DEPECHE MODE – SPIRIT [2017]

Daugiau negu trisdešimt-keturiasdešimt metų grojančios grupės kūrybine prasme patenka į tą rizikos grupę, kurioje galima rasti prasirūkiusius, prasigėrusius ir blogą maistą valgančius šešiasdešimtmečius. Jie vaikšto minų lauku ir moja ranka į viską. Jie sako, kad daro ką nori ir ne tau juos gyvenimo mokyti.

Nors synth pop kultūra jau atgimė turbūt du kartus, tačiau Depeche Mode išlaiko originalią krypties vėliavą jau daugelį metų.  Jiems pavyko išvengti U2, kurie suvalgė patys save, likimo. Niekas iš jų narių nenusižudė, kad ir kaip būtų bandęs. Tiesa, Depeche Mode dar aname amžiuje paliko Alan Wilder ir kai kurie fanai vis dar dėl to verkia. Šiai grupei sentimentų jie neturi nuo Violator laikų, o per pirmą Depeche Mode koncertą Lietuvoje jie sakė: ėi, kodėl negroja senų gabalų? Depeche Mode negrojo penkiolikos skirtingų stilių per savo karjerą kaip Killing Joke ir nedarė nesąmonių, kaip Metallica. Nei vienas jų lyderių neišleido geresnių solinių albumų negu kartu grodami grupėje. Jie dešimt kartų nesiskyrė kaip į Rytų Europą koncertuoti vis grįžtantys dinozaurai. Depeche Mode dar nepadarė paskutinio dabar jau tikrai! turo.

Nepaisant visų prielaidų likti tvirtiems kaip uola, Depeche Mode šį kartą paslydo. Tai jau antras slystelėjimas po Sounds Of The Universe posūkio į griovį. Negalima nepaslysti ant politinės temos. Sunku Depeche Mode kaltinti idėjų trūkumu, bet ko gero, kai žmonės artėja prie šešiasdešimt, pasaulį jie pradeda suvokti kitaip ir tai stipriai smelkiasi į Depeche Mode lyriką. Jiems jau seniai nusispjauti į romantiką ir egzistencines nesąmones, apie kurias jie dainavo aheadoftaiminiuose albumuose Some Great Reward ar Black Celebration. Dabar jie daro tai, ką nori daryti ir dėjo įstrižą ant tokių review. Jų jau seniai nevilioja šlovė, o groupie merginas dabar keičia šefai, gaminantys eko salotas.

Vienintelis lūkestis, kurį buvo galima kelti grupei buvo tas, kad po Delta Machine Depeche Mode greičiausiai pasuks dar purvinesnio bliuzo keliu. Buvo galima manyti, kad jie sukurs dar vieną būties himnų albumą, tik šį kartą dar tamsesnį, su dar labiau iš kūno gyslas traukiančia gitara. Uneducated leaders? They manipulate and threaten? Going backwards with new technology with a caveman mentality? Sunku patikėti, kad tai yra žodžiai, kuriuos Depeche Mode naudoja savo dainose. Jie visada dainavo apie meilę ir visą šimtą juodų jos atspalvių. Kita vertus, galbūt tai galima priimti kaip rimtą tematinį posūkį, tik tas kognityvinis disonansas, lyg klausytum ne tą grupę, kerta per galvą.

Iš vienos pusės, Depeche Mode palietė tai, kas aktualu. Niekas negali ginčytis, kad albumas Spirit nebus ryškus, tačiau ar kūrybine prasme jis smeigs į paširdžius? Vargu. Perklausius albumą penkiolika kartų jis nesudaro pastovaus lėto gerėjimo įspūdžio, kuris išgelbėjo Delta Machine. Šiuo atveju klausant naują darbą kiekvieną kartą jis nuobodėja. Lyg tu feel nothing inside.

Depeche Mode fanų nusivylimą albumu išgelbės pasaulinis turas, kuris vis tiek sukels euforiją keturioms grupę klausančioms kartoms. Jie neabejotinai surinks pilnus stadionus, nes žmonės ateis ne tik su senu nostalgijos bagažu, tačiau ir su lūkesčiu išsitaškyti naujų kūrinių metu, o jie yra velniškai erdvūs ir dideli. Pull the trigger!  Jau įsivaizduoju, kaip minia plėš: where‘s the revolution, c‘mon people you lettin‘ me down! Ir tai bus taip gerai, lyg jie nesustodami grotų Personal Jesus.

Vargu, ar Depeche Mode su Spirit patrauks jaunos kartos dėmesį, kas jiems labai gerai sekdavosi. Kad ir kokio ilgio būtų jaunuolių barzdos, jiems nepadarys įspūdžio Depeche Mode aktualumas. Pasaulio ritimasis, apie kurį daug kalbama Spirit, žmones padarė ciniškais, tad saviironiška, kad Depeche Mode patys dainuodami apie cinizmą užmušė savo paperkančią romantiką. Šis albumas nesuteiks to sėdėjimo ant palangės jausmo, kai klausydamas Exciter jauteisi įstrigęs laiko įtrūkime. Spirit neprimins su Songs Of Faith And Devotion praeitame amžiuje likusios meilės, nes jis labai tiesmukas ir toks į kaktą. Hey Scum! Hey Scum! Pasaulis pramušė dugną ir Depeche Mode nusprendė nelikti nuošaly. Jie galėjo vėl iš naujo priversti mus mylėti, bet pasirinko politikos apžvalgininkų karjerą keistame TV kanale, kurį transliuoja blogu laiku.

