Kaip tas paukštis, lizdą krausim, kaip tas medis, augsim. Nebus plyno lauko, kai tavęs sulauksiu,- lauksiu.
Vasarai nespėjus įsibėgėti, sezonui nespėjus pasibaigti, atvažiavo Miltinio teatras į Vilnių ir atvežė naują, muzikinį spektaklį. Pagal Kazio Sajos pjesę „Klemensas” statyto spektaklio fabula nesudėtinga: į dainuojantį Devynbėdžių kaimą, kuriame išmintingojo Aleliumo buvo išaugintas pamestinukas Skalnas, atvyksta svetimšalis pirklys Rudabarzdis ir pardavęs veislinį jautį Klemensą, kurio dėka kaimas praturtėja, tačiau nebegali muzikuoti, paveikia Devynbėdžių gyvenimą, sujaukia jų vertybes. Taigi, koks jaunaisiais kūrėjais pristatomų jaunųjų aktorių „Devynbėdžių” pastatymas?
Kalbant apie spektaklio aktualumą šiandienai, keliuose epizoduose dėmesys buvo atkreiptas ir į išvažiavimą iš Lietuvos ten, kur geriau. Negaliu teigti, kad ši emigracijos tema iki galo išpildyta, greičiau tik užkabinta keliomis Danutės (vaid. Eglė Ancevičiūtė) frazėmis -Ak, geriau jau būtume ten išplaukę! Ten kur viskas kitaip,- pasaulio pamatę. Šį emigracijos kabliuką giliau užkabina ir jau iš seno žinoma, jausminga Skalno daina (Skriski, skriski, Lietuvėlėn, tu gandreli baltas <…> Būsiu pilku akmenėliu, bet savoj palaukėj.) Taigi, G. Kuprevičiaus muzika, apipinta K.Sajos eilėmis, ateina į pagalba, suriša šiek tiek padrikus galus.
Spektaklis tokiu ryškiu ir įvairiapusišku pastatymu, pats sau užkėlė gan aukštą kartelę, tad bet koks temos neišpildymas, ar nesujungimas į visumą, vis tik jaučiasi.
Kita vertus, visi iki vieno aktoriai buvo itin užsidegę, rodos su išaugusiais sparnais plasnojo ant scenos ir spinduliavo energiją. Taip stipriai, kad net rodos per daug. Čia kyla klausimas – ar gali būti per daug energijos? Gal ir taip, o gal ir ne. Aišku lieka tik tiek, kad šie aktoriai gali daug. Jie galės dar daugiau. Visa trupė dar kartą patvirtino teiginį, jog geras aktorius – ne tik dainuojantis ir muzikuojantis, bet ir plastiškas, bei gerai sugebantis judėti po sceną.
Kiekvienas personažas sukurtas gan atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienas savitas ir kaip reikiant prilipęs prie vaidmenį įkūnijusio aktoriaus, kad kažin ar pavyktų įsivaizduoti juos vaidinančius dublerius.
Skalnas (vaid. Tauras Junevičius), apie kurį vienaip ar kitaip sukasi veiksmas, toks lakstantis, širdy muzikuojantis, kitų pastatytas sienas griaunantis. Mano manymu, vienas puikesnių pastatymo sprendimų – Skalnui į rankas įduota elektrinė gitara. Šiam užgrojus, Devynbėdžiai tarsi nubraukia visas dulkes nuo praeities, bei ankstesnio pastatymo ir uždainuoja – štai mes tokie, energingi, impulsyvūs, judrūs, paprasti ir jausmingi!
Kaimo seniūnas Daunoras (vaid. Dovydas Laukys)- žino ką daro ir ypač atsiskleidžia antrame veiksme, jau su kerziniais batais bei juodu apsiaustu, kai įsidrąsinęs plaikstosi kaip pašėlęs.
Ryškesni spektaklio personažai ir vaidmenys – pirklį Rudabarzdį ir Aukštakepurį sukūrusio Andriaus Gaučo. Jis ne tik balerūnu po sceną skraido, bei žiūrovus pakalbina (kas šiandienos teatre rodytųsi anokia čia naujiena, sakyčiau tiesiog kasdienybė – interaktyvus žiūrovo įtraukimas į veiksmą). Andriaus įkūnytas charizmatiškasis personažas, vos tik pasirodo ant scenos, ima ir pritraukia kaip magnetas. Kyla klausimas, ar čia tokio ryškaus personažo dėka, ar išraiškingo jauno aktoriaus nuopelnas. Tad būtų įdomu pamatyti daugiau Andriaus sukurtų vaidmenų.
Visko tiek daug, net akys rodos apraibo – ir kokybiškų masinių šokių ir išraiškingo buliaus Klemenso (šoko Povilas Adomaitis), bei jo pakalikų moderno ir keturbalsių širdį verančių dainų, bei baladžių ir malonių elektrinės gitaros intarpų, bei nesibaigiančio džiazo pačioje pabaigoje.
Scenografija iš mobilių, vartomų konstrukcinių detalių, antrame veiksme užaugino aukštą sieną, kuri efektyviai pasiekė tikslą atspindėti tarpusavio susvetimėjimą.
Rūbai – malonūs akiai, tiksliai charakterizuojantys: ten kur reikia – plasdantys, ten kur reikia įrėminantys ir pabrėžiantys.
Išėjus, kirbėjo giliai jausmas, kad kiekvienas atskiras pasirodymas, kaip atskiras gintaras. Šiuose „Devynbėdžiuose” nemažai žibančių gintarų, tik kad juos po kruopelę iš smėlio reikia išsirankioti patiems. O taip norėtųsi matyti vientisą tvirtą visumą. Mąsčiau, gal koją pakišo per daug ištemptas siužetas. Jei teisingai supratau – šiame pastatyme dialogai jau buvo sutrumpinti. Man kilo patobulinamieji vaizdiniai, o jei jų būtų buvę dar mažiau? Protarpiais, kai jau rodos, tie pokalbiai (ypač atsisveikinimas su Aleliumu pabaigoje) išsitęsia iki begalybės, staiga visi pašoka ir pradeda dainuoti, džiazo band’as (leidau sau taip pavadinti bosinę gitarą, saksofoną, klavišinius ir mušamuosius) pradeda muzikuoti. Tada kartu su jais norisi atsistoti ir džiazuoti į taktą. „Devynbėdžiai” ant scenos atgyja ir įneša šilumos, nes jie tinkamai apvilkti į šiuolaikinį, patrauklų spektaklio pastatymo rūbą.
Taigi, be abejonės, atskiri laurai skiriami laiko patikrintai muzikai. Muzika išgelbėjo pasaulį, oi, tai yra spektaklį. Žinoma, jei garso operatorius šiek tiek būtų nuleidęs svirtelę, kad neplėštų ausų dainuojantis aktorių choras, bei vos labiau nuraminęs tuos, kurie šiek tiek stipriau iš konteksto išsimuša, tai būtų buvę dar puikiau. Kad ir kaip ten bebuvo, tačiau muzika ir sujungė kiekvieną atskirą personažą į visumą. Iš pasimetusių gintarėlių suvėrė šildantį ir šviesų gintarinį vėrinį. 
Su Giedriaus Kuprevičiaus akordais ir Kazio Sajos eilėmis plyni laukai pavirsta žaliais. Ant to plyno lauko dar vis matosi kelmas, ant to kelmo – medis. Skraido paukščiai, lizdus kraunantys. Viskas taip artima, gyva, pulsuoja. Čia pat juk, tie medžiai Vilniuje, nereikia nė kaimo. Čia pat juk ir paukščiai, rytais prieš saulę pažadinantys.
„Devynbėdžiai” yra verti pamatymo. Lieka šiluma krūtinėje, kad net paskui išėjus norisi garsiai niūniuoti. Aš niūniavau.
Klausimas, kaip prieš 40-imt metų pavyko prastumti spektaklį? Buvau gal 5 ar 7 klasės mokinys ir, kaip besistebėtumėte, mačiau tą topinį Juozo Miltinio sektaklį :).
Aišku, galima aiškinti, kad ezopo kalba ne visuomet buvo įkandama cenzūrai, bet žymiai didesnė priežastis buvo leisti spektakliui, aiškiai „traukiančiam per dantį“ totalitarinę sistemą, likti repertuare buvo galingas režisieriaus autoritetas. Buvo jis toks kultas, kaip J.Baltušis – per jo pokalbius su skaitytojais, lūždavo salės, nes iškalbusis rašytojas kalbėjo itin drąsiai. O Miltinio vardas, į kurio spektaklius atvykdavo ir iš Maskvos kritikai, buvo ryškesnis visuomenėje negu dabar Nekrošiaus ar Koršunovo svoris – tada liaudis neturėjo pramogų, tai visi domėjosi… O dabar, pvz. mano darbovėtėje 85 % bendradarbių nėra buvę nei viename Nekrošiaus spektaklyje…