[dienoraštis:] AURA 25 Tarptautinis šokio festivalis.

Jubiliejinis Auros šokio festivalis pažėrė vertingų patirčių. Pastebėjau tendenciją, kad vis labiau pamėgstama kalbėti per šokio spektaklius. Pasirodymas transformuojasi į daugialypį kūrinį, tampa mobilus ir juda po skirtingas miesto erdves. Po truputį apie tai, ką suspėjau pamatyti per savaitgalį.

KAI MES BUVOME SENI// CHIARA FRIGO ir EMMANUEL JOUTHE | Italija, Kanada

Kauno Dramos teatro Rūtos salėje šokio spektaklio pradžia pasitiko ne šokiu, o žodžiais. -Walk with me. Iškart man išsprūdo mintis -oi, kodėl, kodėl ji kalba, juk turėtų šokti.

Kaip minėjau pačioje pradžioje, šokio spektakliuose jau įsivyrauja tendencija kalbėti. Dar nedrįstu to kategoriškai smerkti, bet nepasitenkinimas kalbomis per šokio spektaklį, vis tik prasiveržia. Man nesuprantama, kodėl šokėjai prabyla. Juk jie turi tokį galingą įrankį, kurį gali valdyti kaip profai- judesį. jie turi lankstų, ištreniruotą, gerai valdomą kūną, kuriuo gali perteikti tokias vingrybes ir subtilybes, kokių po to niekas nesugeba atpasakoti nei raštu nei tuo labiau žodžiu. Tad kam ten aušinti burną, kai aplink tokia begalė bereikalingų blevyzgų. Gal dabar tokia mada – šokėjui pasiimti mikrofoną ir prabilti.
Vėliau viskas susidėliojo į vietas ir per tuos trumpus pašnekesius nebesinorėjo prisimerkti, idant apsimesčiau, kad nieko negirdžiu.
Viskas tapo aišku. Žmoniškumo paieškos, artimo sau paieškos. Buvimas dviese kartu ir tuo pačiu atskirai. Gyvenimas, mirtis, laisvė, prisirišimas, savo asmeninės erdvės sumažėjimas, pasitikėjimas.
Šis spektaklis, buvo tikras ir geras tuo, kad abu šokantys nėra dvidešimtmečiai jaunikliai. Jie yra jau gyvenimo matę  vyras ir moteris. Iš pirmo žvilgsnio choreografei daviau apie keturiasdešimt metų ir pasirodo pataikiau tiksliai, nes būtent tiek jai ir yra. Pusė gyvenimo jau nugyventa, sukaupta skirtingų patirčių.
Kiekvienas netipinis judesys, kad ir palindimas po šokiui patiesta specialia danga – suprantamai perteiktas. Juk norisi kartais pakelti velėną, ant kurios gyvename ir po ja palįsti.
Išreikšti jausmus šokiu – daugiau nei pakankama. Ir be tų kalbų viskas buvo stipru ir aišku.

4X4

 ŠOKIO EKSKURSIJA KAUNO SENAMIESTYJE

DSC05684Mano manymu, vienas išskirtiniausių renginių Lietuvos šokio pasaulyje. Pavadinti tai Ekskursija su šokio elementais, būtų per daug silpna. Pavadinčiau šį itin vertingą įvykį – Pulsuojančio miesto potyriu.

Galiu tik pareikšti gilias užuojautas, kas nebuvote, nes patirti buvo ką. Emocijų skalė per tas tris valandas šokinėjo ne tik aukštyn bei žemyn, tačiau plėtėsi, bei traukėsi kaip akių vyzdžiai. Jeigu ir daugiau nebūčiau ėjusi nė į vieną spektaklį, tai vien dėl ekskursijos buvo labiau nei verta nuvykti iki Kauno.

Ekskursiją 4×4 po Kauno senamiestį pradėjome nuo buvusio Lituanikos fabriko, dabar jau gerai pažįstamo Fluxus ministerijos erdvių pavidalu. Pirmasis šokio mono spektaklis „Negrįžtamas judesys“ buvo vienoje iš apleistų ir šaltų fabriko erdvių. Prieš įeinant, buvome paprašyti lipnia juosta užsiklijuoti burnas. Pasirodymo pabaigoje suvokiau, kad ne veltui.

