponuoti į piktą ir tyčiniai primityviai apipavidalintą šou. Mažai ankstesnės vizualinės elegancijos, tik pora rimtesnių klipų, o visa kita – rūgštus, jau kiek lėčiau scenoje judančių vyrukų video. Bet tai labai rokas, labai raw ir labai Spirit. Nes tokio šou jie norėjo, nes toks jis ir turėjo būti. Trys didžiausi perlai buvo Wrong, kurio mūsuose vykstančiose koncertuose jie dar negrojo, taip pat Everything Counts, nes jis tobulai paišėsi į politinę liniją ir, žinoma, Somebody, kuris šiame šaltokame setliste nuskambėjo taip šiltai, lyg vėsią naktį nutinkantis artimo žmogaus glėbys.

 

Nesu tikras, kiek Depeche Mode išliks aktualūs, nes publikos dauguma buvo keturiasdešimtmečiai, kurie greičiausiai atėjo dar ir dar kartą išgirsti kokio nors Stripped, bet tik ne Where‘s The Revolution, kuri, remiantis mano prognozėmis, gyvai turėjo suskambėti vau ir vau kaip. Ji ir suskambėjo, tačiau publikos vangumas išspausti aktualias eilutes dar ir dar kartą parodė, kad žmonės į koncertus ateina išgirsti Laužo Šviesos – gerai žinomų dainų ir prisiminti, ką jie veikė toms dainoms skambant pirmą kartą. Ir, velnias, aš nebūčiau aš, jeigu nebūčiau siautęs per Question Of Lust ar I Feel You, taigi niekuo nesiskiriu nuo ten buvusių penkiasdešimties tūkstančių.

Atskirai reikėtų paminėti Heroes koverį, kurį jie atliko koncerto pabaigoje. Jeigu tai buvo pagarba David Bowie, tai aš suprantu, tačiau atlikimas suskambo itin prastai, nes ei, tik vokalas ir ritmas? Na ne, Depeche Mode galėjo šią dainą išvystyti iki sau būdingų vienas ant kito lipančių peizažų. Bet, nejaugi aiškinsi meistrams.

 

Apibendrinat, koncertas gali nuvilti tuos, kurie čia eis su nuostata ė, o kada žinomus gabalus gros? Nesitikėkite, kad jie sugros tai, ką turite įsirašę sename piratiniame kompakte. Dabar jie yra kur kas piktesni, senesni ir padėję įstrižą ant to, ko reikia publikai. Tačiau šis koncertas bus geras tiems, kurie leidžia grupei (ir sau) būti kitokiais – evoliucionuoti, nesirišti prie praeities ir jie sako: na gerai, gal ne patys geriausi, tačiau puikūs, mylimi ir smeigiantys tiesiai į širdį. Atskira meilė eina Varšuvai.

 

fb-share-icon

2 komentarai apie “DEPECHE MODE @ PGE Narodowy Warsaw 2017-07-21

  1. Labai norėčiau kad Depeche Mode pasektų U2 pėdomis ir 2020 metais surengtų retrospetyvinį turą ”Violator” albumo dvidešimtmečio proga, kuriame skambėtų tos pačios geriausios senienos iki 1990 metų. Neprarandu vilties kad galbūt kažkas tokio arba bent jau panašaus atsitiks, nes neretai mano spėjimai apie kiekvieną naują turą pasitvirtina, tarkim puikiai iš anksto žinojau kad šiame ture girdėsime ”Wrong” ar ”Everything Counts”. Na, kita vertus depešai yra labai tiksli grupė ir stipriai tvarkosi pagal tvarkaraštį – iš principo viskas vyksta matematišku cikliškumu, tarkim jau dabar galima numatyti kada išeis naujas albumas ir kitas turas.
    Pamenu, labai nusivyliau kai per 2009-10 metų turą, buvo prisimintos ”Master and Servant” ir ”Strangelove” (beje, kuriai buvo sukurtas visai puikus video klipas) – tos dainos buvo grojamos tik pirmojoje turo dalyje, vėliau nutrauktos ir nepateko į koncertinį dvd. Tuo tarpu kad ir kokios puikios bebūtų ”I Feel You” ar ”Walking in my shoes” – nugrotos per praktiškai kiekvieną koncertą nuo pat 1993 metų iki dabar (nepamenu anei vieno koncerto kur jų nebūtų, analogiškai taip yra ir su ”Enjoy The Silence” ir ”Personal Jesus”), tampa nebeskanios… o nuvalkiotos. O gal aš per blogas fanas?

    1. Užtat per praeitą turą buvo Black Celebration. Ir tai buvo VISKAS.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.