Valdžią barzdotų dėdžių bardų kategorijoje imant visokiems Iron‘ams ir Wine‘ams, į sceną vėl grįžta Devendra Banhart. Rankose jis vėl laiko tik gitarą, vėl sėda prie laužo ir pradeda lieti savo širdį. Vėl žodžiai skamba ne tik angiškai, bet ir ispaniškai. Sako „Cristobal“ net ir Gael Garcia Bernal‘is jam pritaria… Devendra virsta į ikoną? Turbūt, kad taip. Šiaip ar taip aplink laužą jau sėdi ištisa nuolanki minia – skambant „Tonada Yanomaminista“ prasideda šokiai, „Lover“ bei „Carmensita“ jam pritaria gospel choras, o per „Seahorse“ išgirstu pilno sąstato roko grupę. Ir ji skamba beveik kaip The Doors(!)..

Kaip ir prieš porą metų įrašytas „Cripple Crow“, naujasis albumas vėl yra epinis, 70 minučių trunkantis pasakojimas apie pasaulį, tokį koks jis yra, ir tokį, kokiame nori gyventi 26-metų-bet-jau-dėdė Banhart‘as. „Freely, freely… I wanna live that way“ – Devendra rodos niekada nesikeičia, todėl manau užtenka turėti bet kurį vieną jo albumą savo kolekcijoje ir jis bus toks pat geras kaip ir visi likusieji, ir jis pasakys viską apie šitą hipį. Aš savo vieną jau turiu senai, tačiau jei tu dar ne – kodėl nepaėmus šito?..