Šokėja ir kūrėja – Ana, kilusi iš Meksikos, kuri šokiu prabilo apie gilias ir jautrias žaizdas. Buvo paveiku ir įtaigu, apie judėjimą, užgniaužus savyje tai, kas turėtų būti išsakyta. Apie skausmą, kuris drasko iš vidaus, tačiau jis negali būti parodytas viešai. Apie destrukcinius įrankius, kurie griauna gyvenimus. Akivaizdu, kad šokama apie tai, kas skaudina ir be galo liūdina, tačiau kad ir koks tamsus bei neteisingas atrodytų pasaulis, vis vien pabaigoje lieka vilties kibirkštis. Panašiai, kaip ašaros, apvalančios, praskaidrinančios ir paruošiančios akis naujiems tyriems vaizdams ir maloniems saulės spinduliams.

Be abejo, poveikį sustiprino parinkta erdvė. Prie įspūdžio sustiprinimo prisidėjo ir tai, kad Ana šoko išsiplikinus, beveik nuoga, gulinėjo ant betoninių grindų, o vėliau dar ir aplieta vandeniu. (žinoma, vanduo galėjo ir nenuplauti viso purvo, jei ne sumani žiūrovė, kuriai nesudrebėjo ranka, padaryti, taip kaip paprašytai ir šliūkštelėti kibirą vandens tiesiai į šokėją).

Kontekstą paaiškino Birutė Letukaitė – aktualūs ne per seniausi, liepos mėnesio įvykiai Meksike, kai buvo nužudyti fotografas Rubén Espinosa ir aktyvistė Nadia Vera. Pastarajai ir buvo dedikuotas pasirodymas. Jos nuotraukos fototapetas įprasmino sieną.   2015-10-11

Po giliai užkabinusio šokio, traukėme toliau, link Kauno pilies, buvo sudėlioti keli architektūriniai akcentai, po truputį sugrįžome į realų pasaulį. Toliau keliavome į prie šv. Jurgio bažnyčios esančias vienuolyno patalpas, kurios ne taip seniai atvėrė duris po remonto (o, kokie žavūs gotikiniai skliautai ten!) Užkilus į viršų, buvome sutikti tamsos. Nusikėlėme į atogražų miškus, kurie išblaškė tuos niūrius debesis. „Kas nutiko Turine“ šokėjas Andrea šoko pagal reklaminius tekstus, štai vienas iš jų reklamavo veido kremą. Nemažai baleto elementų, kurie sukomponuoti taip, kad prajukina ir atpalaiduoja.

Pasibaigus, keliavome į Zamenhofo gatvėje įsikūrusį P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejų. Pasirodo, jis turi ir naujas patalpas, kuriose vyko „Negyvenamas“ pasirodymas. Erdvė viršuje, palėpėje. Šokėjai tarp virvėmis apraizgytų storų medinių sijų, neturintys kur apsisukti, ir dar vienas kabantis žemyn galva.
DSC05691

Pasirodymas dvilypis, nes vienu metu žodžiais prakalbama apie utopinį pasaulį, kuriame nėra karo, tačiau netrukus pratrūkstama keiksmais, tarsi vien mintis apie vietą, kur visi gyventų santarvėje sukeltų traukulius. Rodos, vėl tas karas, nuo jo refleksijų niekaip nepabėgsi. Tuo labiau, prie įtampos sukūrimo prisideda čia pat virkomas smuikas. Šokėjai laipioja virvėmis, beveik nukrenta, ir vėl kabinasi, dabar jau laikosi iš paskutiniųjų. Gyvenimas – kaip laviravimas ant virvės, – tik kryptelsi koją, ar nevalingai trūktels raumuo – ir tu jau nukritai. Šis pasirodymas vienas iš tų sunkesnių, nes ir palėpės erdvė prisideda prie klaustrofobiškos nuotaikos. Gera nulipus žemyn suvokti, jog senamiestyje tingus šeštadienio gyvenimas slenka savo įprasta vaga.

