DEVILSTONE @ Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. liepos 13-16 d.

Eidamas nuo Rytų scenos link Barbablu scenos ir šiek tiek užkabindamas Vakarų sceną, nejučia pagalvojau, kad Devilstone festivalis yra visiškai nepakaltinamas. Jeigu kiekvienas festivalis turėtų tokią komunikaciją, kaip Devilstone, aš visą vasarą lakstyčiau iš vieno į kitą su į dangų užkeltais lūkesčiais.

Ankstyvas lineup‘o paskelbimas, lineup‘o playlistas Spotify, asmeninės žinutės Facebook‘e, making of ir afterparty filmukai, foto konkursas Instagram’e, unikalus lineup‘o žvaigždes surinkęs festivalio vinilas, kurį organizatoriai išsiuntė draugiškiems Facebook‘o nuomonių formuotojams. You name it, neįmanoma kabinėtis nei prie organizacijos, nei prie lineup‘o, nei prie maisto, nei prie tualetų. Net prie oro neįmanoma kabinėtis, nors ketvirtadienis būtų ir pragarą užgesinęs.


Jeigu tik mane suerzindavo pradainuoti nesugebantys Tall Ships ar iš psichuškės pabėgusi Oathbreaker vokalistė, aš tuojau pat susikuklindavau ir prisimindavau verksmingus įrašus socialiniame tinkle apie tai, kaip brangu pasikviesti kokias nors garsesnes užsienio žvaigždes. Organizatoriai ir taip sunkiai dirbo, kad sukviestų mus visus čia ir padarytų gerą rokenrolą tiek atlikėjams, tiek Anykščių šilelio faunai.

Man patinka Devilstone orientacija – didelė, pagrindinė scena atiduota metalistams ortodoksams, o visa kita – geram rokui ir eksperimentams, kurie kasmet padovanoja bent po tris atradimus. Tiesa, metalistai vis pakaukia, kad festivalis nupopsėjo, bet iš tiesų dėka šio nupopsėjimo renginys tapo geriausiu alternatyvinės muzikos tašku visoje Baltijos pakrantėje.


Rytų scena šiemet buvo nuobodi lyg rajono savivaldybės pasitarimas, kuriame svarstoma, kokias lentutes kalti ant vienintelio miestelyje esančio suoliuko. Vienintelė beveik išimtis – Soviet Soviet, kurie grojo kokybiškai, brandžiai, nors ir priminė Placebo. Visa kita programa, ypač šeštadienio, buvo pasikartojanti ir neįdomi. Na gerai, neįdomi tiems, kurie jau girdėjo Truckfighters ir Alcest. Gaila, kad aplinkybės susiklostė taip, kad Alcest teko groti jau beveik paryčiais ir tai dar labiau susilpnino Rytų scenos pozicijas.

Reikėtų pasidžiaugti BA. pasirodymu, kuris neabejotinai buvo geriausia, ką pasiūlė Rytų scena. BA. gyvai mačiau pirmą kartą, bet mano minėti nuomonių formuotojai taip garsiai žavisi BA., kad grupės koncerte jaučiausi buvęs ne kartą. Suvaldžiau išankstines nuostatas ir likau maloniai nudžiugintas – Beno energijai nėra dugno, nes dainos yra tikros ir paduotos mums taip gerai išgrotos bei išrėktos, kad nelieka nieko kaip tik jas nuryti su pasimėgavimu. Ne mano muzika, ne mano kryptis, tačiau BA. savo žanre yra neabejotinai puikūs.


Vakarų scena tuo tarpu tiek metalistų, tiek kitų nusidėjėlių džiaugsmui nenuilstamai kūreno savo įprastą pragarą. Galima buvo bet kada čia ateiti ir pasidžiaugti jei ne A, ta A minus klasės metalu. Tiek Solfstafir, tiek Satyricon Vakarų scenos programai uždėjo rimtus pliusus, neskaitant aukštos klasės Warbringer bei Heaven Shall Burn pasirodymų. Net menkai metalą teišmanantys festivalio lankytojai klusniai sėdėjo ant suolų ir kartas nuo karto kresteldavo galvas. Vien buvimas Vakarų scenos publikoje duoda papildomos pragariškos jėgos – šokių aikštelė gerai iškrato nereikalingas promiles ir suteikia džiaugsmo kiekvienam fotografui.

Važiavau į festivalį su ypač pakeltais lūkesčiais, net teko įrodinėti draugams, kad Pixies, kurie groja Latvijoje, nebus geriau už Anykščių Šilelį ir, jeigu ne Barbablu scena, būčiau tyliai verkęs kamputyje. Lietuviška linija Devilstone labai pasiteisino – tiek Autism, tiek Solo Ansamblis stipriai truktelėjo reikalus į viršų. Barbablu man taip pat padovanojo du atradimus – Dollkraut ir Zeal and Ardor. Abeji buvo tokie geri, kad net nepykau, kad jie groja beveik paskutiniai – paryčiais. Visos dienos nuovargis ir nedidelis nusivylimas nuslūgo tiek penktadienį, tiek šeštadienį. Dollkraut puikiai maišo septyniasdešimtųjų pradžios vokišką muziką su malonia šiuolaikiška user friendly psichodelika. Nesu tikras, ką Zeal and Ardor sugalvos kitiems savo albumams, tačiau gyvai jie atrodė ir klausėsi dešimčiai balų. Gerai subalansuotos vokalų partijos ir tinkama dozė metalo bei elektros. Ko gero jie buvo vieninteliai atlikėjai, kurie visoje Devilstone komunikacijoje atitiko formuojamus lūkesčius. Gal tik keisčiau atrodė sprendimas šiai grupei koncertuoti mažoje Barbablu erdvėje ypač žinant tai, kad kitur koncertai jau nebevyko. Pergėrę ir ne ten pataikę vyrukai per Zeal and Ardor sumanė pasukti ratelį dėl ko stipriai erzino atėjusius pasiklausyti įdomiausio festivalio atilikėjo.


Apibendrinant, neabejoju, kad ir patys Devilstone organizatoriai turės priekaištų muzikinei devintojo festivalio programai, ypač Rytų scenai, kita vertus, tai vėl buvo puikus festivalis puikioje vietoje su puikiais žmonėmis. Taip, mes žinome, kaip sunkiai dirbote, kiek pastangų įdėjote į visas detales, žinome, kaip viskas brangu ir kaip nelengva parduoti bilietus, bet, Devilstone, išlik geriausias!

Foto autoriaus.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *