DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone.

Nors tai dar tik penktas mano lankytas Devilstone festivalis, pastebiu, kaip jis keičiasi – įvairėja publika ir muzika. Būtent į pastarąjį dalyką šiame tekste ir susitelksiu, nes aprašinėti buitinių festivalio aspektų nematau prasmės. Viskas buvo gerai – tualetai buvo valomi laiku, maisto buvo daug, įvairaus ir prieinamo kainos prasme, o pats buvimas festivalyje buvo labai ergonomiškas.

Festivalio muzikinė dalis iš esmės pasidalino į keturias linijas: išimtinai metalinė Vakarų scena, įvairi Rytų roko scena ir antrus metus iš eilės veikianti, šiemet dar labiau sustiprėjusi, Barbablu scena. Ketvirtoji linija – Kablio palapinė, kurioje buvo galima džiugintis iki paryčių su sunkia anapusine elektronine muzika. Ko gero dėl tokios įvairios muzikinės paletės festivalį keikia metalistai ortodoksai, bet, tiesą sakant, niekam neturėtų nuo to būti nei šilta, nei šalta. Atsimenu laikus, kai pats buvau metalistas ir bet koks sintezatoriaus panaudojimas metalo albume buvo tikra šventvagystė. Juokiuosi iš tuometinio savęs ir dabartinių metalo puristų, kurie patys riboja savo galimybes pažinti platesnius muzikinius vandenis. Muzikinė kultūra yra labai susimaišiusi ir tą pačią tamsią koncepciją gali gerai atskleisti tiek elektrinė gitara, tiek minimalistinis sintetinis beatas.

Muzikinę įvairovę atspindėjo ir publika – iš pažiūros vyravo tamsiarūbiai, bet netrūko ir spalvingų barzdotų hipsterių ir, žinoma, ilgaplaukių metalo grynuolių, kurių per paskutinius metus publikoje sumažėjo arba jie tiesiog nusikirpo plaukus ir užsiaugino barzdas. Nustebino nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie festivalyje atrodė atsipalaidavę ir jautėsi labai puikiai. Klišė, bet rokenrolui nusispjauti į amžių, lytį ar rasę. Jis reikalingas visiems.

Ketvirtadienis

Man patinka atvažiuoti ketvirtadienį – dieną, kai festivalis atveria duris. Neskubant galima apeiti apylinkes, užkąsti ko nors skanaus nesistumdant eilėse ir nusipirkti pirmuosius vinilus. Mano atveju atributikos stalas yra lankomiausia festivalio vieta, tad pastoviniavimas ten yra smarkiai ritualizuotas bei privalomas. Tiesa, šiemet parsivežiau tik keturis albumus – daug grupių savo atributikos neturėjo.

Steak Number Eight (Foto: we belong to photos)

Nenoriu kritikuoti organizatorių pasirinkimo, nes tikiu, kad jie visada ima geriausias prieinamas grupes, kita vertus, apžvelgiant visą festivalį nemažai atlikėjų groja B lygoje. Tas suprantama tiek dėl finansinių priežasčių, tiek ir dėl to, kad dauguma grupių dar tik pradeda karjerą. Mano A lygos supratimą patvirtino ketvirtadienį koncertavusios STEAK NUMBER EIGHT ir PREOCCUPATIONS. Pirmieji trenkė stiprų post metal, o antrieji nurovė su originaliu post punk. Steak Number Eight priekaištų neturiu, nes jų muzika lėkė tiesiai į lietaus pritvinkusį dangų ir pakylėjo aukščiau. Tuo tarpu Preoccupations man kliuvo tik įkyrus ir muzikai kiek neadekvatus per balso stygas varantis vokalas. Vyrukų muzika skambėjo tobulai – pasakiški ritmai, be galo tikslus grojimas. Jaučiausi lyg stebėčiau stiprų Bauhaus atgimimą.

Penktadienis

Tradiciškai muzikine prasme tai būna geriausiai diena, taip nutiko ir šiemet. Rytų scenoje mano simpatijas laimėjo HALLAS, kurie nuostabiai atkartojo septyniasdešimtųjų prog rock tradicijas. Ilgi kūriniai, vargonėlių ir gitarų pasažai – viskas ko reikia įdomiai atskleisti muziką, kuri šiais laikais jau retai klausoma. Hallas puikiai skamba ir įrašuose, tad jei norite kažko šiuolaikiško ir kartu nostalgiško, verta pasidairyti jų plokštelės. Visas mano simpatijas Rytų scenoje nusinešė YOURI GAGARIN – vėlgi post metal, tačiau šį kartą dar tikslesnis, atmosferiškesnis ir labiau lendantis į sielą. Klausant Youri Gagarin gyvai kelionė į tolimą kosmosą – garantuota. Turėję būti Rytų scenos Headlineriai LES DISCRETS nuvylė – gal betikslis Alcest kopijavimas, gal prastas arba prastai įgarsintas vokalas ir daug tuščių vietų kūriniuose. Įsigijau jų įrašą su viltimi, kad vinile jie skambės geriau.

Ryte Barbablu scenoje smagiausiai nuteikė SRAIGĖS EFEKTAS ir tęsdami geriausias space/stoner rock tradicijas surengė išties stiprų pasirodymą. Vis šypsojausi į ūsą dėl to, kad su saksofono intarpais jie atrodo labai artimi portugalams Black Bombaim, bet tiek to. Grupė skambėjo labai žvaliai ir jau pradedu laukti kito jų albumo.

Vakarinėje Barbablu dalyje stogus visiems nurovė SONIC JESUS – nuostabus monotoniškas post punk. Beveik JESUS AND MARY CHAIN reinkarnacija su reikiama doze psichodelikos. Įsimintini ritmai, adekvatus muzikai vokalas ir viena kita kukli melodija puikiai derėjo tarpusavyje. Toliau goję THE KVB pritrūko smarvės – norėjosi, kad jie būtų įgarsinti stipriau, nes dabar tik praplaukė paviršiumi. Neabejotinai – The KVB viena festivalio pažibų, tačiau jautėsi, kad dėl garso niuansų jų potencialas pilnai neatsiskleidė. Galiausiai antrą nakties į sceną išėjo neo krautrock atstovai DIE WILDE JAGD. Man labai patinka, kad Devilstone organizatoriai prijaučia naujai krautrock bangai, bet mėgautis puikia muzika trukdė labai gyvenimiškas dalykas – nuovargis. Pradėjus groti Die Wilde Jagd daug žmonių tiesiog išėjo arba miegoti, arba švęsti rokenrolo. Klausyti dar vieną grupę, jei festivalyje esi nuo ryto jau buvo šiokia tokia kančia. Norėtųsi paprašyti organizatorių nedaryti tokių vėlyvų pasirodymų, bet matyt jie turi savo argumentaciją. Die Wilde Jagd buvo neabejotina Barbablu pažiba ir ko gero vienas įdomiausių projektų visame festivalyje. Grupę leidžia kompanija Biureau B ir tai pasako viską – galima eiti nesidomėjus ir leistis nešamam tėkmės.

Sonic Jesus (Foto: Šaltis fotografuoja)

Vakarų scena penktadienį įjungė stiprų metalą ir pastebėjau, kad šiemet dauguma atlikėjų čia sugrojo itin stipriai ir kokybiškai. Neįsivaizduoju Devilstone be šios scenos ir, suprantama, kad ji turi laikyti aukštai iškeltą kartelę. Labiausiai čia vykstančius pasirodymus mėgstu stebėti nuo ant kalno įtaisytų suolų, nes visas vaizdas ir garsas hipnotizuoja per malonų atstumą. Nebent sumanyčiau mestis į niekada nenuilstantį metaliūgų ir prijaučiančių mosh pitą. Negaliu išskirti labiausiai patikusių penktadienio atlikėjų Vakarų scenoje. Galbūt balsą atiduočiau AU DESSUS ir MARDUK, kurie prikaustė labiausiai. Vieni dėl to, kad labai jais didžiavausi, nes lietuviai, o kiti dėl to, kad legendos ir buvo svarbu atiduoti pagarbą.

Šeštadienis

Šeštadienį į festivalio teritoriją atėjome jau tik vakare – kad ir kiek veiklų čia galima daryti, vis tik, trečią dieną iš eilės norisi pabėgti. Dieną pasirinkome kelionę po Anykščių rajoną. Yra gražių vietų, bet į jas nenukrypsiu. Vaikštant po Traupį draugams sakiau, kad reikia būtinai sulaukti BOY HARSHER, nes jie buvo tas vardas, kuris mane lydi pastaruoju metu ir yra stebuklas, kad jie koncertuos čia, Anykščiuose.

Rytų scena šeštadienį pasirodė kiek silpnesnė. Ko gero smagiausiai pasirodė BRUTUS – gana ekstremalus post metalo kokteilis. Žvilgsnį kaustė būgnais grojanti ir dainuojanti Stefanie Mannaerts. Viltis dėjau į ICEAGE, bet gyvai jie atrodė kaip dar viena B lygos roko grupė. Netikėtai mano dėmesį susirinko DEVOLFF, kurie pametėjo nostalgiško prog roko. Vargonėliai buvo kažkas tokio, o muzikos energetika ir paprastumas visiškai užbūrė.

Dewolff (Foto: XIV)

Vakarų scenoje niekas blogąja prasme neiškrito iš konteksto. Po labai gerai nuteikusio, ko gero, energingiausio Vakarų scenos pasirodymo – SKELETONWITCH, savo apverstą kryžių Dainuvos slėnyje įsmeigė graikai ROTTING CHRIST. Absoliučiai tobulas ekstremalus metalas ir puikus darbas su publika. Tai buvo vienintelis kartas, kai Anykščiuose prapliupo stipresnis lietus pradžiugindamas atlikėjus ir įsisiautėjusią publiką.

Rotting Christ (Foto: we belong to photos)

Šeštadienį taip pat dideles viltis dėjau į Barbablu sceną, kuri jas beveik pateisino. FIRST HATE galėjo lengvai prisišaukti neapykantos pliūpsnių iš vietinių pagonių su tradicinėmis metalo vertybėmis, mat gana stipriai išsiskyrė savo stiliumi – lengvas, bet labai įdomiai pateiktas synth pop. Vėliau savo ritmo mašiną įjungė BOY HARSHER, kurie geriau suskambo tik atsitraukus nuo scenos. Vėl pasigedau grupės potencialo, bet viską nurašiau garso reguliavimui – šiek tiek trūko vokalo. Žinoma, Boy Harsher geriausiai suskambėtų kokioje nors mažesnėje scenoje, kur būtų jų muzikai tinkamesnė atmosfera, bet už tai, kad jie buvo čia, Devilstone, tariu atskirą ačiū. Minimal synth geriausioje savo formoje.

Boy Harsher (Foto: we belong to photos)

Skaitytojai ko gero pasiges kitų, čia nepaminėtų vardų, tačiau pasirinkau jų neaprašyti, nes kai kurie nepasirodė įdomūs, dar kiti galbūt ne mano skonio. Apibendrinant, muzikine prasme Devilstone yra geriausias festivalis Lietuvoje ir ko gero Pabaltijy. Tai, kad Devilstone plečia žanrų spektrą, yra tik į gera, nes leidžia mėgautis daugeliu juodos spalvos atspalvių.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.