DSC05693Istorinė Kauno Prezidentūra, palikta paskutinė, kaip desertas. Tviskančioje aplinkoje buvo sukurti labai malonūs potyriai pasirodymu „Kvėpavimas“. Rodos, iš nieko, šokėjas Kenzo tiesiog atsisuka ir savo visa povyza perjungia stebėtojų nuotaikos svirtelę į „įkvėpsiu visiems tyrumo bei skaidrumo“. Iš paskos seka pakilumas ir gaivumas. Toks malonus, užžiebiantis akyse jau džiaugsmo ašaras. Ir iš ko? Rodos iš nieko, iš spragtelėjimo pirštais. Didybės įkvepia ir Vytauto paveikslas, po kuriuo atsigulęs mus ir pasitiko „Kvėpavimo“ autorius. Be abejo, ir pati vieta nemažiau didinga, juk šokėją stebime antrame aukšte, kur Prezidentūroje vykdavo oficialūs priėmimai.
Tas ypatingas šokėjo sugebėjimas judesiu sukurti paslaptį ir atvėrus didingas dvivėres duris, bei iš ten pasigirdus violončelės stygoms, mane paveikė, jog apėmė noras uždainuoti. Pasirodo, Kenzo apėmė toks pats noras – jis ėmė ir uždainavo. Tiesiog, vat paprastai, ta pačia nata pritariančiai violončelei. Maloniai buvom pervadinti į kita patalpą – ten kur kilimu dengti laiptai vedė prie milžiniško veidrodžio. Jau violončelės pritarimu, japonas sušoko spindinčią antrąją dalį. Tai nebuvo vien tik judesys, tai buvo intensyvus bendravimas su publika. Įkvepiantis pakilumo, džiaugsmo, noro užsiauginti sparnus. Įpučiantis šilto noro apglėbti visus, kurie kuria ir įstengia dalintis grožiu, kurį susikuriame patys, savo vaizduote. Tai buvo efektinga. Šis pasirodymas man yra vienas stipriausių įrodymų, jog giliai paveikti galima ne tik sunkiomis ir neigiamai sujaukiančiomis būtį emocijomis. Ne ką prasčiau galima sukurti džiugesį, pakilumą ir skrydžio pojūtį perteikiant teigiamus potyrius. Sakyčiau, kad tai yra dar sunkiau, o tai tik įrodo šokėjo meistriškumą. Dvidešimt balų iš dešimties.

Mes, dabarties lankytojai ir stebėtojai esame išlepinti nuolatinio informacijos srauto ir dažnai po renginio skundžiamės, kad buvo nuobodu, ar buvo per daug ištęsta. Ši potyrių ekskursija Kaune buvo absoliuti to priešingybė. Šie neilgi šokio intarpai, yra idealios trukmės, nes trunka apie 20 min, o tai yra tinkama trukmė išlaikyti dėmesį mums, įpratusiems būti nuolatiniame lėkime ir bėgime. Viskas sukomponuota geriau, nei kad būtų galima tikėtis, nes po kiekvieno pasirodymo seka pasivaikščiojimas iki kitos netradicinės erdvės. Tai juk daug įdomiau, nei per petrauką sukti ratus teatro foje. Pakeliui dar ir sužinoma, kad šalia Rotušės aikštės įsikūrusio Pašto (dabartinio Ryšių kiemelio) arkliai buvo strategiškai patogioje vietoje keliaujant iš Sankt Peterbugo link Maskvos. Be to, kiekviena nauja erdvė, kurioje vyko pasirodymai – sudomina kitoniškumu. Tai kelionė per skirtingas kūrėjų patirtis, kartu tai ir prisilietimas prie skirtingų kultūrų.

Galiu tik tikėtis ir palinkėti, kad tokių Auros šokių Potyrių Kaune dar bus ateityje.

DSC05695
Diskusija su kūrėjais
error0
fb-share-icon0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.