Atidesnė ausis galbūt pasidžiaugs verkiančia Martin L. Gore gitara daugelyje bliuzo formato kūrinių, pavyzdžiui, Poison Heart. Kita vertus, klausytojas pasiges lyrikos gylio, kuri daugeliu atvejų gelbėdavo atsitiktinį Depeche Mode nuobodumą. Ieškantys depešiškiausio kūrinio galbūt norės pradėti klausyti albumą nuo So Much Love, kuris skamba kaip alternatyvi Soft Touch/Raw Nerve versija ir atskleidžia klasikinį Dave Gahan – piktą bei atsidavusį. Tuo tarpo Martin L. Gore baladės pakankamai nykios, lyg jis iš naujo ieškotų savo sėkmės formulės. Klausant Eternal ir Fail kūrinius apima jausmas, lyg Martin L. Gore labai stengtųsi, kad tos dainos prasidėtų, tačiau jam niekaip nepavyksta. Trūksta šiam muzikos genijui būdingos melodijos ir skaidrumo, kurį iki tobulumo jis išvystė Exciter ar Ultra albumuose. Įdomesnis kūrinys – Cover Me. Savo instrumentuotėje jis slepia gryniausią Depeche Mode DNR, kurį jie sukūrė Violator laikais. Antra kūrinio dalis galėtų niekada nesibaigti, nes ji perkelia laiku ant tos palangės, kur matosi gęstančios miesto šviesos.

Apibendrinant, net ir objektyviausias Spirit klausytojas nesąmoningai bandys lyginti naują grupės darbą su ankstesne Depeche Mode kūryba ir šis palyginimas juos nuvils. Paskutiniai Fail akordai paliks klausytoją susimąsčiusį ir abejojantį, į kurią vietą statyti šį albumą. Aplankys dvilypis jausmas, kurį patiriame sutikę seniai nematytą draugą – lyg ir gera vienas kitą matyti, tačiau vėl vartyti prisiminimus yra nuobodu, o liesti naujas temas – neįdomu. Jūs mylite draugą, tačiau žvilgčiojate į laikrodį, nes jums reikia kažkur bėgti. Taip ir su Spirit – jis aktualus iki kiekvienos natos ar žodžio, tačiau neskaudės širdis jei perjungsite jį į kitą muziką.

0

5 komentarai

  1. Man jau trečią kartą buvo sunku iki galo ištverti. Bet išsigrynino pora gabalų, kurie visai smagiai sukasi ir prašosi kartojami. Minėta „So much love“ ir „You move“. Visa kita net nežinau, ar verta dar kartą bandyti klausyti, ar imti tekstus skaityti… matyt, neverta nei viena, nei kita.
    Toks jausmas, kad su amžiumi ir DM laukia U2 likimas – gyvai nori pamatyti, bet naujų įrašų galėtų ir nebeleisti.

    PS.O ir Delux’inis leidimas su remiksais baisiai nevykęs.

  2. Man pasirodė albumas gan stiprus ir visa galva aukščiau stovintis už delta machine, SOTU ar playng the Angel; Sakyčiau prilygsta ULTRA’ai. Žinoma, kiek šaumeniškas singlas Revolution pasirodė – trūksta gylio, tikia kaip lozungų skanduotė. Bet yra tikrų šedevrų, kaip FAIL, tai tokia stipri Martino daina, sakyčiau HOME lygio. Albumas nėra melodingas, bet DM dabar jau kitas etapas, jie nesiekia kurti įsimintinus ir mases paperkančius hitus. Jie muzikuoja. Svarbiausia – SPIRIT turi jėgos ir nuotaikos, to Depešų DNR, jie kaip geriausiais savo laikais rūstūs, tamsūs ir akmeniniais veidais. ĮTIKINA

  3. Na, mano ausimis, po Exciterio jie nebeįrašė stiprių ALBUMŲ, tik dainų. U2 likimas jų ne laukia – jis jau seniai atėjęs. Guli jie tam griovy, o šalia gali rasti gulinčius ir Rolling’us ir gal net mūsų AM, bet jiems px, jie muzikos legendos, kurie tiesiog negali nustot kurt (AM kažkada yra pasakęs, kad jei galėtų nebekurti – taip ir darytų. bet negali).
    O grįžtant prie reikalo, tai politinės/socialinės temos man kažkaip netrukdo (juk pvz. dar 1983 m. buvo kažkas panašaus su Everything Counts?), pyktis – nieko naujo, o įdomiausia, kad albumą apkarpęs, gavau visai vykusį 7 dainų EP :)

      1. na, albume 12 dainų, tai išvedus pažymį, dešimtbalėje sistemoje, silpnas 6 teišeina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *