[dienoraštis:] KAUNO KINO FESTIVALIS 2013

Kino kritikos dirbtuvių dalyvių atsiliepimai apie festivalyje matytus filmus:

Dokumentikos. Kiekvienas akylesnis stebėtojas pastebėjo, kad dokumentikos kuo toliau, tuo labiau populiarėja. Ne tik kino kūrėjų, bet ir žiūrovų tarpe. Kodėl?
Galbūt žmonės jau pasiilgo tikrumo. Gal nuolatinė vaidyba –ne tik kino salėse, bet ir gatvėse verčia juos ieškoti nuoširdumo – jei ne pačiame gyvenime, tai bent jau ekranuose…

Galbūt šiandien, kai forma ir efektai ne tik, kad nebepadeda idėjai, bet priešingai – išstumia ją iš filmo, taip užimdami jos vietą, bandoma atsigręžti ir vėlei sugrįžti prie esmės. Prie žmogaus. Prie tokio, koks jis yra iš tikrųjų.

Kviečiame skaityti šiuos pokalbius ir įspūdžius iš tikrumo seansų:

Pokalbis su Giedre Beinoriūte

„Pokalbiai rimtomis temomis“ – ne tik vienas geriausiai Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovų įvertintų filmų, jis taip pat yra išrinktas pretendentu geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“. Tai jau septintasis režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas, kiekvieną žiūrovą priverčiantis į vaikus pažvelgti bent truputį kitaip. Sužvarbusių Kauno M. Žilinsko galerijos sienų apsupty – šiltas, nuoširdus pokalbis su režisiere apie filmą ir žmones.

Ar neteko filmuojant susidurti su moralinėmis dilemomis renkantis kadrus filmui: ką galima filmuoti ir kaip elgtis su jau nufilmuota medžiaga?
Aš turėjau labai gerą apsaugą – vaikų tėvus „cenzorius“, kurie galėjo pasakyti ką dėti ir ko nedėti. Jie buvo tarsi patikra – žiūrėjom, kiek ir ko kiekvienas kadras suteikia filmui. Su šiuo filmu buvo mažiau dilemų, ir tai iš vienos pusės rizikinga, tačiau iš kitos aišku, kur eini, kokias temas lieti… Vis tik baisiausia iš tiesų buvo filmuotą medžiagą parodyti tėvams.

Kodėl pasirinkta tokia forma – nejudri kamera?
Ne tik nejudri kamera, bet ir neutralus fonas buvo sąmoningai pasirinkti tam, kad atkreiptų dėmesį į vaiko veidą ir į tai, ką jis kalba. Norėjosi išvalyti vaizdą nuo bet kokių kitų detalių, neduoti vietos interpretacijoms: Kodėl jis čia? Ką reiškia tokia aplinka? Iš tiesų, žmonės vistiek sugeba įžvelti toje baltoje sienoje kažkokią prasmę… Tiesiog norėjosi sureikšminti patį pokalbį ir vaiko veidą.

Ar vaikai jums asmeniškai turi kokią nors reikšmę?
Kuo toliau, tuo labiau bandau klausimus apie vaikus perversti į klausimus apie žmones. Turbūt ankščiau būčiau sakiusi, kartais vis dar ir pasakau, kad labai myliu vaikus, bet iš tiesų tiesiog myliu žmones. Vaikuose žmonės ir jų esmė matosi žymiai labiau nei suaugusiuose. Su jais tiesiog lengviau, betarpiškiau bendrauti. Su jais man drąsiau.

Kas buvo sunkiausia filmuojant šį filmą?
Iš pradžių buvo sunku sugalvoti, kaip jį nufilmuoti – iškilo daug techninių klausimų. Darėm bandymus, vis sakau, su „bandomaisiais“ vaikais. Kitas dalykas – rasti vaikus. Tai taip pat nebuvo lengva, nors pradžioje, kai suradau pirmuosius du, supratau, kad filmas tikrai bus. Žinoma, būta ir krizių, kai niekas taip ir „neužkimba“. O ką bekalbėti apie montažą, kad 65 minutės „kalbančių galvų“ turėtų savo ritmą, savo dramaturgiją… Nelengva atrasti, nelengva įtikinti montuotoją, kad einame reikiama kryptimi, kai vienintelis argumentas lieka „Aš jaučiu“. Kita vertus, tai buvo labai ugdantis procesas, įdomus ir laimingas laikas.

O kas buvo lengviausia?
Galbūt atrankos? Manau, kad visą gyvenimą galėčiau važinėti po Lietuvą, mokyklas ir ieškoti vaikų filmui. Tai buvo be galo įdomu – susitinki su skirtingais žmonėmis skirtingose vietose, išgirsti tokių minčių, kurios padeda geriau suvokti pasaulį, kas mes, kaip gyvename ir kodėl taip gyvename, kas svarbu, o kas ne.

Gal kuris vaikas buvo įdomiausias, labiausiai išsiskyrė iš kitų?
Negalėčiau taip pasakyti. Net ir tie, kurie nepateko į filmą tikrai nebuvo mažiau įdomūs. Tiesiog prasidėjo matematiniai kriterijai, ką dėti ir ko nedėti, kas labiau tiktų.

Labai dažnai kuriant dokumentininkas prisirišama prie filmuotų žmonių. Kaip jaučiatės, kai filmas baigėsi ir nebereikės susitikinėti bei bendrauti su vaikais?
Šiuo metu aš daugiausiai važinėju po Lietuvą ir rodau filmą, tad juos nuolat matau ir girdžiu mūsų pokalbius. Didelio atotrūkio nejaučiu, vaikai jį jaučia labiau. Be abejo, man buvo liūdna, kaip ir skiriantis su bet kokiu kitu žmogumi. Daugiau nebebus tų susitikimų kas savaitę, tačiau palaikome ryšį – įdomu, kaip jiems sekasi. Kartais susitinkame atsitiktinai, kartais kuris parašo žinutę, man labai smagu. Tiesa, nenorėčiau per daug sureikšminti to ryšio, bendraujant norėjosi tiek jiems, tiek sau įrodyti, jog tai nėra draugystė, jau greičiau partnerystė, bendras buvimas dėl filmo. Vaikai tai žino.

Filme išryškėja skyrybų tema. Kodėl?
Ne. Tema iš tiesų ryški ne filme, o gyvenime. Tokio kriterijaus, kaip rinkti vaikus iš išsiskyrusių šeimų nebuvo. Tik vėliau paaiškėjo, kad atsirinkus vaiką, kuris gražiai piešia, pasirodo, kad jis dar ir iš išsiskyrusios šeimos. Aišku, ne visi vaikai tokie, bet tai labai jautėsi, nes buvo kalbama apie šeimą. Temos svarba filme – ne atsitiktinumas, tačiau tai nebuvo kažkas sąmoninga.

Vaikai filme turi įvairios patirties. Ar tai buvo koks nors kriterijus?
Man buvo labai svarbu, kad vaikai būtų įvairūs ir kad negalėtumėme teigti, jog jie yra kitokie. Norėjau pasakyti, jog tie vaikai esame mes, ne iš globos namų ar šiaip nuskriausti, o kiekvienas mūsų. Kuriant filmą apie vaikus, aišku, naivu tikėtis, bet vis tiek norisi, kad kažkas pasižiūrėtų į juos ne kaip į vaikus.

Kalbino: Rūta Pužaitė

httpv://www.youtube.com/watch?v=M1MvPmgC1AI

—–

Pokalbis su Romu Lileikiu

Baigiantis pirmajam rudens mėnesiui lietuviško autorinio kino mylėtojai rinkosi Kaune, M. Žilinsko galerijoje, pasižiūrėti naujojo Romo Lileikio filmo „Maat“ bei apie šią dokumentinę juostą pasikalbėti ir su pačiu jos autoriumi.

Tai labai originalus filmas apie mokymosi procesą. Kaip priėjote prie šios koncepcijos?

Filmas ne apie mokymą, o apie gyvenimą, mokytoją, mokytojus. Pati tema atėjo iš vidaus. Būna metas, kai norisi perlipti savo asmeninį ego, o mokytojas ir yra tas asmuo, kuris turi galimybę perlipti savo ego. Natūraliai. Tai jo poreikis. Jam tai būtina. Ateina metas, kai vaikai užauga ir tampa tėvais. Pasakos vaikams turi geras pabaigas: pasiimk, kiek pakeli, kiek nepakeli nepasiimsi. Kada atsiranda reikmė, žinių stoka, tų žinių ieškai. Ateina kažkada laikas, kai norisi savo žiniomis pasidalinti, jas perduoti. O tas noras dalintis ir daro mokytoją mokytoju. Tai natūralus procesas. Joks tėvas nepergyvena dėl savo vaiko išaugtų drabužių.

Kokia yra mokytojo ir mokinio santykio reikšmė Jums? Kaip filmas buvo vystomas?
Egiptiečių mitologijoje yra pasakojimas apie patekimą į mirusiųjų pasaulį. Ant svarstyklių buvo padedama žmogaus širdis ir plunksna. Jeigu širdis nusverdavo plunksną, jis galėdavo tęsti savo kelionę. Kai atėjo metas, pradėjau kurti filmą. Filmas gimsta palaipsniui, jis auga, pamažu artėja link savęs. Kiek laiko skiriama montažui, filmavimui, tiek laiko filmas auginamas, kuriamas. Jis turi savo metafizinį pavidalą. Norėjosi, kad šis filmas būtų šviesus, kad jums būtų šviesu.

Kaip gimė tokia tema, ar buvo kažkokie charakteriai, personažai, kurie padiktavo ją?
Mokytojas, kaip tema, egzistavo įvairiais pavidalais. Užupyje norėjome padaryti nežinomam mokytojui paminklą, tačiau mokytojai paprieštaravo. „Kodėl nežinomam? Padarykime Mano mokytojui paminklą”. Ši mintis sukosi ne vienerius metus. O kaip buvo dirbama? Į kiekvieną vietą ėjau su fotoaparatu. Žmonės pakankamai lengvai įsileido į savo erdvę. Kad jiems netrukdyti reikia su jais būti. Prieš filmavimą jie leidosi fotografuojami. Man tai buvo naudinga, aš žinojau erdves, kokių šviesų reikia, žinojau žmonių darbo stilius, su kiekvienu buvo dirbama atskirai. Aš nežinau, kodėl mes esame pasaulyje, kuriame yra pažinimas, bet mokytojo tema man yra labai svarbus ir šventas reikalas.

Filmas – juodai baltas. Kaip tokią stilistiką pasirinkote?
Neatsitiktinai. Jeigu atkreipėte dėmesį, pirmas epizodas su Egle Špokaite, įžanginis kaukių balius, juose baltos juodos priešprieša nebūtų įmanoma, jeigu būtų spalvos. Mums tai buvo pakankamai gera stilistinė priemonė išreikšti mintis, o kas kaip supranta, tai jau asmeninis reikalas. Spalvas reikia naudoti tapyboje, dailėje, kada spalvos tau kalba. Jeigu pakeitus vieną spalvą kita, niekas nesikeičia, tai negerai.

Mokytojai, vaikai filme veikia natūraliai lyg kamerų nė nebūtų. Kaip pavyko dirbti su filmavimo grupe, su vaikais? Kaip pavyko pasiekti natūralumo?
Negaliu atsakyti tiksliai. Galiu pasakyti tik kaip man atrodo. Manau, filmuojami mokiniai ir mokytojai patikėjo pačia tema. Patikėjo, kaip svarbu yra tai padaryti. Prisileido mus taip arti, kad galėjome filmuoti stambiu planu. Ir vaikai viską supranta, filmą jie gali suvokti kaip muziką, mintis jiems yra apčiuopiama. Filmuojant mokytojams netgi buvo baisiau, nes šiais laikais vaikai ekrane labai pavojingas dalykas. Turi gauti daug leidimų. Kartą Prancūzijoje netyčia nufotografavau, tai mane į policiją nutempė.

Kalbino: Ugnė Česnavičiūtė

—–

Sunumeruotieji

(rež. Uriel Sinai, Dana Doron)

„Mano numeris yra B11647.”

Nacistinės Vokietijos vykdytas holokaustas yra žiaurus istorijos tarpsnis, kuris, tikėkimės, jau daugiau niekada nepasikartos žmonijos istorijoje. Šį laikotarpį išgyvenusieji dar ir dabar negali pamiršti vykdytų žiaurumų, dar ir dabar sapnuose vaidenasi šmėklos iš praeities. Šiandien didžiausia koncentracijos stovykla Aušvice yra tik muziejus, kurį per metus aplanko daugiau kaip 200 tūkst. turistų. Jiems tai istorinė vieta, kurioje dar galima pajusti dūmų kvapą, gailesnį nei šuns alkstančio žmogaus šnabždėjimą. Apsilankius šioje kraupioje vietoje sielvarto, baimės, neapykantos jausmų sankaupa neapleidžia dar ilgą laiką, o kaliniai, kurie išgyveno, viską mena dar ir dėl ant kairės rankos ir krūtinės įrėžtų skaičių.

Filme „Sunumeruotieji“ (rež. Uriel Sinai, Dana Doron) Aušvico stovykloje buvę kaliniai pasakoja savo gyvenimą šiandieninėje laisvėje. Kiekvienas turi savo požiūrį į numerį ant rankos. Vieniems tai medalis, patvirtinantis išlikimą ir laimėjimą prieš didį blogį, kitiems – praeitį menantis ženklas, kurio reikia atsikratyti. Sutikę filmuotis buvę kaliniai turi savo asmeninį išgyvenimų ryšulį, savaip paaiškina susitaikymo su aplinkiniu gyvenimu būdą.

Filmo sumanytoja Dana Doron yra daktarė, žurnalistė. Idėja šiam filmui kilo po pažinties su pacientu, kuris nukentėjo Aušvico koncentracijos stovykloje. Holokausto tema autorei itin artima, nes jos senelis taip pat yra vienas iš tūkstančių nukentėjusių. Bendraautorius Uriel Sinai – žymus Izraelio fotografas. Filme meistriškai jungiamos nespalvotos fotografijos su filmuota dokumentika – autoriai puikiai suderino savo talentą, todėl filmo idėja atsikleidžia ypatingu vizualiniu grožiu.

Portretai įamžina vaizduojamus žmones, jie tarsi bandymas atpirkti praėjusio pasaulio nuodėmes, tarsi atgaila ir atsiprašymas, bandymas sugrąžinti atimtą vardą. Sudaiktinti ir sugyvulinti stovykloje, filme pasakodami savo istoriją, jie priartėja prie mūsų ir vėl tampa žmonėmis. Šį virsmą galime pastebėti ir filme. Asmenys prisistato numeriu, tačiau paskutiniams titrams lėtai slenkant ekrane sužinome tikrąją jų tapatybę – vardą ir pavardę, lyg kalinio numeris būtų amžiams dingęs.

Nukentėjusių asmenų giminaičiai bando įamžinti savo artimuosius tatuiruodamiesi jų numerius: „Kad naujoji karta niekad nepamirštų holokausto”. Kad tos pačios klaidos nebūtų kartojamos, kad žmogus daugiau niekada gyvenime nepultų taip žemai. Išgirstame nemažai istorijų, menančių baisią praeitį. Praėjus daugiau nei 60 metų kitokie jausmai kankina gyvuosius. Kaltė, liūdesys, netektis slegia ir kyla noras grįžti į tą vietą, ją dar kartą aplankyti. Taip visi nešiojantys ant rankos numerį supranta, jog iš tikrųjų niekada ir netapo laisvi. Iki pat gyvenimo pabaigos jie turės gyventi su skaudžiu palikimu ir numerio pašalinimas nieko nepakeis.

„Mes laimėjome. Mano anūkas yra didžiausias laimėjimas“. Filme skambanti pianino muzika ramina ir leidžia grožėtis vaizdais bei istorija, kuri tuo pačiu metu yra nepaprastai rimta. Ne gailėtis ar liūdėti, bet surimtėjus fotografuoti mintimis tuos žmones ir perduoti kitiems jų istorijas. Prisiminti. Stebėdami kiekvieno nukentėjusiojo gyvenimo nuotrupas, pamažu tatuiruojamės jų numerius savo mintyse, tokiu būdu statydami jiems amžiną paminklą. Ir šis trumpas (55 min.) filmas taip pat yra tarsi paminklas. Paminklas žmogiškumui. Odė dangiškajai žmogaus prigimties pusei. Ši valanda ištraukų iš gyvenimo tarsi prievolė tiems, kurie ją stebės. Laikas brangus, gyvybė – dar brangesnė. Tiek paaukota, tiek prarasta. Paaukoti savo gyvenimo valandą – tai lyg tylos minute pagerbti. O ką daugiau mes galime padaryti? Nors nuotraukose asmenys yra pateikiami juodai baltame fone, jų gyvenimas spalvingas. Emocijos ir jausmai tomis spalvomis jį užpildo. Saulės spinduliai maloniai glosto veidą: žybčioja mažyčiai pro gaivinančios medžio lapijos tarpelius. Ir širdgėla tampa džiaugsmu. Kad viskas baigėsi.

Autorė: Ugnė Česnavičiūtė

Daugiau apie filmą sužinokite čia.

—–

Tėvas

(rež. Marat Sargsyan)

Vestuvės Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Trylika vaikų. Iškalėti dvidešimt metų penkiolikoje skirtingų kalėjimų. Tokia yra Vido Zenono Antonovo biografija. Dokumentinis filmas apie V. Antonovo gyvenimą, apie jo vaikus, kurie skaito laikraščius su straipsniais apie tėvo padarytus nusikaltimus ir nuotraukomis iš kalėjimų. Filme nesigėdinama rodyti nuogybių priešais kameros objektyvą visiškai laisvai ir natūraliai lyg kameros nė nebūta.

Lietuvių režisierius Marat Sargsyan gimęs ir augęs Armėnijoje, trejus metus kūrė šį filmą, kol galų gale aštuoniasdešimt valandų filmuotos medžiagos tapo vienos valandos trukmės dokumentika, pagaliau išvydusia didžiuosius Tarptautinio Kauno kino festivalio ekranus.

Režisierius ilgus mėnesius stengėsi pripratinti šeimą prie kameros, įtikinti juos, kad jo paties „nėra“, kad su juo nekalbėtų. Pastangos ir kantrybė sulaukė lauktų rezultatų – filmas visiškai natūralus, viskas juodu ant balto, V. Antonova šeima apnuoginta prieš žiūrovą. Kasdienybė parodoma tokia, kokia ir yra, be jokių utopijų, be jokių purvo drabstymų. Buvusio nusikaltėlio šeima yra tokia kaip visos, laužanti stereotipus apie nusikaltėlių vaikus, apie jų auklėjimą. Jei jis buvo nusikaltėlis ir pagarsėjęs nusikalstamumais, tai dar nė velnio nereiškia, kad jis negali ir nemoka auklėti savo vaikų. Dar ir kaip moka! Rytinė mankšta jų pasaulėlyje – tai žaidimas banditais, nematomi šautuvai ir antrankiai, į nelaisvę paimtas tėvas moko vaikus kaip surišti auką, parodo kovų menų, gudrybių ir subtilybių ,kurių galbūt išmoko kalėjimuose.

V. Antonovo šeima yra netradicinė šeima, tačiau visgi jie laikosi tradicijų. Šaltą žiemos vakarą, Šventų Kalėdų vakarą ir jų šeimoje apsilanko Kalėdų senelis, ir jų vaikučiai gauna dovanų, žinoma, ne visi tas, kurių norėjo… Kaip ir įprastoje šeimoje.

Filme šeima rodoma iš įvairių kampų, įvairiais metų laikais. Skirtingi tėčio ir mamos auklėjimo metodai: tėvas skatina vaikus nepasiduoti, būti tvirtiems, duodi atgal jei muša, bet pirmiems niekada nepradėti. Tuo tarpu mama maitina vaikus, bet tuo pat metu kelia nepasitenkinimą, plūstasi kaip ją „užkniso“. Nors V. Antonovas garbingo amžiaus jis kasdien treniruojasi ir galvoja apie dar vieną atžalą. 72 metų vyrą dažniausiai įsivaizduojame kaip raukšlėtą, suglebusį senuką, bet šis vyro modelis kitoks – tai jaunyste trykštantis, svajonių turintis vyras. „Būčiau seniai miręs su bendraamže gyvendamas“ sako Vidas, atskleisdamas kur slypi jo energijos ir stovio paslaptis. Jauna moteris šalia gyvendama suteikia jam naujo gyvenimo. V.Antonovo gyvenimas atrodo geras, jis guli ant lovos, ilsisi… Jo šeimoje niekas negeria, nerūko, tik retkarčiais vienas kitas keiksmažodis nusirita.

„Tėvas“ laužo visus stereotipus. Nuoširdumas, pakantumas, atsakomybė tvyro Vido Zenono Antonovo šeimoje. Nors muštynių pasitaiko neretai, bet santykis šeimoje yra, yra pakankamai stiprus ryšys tarp vaikų ir tėvo. Nors nepriteklius ir verčia vaikus miegoti ant šieno, šalia baubiančių musių, tačiau jie laimingi, jie dainuoja – šypsenos kadruose tai byloja už save. Nors šie vaikai auga buvusio nusikaltėlio šeimoje, kyla klausimas ar jie nebus geriau užgrūdinti, paruošti gyvenimui nei gyvendami turtingų, su teisėsauga reikalų neturėjusių tėvelių šeimoje? Ar šis filmas pakeis daugelio nuomonę apie nusikaltėlių šeimas? Ar privers susimąstyti kokį pavyzdį mes rodome savo vaikams?…

Teksto autorė: Arūnė Jokubauskaitė

Daugiau apie filmą sužinokite čia.

—–

Dokumentininkas

(rež. Ivars Zviedris)

Įsivaizduokite: ant jūsų namų slenksčio išdygsta vyriškis su filmavimo kamera. Jūs jam aiškiai pasakote, kad filmuotis nenorite. Paprašote palikti Jus ramybėje. Galbūt vejate šalin. Gal nusikeikiate, ar išpilate laukan kibirą pamazgų – juk, galų gale, esate savo namuose. Tačiau kamera ginkluotas žmogus nesitraukia. Nepaisant Jūsų reakcijos, jis pasiryžęs sukurti dokumentinį filmą. Apie Jus. Norite Jūs to ar ne.

Būtent šitaip prasideda Ivaro Zviedrio filmas „Dokumentininkas“. Vaidybos čia nėra, tai autentiška nuošalaus Latvijos vienkiemio dokumentika. „Aš tave prakeikiu“ – įtūžusi rėkia Inta. Vieniša kapų prižiūrėtoja prieš savo valią tampa pagrindine šio filmo heroje.

Moteris netiki ir nesupranta, kuo galėtų būti įdomi filmų kūrėjams? Tačiau kiekvieną savaitę prie jos namų pasirodo operatorius. „Man nereikia milijonų, man nieko nereikia…“ – Inta nepasiduoda įkalbinėjimams. Bet vyriškio įkalbinėjimų nesigirdi. Juostoje daugiausiai kalba pati Inta. O kas buvo pasakyta prieš tai galima tik nujausti. Taip pat teks spėlioti ar Intos keiksmai yra moters choleriškumo požymis, ar išprovokuoti. Necenzūrinės kalbos čia netrūksta – pusę filmo Inta keikiasi lyg vežikas. Stambi, išoriškai atgrasi moteris – net ir pati Inta save vadina pelkių ragana. Taigi, nepaisant moters kartojamo „niekada“ filmavimas tęsiasi, kaip ir jos savotiškas santykis su I. Zviedriu.

Skurdas, Latvijos gamta ir aplink savo trobą vaikščiojanti nepraustaburnė boba – beveik viskas ką matome filme. Akis prikausto buitinio realizmo groteskas – stambiu planu rodomas karpomis puoštas Intos veidas, nuo šalčio sugrubusios rankos, vėjyje besiplaikstantys skalbiniai, kuklūs virtuvės rakandai. Džiūvėsėliai su kandžių lervomis prie arbatos. Graudžiai linksmas Intos gimtadienis. Nepaisant niūrių atributų filme galima užčiuopti šviesą ir šilumą. Nes galiausiai Inta ne tik plūstasi – jos storžieviškumas menksta, šitaip atskleisdamas suluošintą sielą. Akimirką atrodo, grubumas gali tebūti baimė būti įskaudintam. „Mano mama lesbietė“ prasitaria Inta, bet po akimirkos vėl pasipila keiksmai operatoriui. Senės prisipažinimai įtikina ne visada – kuo toliau tuo labiau atsiskleidžia ir jos gebėjimas fantazuoti. O gal ji pati tiki savo istorijomis? Žmogiškumas, vienatvė, senatvė, melo ir tikėjimo ribos – šios temos įpintos tarp Intos keiksmažodžių eilučių, tačiau svarbiausioji jų – žmonių tarpusavio ryšys. Intos ir Zviedrio. Žiūrovo akyse vystosi psichologiškai sudėtinga, intymi ir neįprasta meilės ir neapykantos istorija.

Filme gausu dviprasmiškų epizodų, ir bent dėl vieno iš jų žiūrovas tikrai nesulaikys šypsnio. Tačiau po akimirkos susizgribs: ar dera iš to juoktis? „Tu baigei kultūros akademiją? Baisu, kai ta kultūra persekioja tave iš paskos?“ vieniems atrodys, kad Inta nestokoja humoro jausmo, kitiems – kaip ryškūs senatvinės silpnaprotystės požymiai. O gal ir silpnapročiai pasižymi sąmoju? Klausimų čia daugiau nei atsakymų. Bet ir šie priklauso nuo to, ar kliausimės jausmais ar sveiku protu? O koks yra sveiko proto apibrėžimas? Tačiau tai ir yra geriausias filmo bruožas: žiūrovas verčiamas spėlioti, svarstyti, galvoti. Ir abejoti – viskuo. Ar moralu yra filmuoti žmogų prieš jo valią? Ką operatorius kalbėjo Intai ir ko mes neišgirdome? Kaip nustatyti ribas tarp profesionalumo ir žmogiškumo? Tai klausimai kurių šios juostos kūrėjai nesprendžia, bet patys tampa jų šerdimi. Nes filmas, be abejonės, pavyko. Tačiau ar verta kurti meno šedevrą kito žmogaus orumo kaina? „Aš aktorė“ nustebina Inta. „O kas įgarsins filmą?“ Bet tik pabaigoje nuskamba lengva klasikinė Aivaro Riekstinio muzika.

Autorė: Vaiva Rykštaitė

Daugiau apie filmą sužinokite čia.

—–

Marinos namai

(rež. Dali Rust)

Dokumentinis filmas „Marinos namai“ palieka keistą įspūdį. Iš salės išeini pavargusi, nesusigaudydama, apie ką buvo šis pasakojimas, ką derėtų įsidėti į galvą ir kuo pasidžiaugti. Ką gi, pamėginkime kartografuoti šią patirtį, kad nepaklystume tarp nereikalingų žodžių ir vaizdų.

Sakytum, filmo kūrėjai tiesiog nesuvaldė medžiagos, bet tuojau pat imi tuo abejoti. Režisierė Dali Rust (Dalia Cibauskaitė) yra sukūrusi kelis dokumentinius filmus, dirbusi kino studijose, televizijoje. Būtų keista, jei ji pasimestų kino virtuvėje. Tarkovskių šeimos istorija režisierei irgi gerai žinoma. Tad stebėtina, kad „Marinos namų“ herojai yra tokie plokšti, kartoniniai. Čia pasakojama ne apie moterį Mariną Arsenjevną, bet apie kelis statiškus jos vaidmenis: Mariną-seserį, Mariną-dukterį, Mariną-žmoną. Ir šie schematiški portretai nėra labai gražūs. Matome sentimentalią, bet irzlią ir kategorišką moterį, kuri labiau myli ne artimuosius, bet savo atspindį jų akyse. Iškalbinga scena, kai vartomas Andrejaus Tarkovskio piešinių albumas, ir Marina Arsenjevna stabteli tik prie ją vaizduojančių piešinių, čia pat pastebėdama, kad, aišku, veidai tai broliui niekada nepavykdavo.

Sakytum, Dali Rust tiesiog dokumentuoja nesimpatiškų, pilkų žmonių gyvenimus, nesistengia papuošti jų ir vengia nereikalingo patoso, kurio ir taip tiek daug kalbose apie Tarkovskius. Bet režisierė keliuose savo interviu apie Marinos Arsenjevnos šeimą kalba su meile, džiaugiasi tokiais šviesiais ir inteligentiškais žmonėmis, jų namų jaukumu. Kodėl viso to nematyti filme? Gal čia tas grožis, kuris slypi žiūrinčio akyse? O gal po nelabai sėkmingo montažo liko tik labiausiai provokuojantys, nevienareikšmiai epizodai, parinkti labiau dėl savo kinematografiškumo ar problemiškumo, nei dėl to, kad geriausiai apibūdintų filmo herojus ir jų gyvenimą? Kreivas veidrodis ar nemaloni tiesa? Kaip bebūtų, patiems filmo herojams šis pasakojimas irgi neiškart patiko. Režisierė minėjo, kad juos teko ilgai įtikinėti – esą, jie čia tokie, kokie yra, žavūs, šmaikštūs ir įdomūs.

Sakytum, nufilmuota medžiaga tiesiog nėra labai įspūdinga. Galų gale, kiek įsimintinų epizodų galima pririnkti senyvos, besirūpinančios padoriai atrodyti poros gyvenime? „Marinos namuose“ daug neartikuliuoto šurmulio: užstalės, kažkokie susitikimai, pasivaikščiojimai po turgų ar parduotuves, kurie mažai ką prideda prie filmo herojų portretų. Prailgsta filmo pradžia, kur pustamsėje salėje šurmuliuoja žmonės, susirinkę į kažkokį renginį, berods, Arsenijaus Tarkovskio skaitymus. Imi spėlioti, gal tuo triukšmu tiesiog uždangstomos filmo skylės? Ir čia pat suabejoji – gal kaip tik tas charakteringas filmo dūzgimas geriausiai atspindi neslopstantį foninį nelabai įdomių gyvenimų triukšmą? Gal režisierė tiesiog pasinaudoja šiais nuobodulio spąstais, kad sučiuptų kūniškus senatvės ženklus: įsižiūrėtų į raukšlių raštą, nerangius gestus, eiseną? Ir užrašytų gerokai universalesnę senatvės ir praradimų istoriją.

Ką gi, iš salės išeini pavargusi, nesusigaudydama, apie ką buvo šis pasakojimas. Bet gal šis pasakojimas tiesiog yra skirtas kitam žiūrovui. Neišbaidykime jo, geriau pridurkime, kad „Marinos namai“ sėkmingai keliauja po kino festivalius ir sulaukia juose gerų įvertinimų. Taigi, savo žiūrovą randa.

Autorė: Aistė Mišinytė

Daugiau apie filmą sužinokite čia.

—–

Tvirtovė

(rež. Kokeš Lukáš, Klára Tasovská)

„Kam patiktų prisipažinti, kad juo paprasčiausiai naudojamasi? Žmogus, kol įmanoma, vengia tai pripažinti net pats sau.“

Po tuščius laukus klaidžiojantis mažas vaikas, ieškantis balto, prie aplinkos nederančio, šunelio. Traukinio langas lyg televizoriaus ar kino salės ekranas – tai slaptas perėjimas į kitą pasaulį. Nors filmas dokumentinis, tačiau montažo stilius kuria nuotaiką, jog tai, ką matysime negalime laikyti tiesa. Žiema, vandeniu kraujuojantis langas, nepermatomas rūkas susimaišęs su miesto gamyklų dūmais – erdvė tamsi, blanki, nyki ir bauginanti. Kas tokiame apleistame krašte norėtų gyventi? Tik 500 tūkst. žmonių…, kuriems toks pasaulis yra rojus. Traukiniui sustojus prasideda baime ir bloga nuojauta paženklintas rojaus tyrinėjimas.

Vos tik atvykus į Tiraspolį, Padniestrės sostinę, filmavimo komanda stabdoma dideliu galingu teisėtvarkos kumščiu, kuris leidžia suvokti, kad praeitis niekur nedingo. Sistema, kuri turėjo žlugti amžiams prieš 20 metų, vis dar tebegyva. „Stop. Negalite filmuoti stotyje.“ Ir vaizdas, ryšys su tuo keistu pasauliu dingsta. Mums darosi ne tik įdomiau, bet ir baugiau.

„Tvirtovė“ – tai čekų Kokeš Lukaš ir Klaros Tasovskos kurtas dokumentinis filmas apie gyvenimą Padniestrės Moldovos respublikoje. Filme bandoma parodyti krašto gyventojų kasdienybę, jų požiūrį į nusistovėjusią tvarką. Pirmos vietos apdovanojimą 2012 m. pasauliniame dokumentinių filmų festivalyje laimėjęs filmas artimas ir Lietuvos žiūrovui, nes politinė situacija Padniestrės krašte primena sovietinius totalitarinės sistemos laikus, kai asmens laisvė buvo varžoma, kai baimė ir nepasitikėjimas buvo pagrindinės emocinės būsenos. Lietuva nepriklausoma vos keletą metų, tačiau nepaliaujame stebėtis filme rodomo pasaulio beprotybe. Jo nederėjimas šiuolaikinėje demokratinėje aplinkoje kelia mums ironišku atspalviu paženklintą distopijos iliuziją. Nenorime tikėti, tačiau pasaulis egzistuoja.

Padniestrio Moldovos Respublika – tai nepripažinta valstybė, kurioje gyvena įvairių tautybių žmonės – rusai, moldavai, ukrainiečiai, gagaūzai, bulgarai ir kt. Šalis turi savo konstituciją, parlamentą, prezidentą, įstatymus, policiją, tačiau gyventojų teigimu, šalis stipriai priklausoma nuo Rusijos Federacijos. Jai Padniestrė naudinga ne ekonomiškai, bet strategiškai. Rusijai paklūstama beveik visose srityse, viskas turi būti suderinta su Kremliumi, nes jei ne 14-oji armija, šalis jau seniai būtų prijungta prie Moldovos ir dingusi. Prie sienos stovi tankai, o kad išvyktum į užsienį reikia turėti bent 3 skirtingų valstybių pasus. Prezidentas Igoris Smirnovas šalį valdo 23-is metus ir gyventojai dar kartą už jį balsuotų. Žmonės yra priversti čia gyventi.

Padniestrio Moldovos Respublika – tai Sovietų Sąjungos žlugimo produktas. Kraštui negalima taikyti vienos valdymo formos rėmų. Komunizmas, diktatūra, modifikuota demokratija, kai visi demokratiniai procesai yra kontroliuojami – visa susijungia šioje daugiatautėje valstybėje. Sovietinius laikus mena ir daug relikvijų – Lenino skulptūra, kūjo ir priekalo motyvai, skambios frazės ant pastatų, cenzūra ir draudimai. Kai kurie gyventojai pasakoja istoriją apie savo kraštą su pasididžiavimu. Jiems Padniestrėje gyventi patogu, čia žmonės užsiima sportu, domisi menu, galima lengvai susirasti draugų, „o Rusijoje visi geria, Moldovoje nieko neveikia“. Vis dėlto, toks šalies garbinimas labiau rodo prisitaikymą, paklusimą sistemai nei gerą gyvenimą. Per naujametinį vaidinimą vaikų dainuojama daina apie laikrodžio tiksėjimą sukuria tiksinčios bombos aliuziją. Tokia sistema negali ilgai egzistuoti, kada nors, kaip ir Sovietų Sąjunga, ji suris save, savo motinos likučius. Sprogs iš vidaus. Ir tie švenčiami nauji metai suteikia naują viltį, kad gal gyvenimas pagaliau pradės keistis. Juk kažkada turi keistis.

Autorė: Ugnė Česnavičiūtė

Daugiau apie filmą sužinokite čia.

—–

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje dienos prabėga tiesiog nejučiomis… Rytinę tuštumą belaukiant seansų užpildė pasivaikščiojimai šnekinant atvykusius režisierius… Be perstojo klausiant ir diskutuojant apie kino kūrėjo etiką ir moralę, apie tai ką galima rodyti ir ko negalima. Galų gale apie patį kiną ir tai, ko jame žmonės ieško.

Pasirodo, kine galima rasti tikrai daug… Emilijos Škarnulytės „Regėjimai“ verčia žiūrovą savarankiškai ieškoti kelių, kuriuos režisierė nutiesė pagal savo subtilią pasaulio viziją. „Elektro Maskva“, kurioje eksperimento svarba užgožia rezultatą – vienas iš herojų puikiai apibūdina šios, puikaus humoro nestokojančios dokumentikos esmę: „muzikuoju, vadinasi esu“. Į „Oskarą“ pretenduojantis G. Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“. Sunkiai apibrėžiamas D. Côté „Bestiariumas“, pakvietęs į žmogiškumo paieškas gyvūnų akyse. Poetinis Romo Lileikio „MAAT“. Edvardo Hopperio darbus kine atgaivinančios Širlės realybės vizijos bei „Igruški“ – skaudžia žmonių būtimi sukrečianti dokumentika apie pliušinių žaislų pasaulį Baltarusijoje…

Kolei redaguojame pokalbius su filmų režisieriais, kviečiame skaityti kino žurnalistų įspūdžius:

Širlė – realybės vizijos

(rež. Gustav Deutsch)

Tai filmo ,,Širlė – realybės vizijos“ (rež. Gustav Deutsch) kadrai nutolę nuo amžių. Dailės kadrai. Veikiau paveikslai juostoje nei kadrai.

Hiperpikturizmas, dar niekad nerastas nei žodynuose, nei meno istorijos leidiniuose, o parodytas kine. Jokiu būdu ne hiperrealizmas, kuriame norima fotografiškai ryškaus, aiškaus vaizdinio, kuris kine jau ir taip įprastas. Priešingai – šiame filme žiūrovo akis yra sutelkta į kelias dešimtis spalvų, be jokių pustonių, potėpių, atspindėjimų, pašešėliavimų ar kitokių ,,photoshop‘o“ pasižaidimų. Filmas regimas lyg greitai vartoma spalvinimo knygelė arba kompiuterinis žaidimas. Tokį įspūdį kelia Amerikiečių dailininko Edwardo Hopper‘io paveikslai, perkelti į ekraną. Tačiau ekrane paveikslus atgaivina gyvas žmogus, jo drama, jo pamąstymai.

Pagrindinė filmo veikėja Širlė (akt. Stephanie Cumming) gyvena dviem realybėmis. Viena – važiuojantis traukinys, kita – iš skaitomos knygos kuriami siužetai. Širlė yra aktorė, todėl ją užgauti gali kiekviena realybė. Davido Lynch‘o ,,Vidinė imperija“ sulaukė savo adeptų. Pastarajame filme protagonistė irgi buvo aktorė, klaidžiojanti po pąsamonės užkaborius. Ir užklupo zuikių šeimynėlę, ramiai besirūpinančia buto buitimi, iš pažiūros laimingai gyvenančią. O šiame filme vietoj zuikių matome žmones. Niujorko gyventojus, įsitalpinusius scenografiškai paveikslinėje realybėje, spalvotus ir ryškiai apšviestus. Jų scenos neprimena kasdieniškai regimo vaizdo. Kiekvienas gestas, mirksnis, pasisukimas yra preciziškai geometriški, fiksuoti, techniški. Bet tokie judantys paveikslai eina išvien su refleksija – radijo pranešimais nuo ketvirto iki septinto dešimtmečio. O Širlė – žmogus, kuris reflektuoja. Reflektuoja kaip aktorė. Karo pranešimus, teatro naujienas, politines naujienas ir šiaip naujienas. Pagirtina, ji ne matė zuikius, ji pati dalyvavo, šiuo atveju, dailininko E. Huppert‘o realybėje.

E. Huppert‘as mėgo šviesą. Paskaitė Platono Uolos alegoriją, susidūrė su mistiškumu ir jį tapė. Labai džiugu, kad atsirado kino režisierius Gustav Deutsch, pamėgęs dailininko šviesą. Ji buvo įkadrinta. ,,Nutolę nuo amžių“, poetą pacitavo paskutinėje scenoje Širlė, sėdėdama traukinio kupė, apšviesta, spalvota… Ką ji turi omeny? Galbūt ir dailininką, ir režisierių, ir save – aktorę, gyvenančius keliose realybėse.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Gabrielė Damanskytė

—–

Igruški

(rež. Lina Lužytė)

Riebūs keiksmažodžiai, išpuvę dantys, iškritusios, o gal dar neprisiūtos pliušinio meškiuko akytės vaizdai, kurie persekios filmo metu. Miestas, draudimų priespaudoje ir žaislų kontrabandoje, niūrus ir šaltas veržiasi pro ekranus sakydamas „už ką taip?”.


Linos Lužytės pilnametražė juosta gimė visai netikėtai. Režisierę traukiniu grįžtančią namo į Lietuvą iš Ukrainos, o gal iš Moldovos iš miegų pažadino meiliom akytėm pro langą žiūrintis žalias pliušinis krokodilas. L. Lužytę toks neįprastas vaizdas išgąsdino, tačiau vėliau režisierė išsiaiškino, kad traukinys sustojęs kaimyninės Baltarusijos stotyje, Žlobino miestelyje, kuriame dauguma gyventojų verčiasi siūdami ir pardavinėdami žaislus. Išpurtę veidai ir sudiržusių rankų laikomi išpurenti, iškedenti, žibančiomis akytėmis žaislais padaro didelį kontrastą. Stovėdami ir naktį, ir dieną prie sustojusių traukinių gyventojai bet kokia kaina bando įsiūlyti žaislus, imasi ir manipuliacijų, ir reketavimų. „Bet juk dukrytės gimtadienis, tik 20 000 rublių” – koks tėvas galėtų atsisakyti savo dukrai nupirkti dovanų tokį mielą zuikutį ar šuniuką rusvom ausytėm.

Natūralus, nesivaržantis Žlobino miestelio gyventojų kasdieninis gyvenimas užfiksuojamas kiekviename siužete. Žlobiniečiai nesikuklino numesdami riebų keiksmažodį, nepalikdami vietos cenzūruotiems žodžiams. Režisierė ir jos filmavimo komanda, nors ir nemokėdami kalbos neturėjo rūpesčių filmuojant filmą. Miestelio gyventojai svetingai priėmė svečius ir plačiai atidarė savo namų duris. Nieko nereikėjo režisuoti, nieko nereikėjo keisti, viskas apnuoginta ir atversta, kaip šviežiai atspausdintų lapų knygoje. Žiūrovą gali išgąsdinti ar nušiurpinti mažų vaikų šaltumas, abejingumas ir mokėjimas nuslėpti informaciją, neišsiduoti kaip mama siuva žaislus ar tai iš vogtų (kaip įprasta daryti) žaliavų, ar tai gamina fabrike. Aplinka, kurioje auga vaikai visiškai nesuderinama su žaislų paskirtimi, juk vaikai čia nežaidžia, o dirba, parduoda tam, kad užsidirbtų duonos kąsniui ar skanesniam saldainiui. Neįgali mergaitė Irutė kasdien neša mamos pasiūtus žaislus, o po to grįžus su mama dainuoja, vakarais mama išgeria stikliuką, kad linksmiau būtų, kad neprailgtų dienos.

Žlobino miestelis tik dirba, siuva, parduoda, geria, keikiasi, rūko, dainuoja, vėl siuva, geria… „Igruški” kaip „Žaislų istorija”. Tik graudesnė, realesnė ir skaudžiau adatos duria. Žaislai ir pikti dėdės – milicininkai reguliuojantys, kad draudžiama stovėti šalia atvažiuojančių traukinių. Filmo herojė net juokauja „Gal jau ir tuoktis tuoj bus nebegalima?”. Juk rūkyti ir gerti viešuose vietose jau draudžiama, pliušinius žaislus į mašinų stovėjimo aikšteles irgi draudžiama neštis, ar Žlobino miestelio gyventojams mažai liko laiko kol bus draudžiama kvėpuoti valstybės oru?

„Igruški” skaudi gyvenimo aktualija, sunku įsivaizduoti, kad žmonės taip realiai gyvena , tačiau jų nuotaikos neprastėja, svarbu yra ko išgerti, svarbu yra minkštų ir pūkuotų letenėlių, ausyčių, kuodukų, akyčių…

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Arūnė Jokubauskaitė

—–

Maat

(rež. Romas Lileikis)

„Po nakties manęs nebus, paryčiais prabils lietus, pasistiebs viršun kviečiai, kaip tie vaikai, kuriuos laikai po nakties…“


Romas Lileikis – lietuvių poetas, režisierius, senosios kartos atstovas, savo kūrybos kelią pradėjęs bardinėmis dainomis. Kartu su komozitoriumi Kipru Mašanausku įrašęs ne vieną dainą, išleidęs kelis apdovanojimus gavusį albumą „Requiem“, šiais metais pristatė ir bendrą kinematografinį projektą – dokumentinį filmą itin neįprastu pavadinimu „Maat“.

Egiptiečių kultūroje Maat – tai saulės dievo Ra dukra ir išminties dievo Toto žmona. Alegoriškai Maat – tai visuma, apimanti pasaulio tiesos ir teisingumo esmę. Gamtos ir žmogaus santykis, tam tikros etinės ir moralinės normos, nusakančios šios būties vyksmą ir veiksmą. Tai mums suprantama realybė. Kaip ir kiekvienas darbas ar meno kūrinys šis dokumentinis filmas taip pat yra bandymas įamžinti save, savo matomą pasaulį. Tai lyg paties Romo dainos žodžiai apie nebuvimą ir išėjimą. Juodai balti vaizdai lyg jau istorija tapusi kronika. Ir iš tikrųjų, mums matomi vaizdai jau buvo, jie iš praeities. Kas kad iš netolimos, vis tik praeities. Laikinumą, nepaliaujamą pasaulio tėkmę primena ir tiksintis laikrodis: „neilgai liko mums šiam pasaulyje būti“ šnabžda jis.

Bėgantis laikas ir pasaulio laikinumas, trapumas žmogų augina. Mažas kviečio grūdelis laistomas vėjo auga, auga. Ir tas lietus, vėjas tampa grūdo tėvais, mokytojais, kol amžinasis gamtos ratas apsisuka ir mažas grūdelis moko, augina kitus mažylius. Būtent mokytojo ir mokinio santykis nagrinėjamas Romo Lileikio filme. Mokinys tiki mokytoju ir tai dabarties akimirkoje netgi svarbiau nei tikėti dievu. Pasitikėjimas artimu ir visais žmonėmis yra santykių kūrimo ir visos žmogaus evoliucijos pagrindas, nes kuriamas bendravimas. Mokytojas mokiniui perduoda save, savo žinias ir ratas nesustoja.

Poetinė dokumentika – taip būtų galima pavadinti šį režisieriaus Romo Lileikio filmą, kuris, pasak jo, bus jau vienas paskutinių jo kūrybos kelyje. Ir tokia pabaiga būtų nuostabi, nes joje ir užbaigtumas, stiprios pasaulėvokos reiškimas ir pradžios užuomazgos, tolygumas ir tęstinumas. Visuma. Pasaulį matyti taip, kaip režisierius Romas Lileikis, tai suprasti esmę ar bent jau bandyti ir artėti link jos. Realybė jo filme kaip iliuzija, o ir kas jei ne iliuzija realybė yra? Subtilumas, sustabdytos, sulėtintos akimirkos grožis suteikia realybei mitiškumo. Lyg per filme matomus žmones pati deivė Maat nusileistų į žemę ir savo rankomis glostytų mums akis. Kokia palaima ir atgaiva.

„Liūlia liūlia sūnaitėli mano“ – skamba liaudies daina ir mažas sūnelis užmiega. Jam ramu, gera, nes nesvarbu kokia juoda naktis, jo Mokytojas šalia…

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Ugnė Česnavičiūtė

—-

Bestiariumas

(rež. Denis Côté)

Kino salėje stoja tyla. Neilgai trukus režisierius Denis Côté žiūrovui atverčia pirmuosius „Bestiariumo“ puslapius. Tylą lėtai drasko idiliški zoologijos sodo garsai, prižiūrėtojų žingsniai ir vėjas, toliau sklaidantis šios kinematografinės knygos puslapius. Gyvūnų kasdienybės pasakos čia pasakojamos tarptautine vaizdų, garsų ir žvilgsnio kalba, suprantama bet kuriai amžiaus grupei.


Nors pats režisierius savo filmuose vengia socialinių temų, sunku jų nepastebėti iš ekrano tiesiai į sielą smingančiose gyvūnų akyse, kurias neužilgo keičia jau užgesęs, iškamšos žvilgsnis. Tiesa, bet kokios užuominos kaip mat paneigiamos – filme nėra smurto ar žiauraus elgesio, tarp zoologijos sodo sienų tik žmonės ir gyvūnai; nei vieniems, nei kitiems nėra primetamos jokios kitos rolės, tik buvimas tuo, kuo jie yra. Galbūt būtent todėl, kad nėra jokių aktorių bei vaidybos filmas yra toks lengvas, neapkrautas sudėtingos psichologijos, realus ir estetiškas. Iš tiesų, „Bestiariumas“ labiau primena judančias fotografijas – būtent tokį įspūdį žiūrovui palieka įdomūs filmavimo kampai, spalvos, kompozicija ir monumentalūs, išbaigti vaizdai.

Vistik gyvūnai filme kalba daugiau nei patys zoologijos sode dirbantys žmonės. Išraiškingose, pro grotas į žiūrovą žvelgiančiose akyse slepiasi emocijos, tokios išgrynintos ir tikros. Žmonės, besisukinėjantys aplink, į nebylią gyvūnų jausmų kalbą teatsako tuščiais, kažkur tolyje pasiklydusiais žvilgsniais. Laisvės trokštanti gyvybė, įkalinta narvuose ir gyvybė, pati save įkalinusi monotoniškame, jau beveik mechanišku tapusiame darbe – sunku nepastebėti tokių ryškių zoologijos sodo gyventojų ir jo darbuotojų kontrastų. Tiesa, filme nėra jokių monologų, dialogų – nei gyvūnai, nei darbuotojai neprabyla filmams įprasta kalba. Apie savo būseną ir jausmus jie šnibžda garsais bei judesiais, įdomiai žaidžiančiais tylos akimirkose.

Stebint kaip į zoologijos sodo garsų visumą pamažu įsiterpia kiti žmonės, atėję stebėti gyvūnų, galvoje šmėsteli mintis, jog šis šou nesibaigs niekada. O ar galėtų? Zebras, įnirtingai spardantis savo narvą, riaumojantis liūtas, beždžionėlė, įsikniaubusi į pliušinį žaislą – visi kada nors taps dar vienomis iškamšomis, badomomis nesibaigiančių smalsių žvilgsnių. Tarsi amžinasis realybės šou, kuriame galima pelnyti žiūrovų simpatijų, tačiau realų nugalėtojų nėra. Tiesa, režisierius visai nesistengia filmui suteikti tokios prasmės, o pats tampa tuo „žiūrovu“, tyrėju, stebinčiu, analizuojančiu aplinką ir šios savo absurdiškumu įdomios vietos estetiką.

Filmas susideda iš daugybės kadrų, nesakančių žmogui, ką galvoti. Besikeičiantys gyvūnų vaizdai ilgainiui kiek pabosta, tačiau susimąsčius jie vėl atgyja. Ne veltui kiekvienas „Bestiariumą“ interpretuoja skirtingai, savaip – žiūrovui pagrindinė mintis yra palikta tarsi tuščia eilutė, skirta kilusias idėjas įsirašyti pačiam.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Rūta Pužaitė

—–

Elektro Maskva

(rež. Elena Tikhonova, Dominik Spritzendorfer)

Kas dabar vadinama „čilautu“, šešiasdešimtaisiais tebuvo fantastiniai, futuristiniai garsai – gal net iš paties kosmoso. Ir tolimas aidas to, kas tuomet jau vyko visai čia pat, bet už storos sienos – vakaruose. Elektroninė muzika tarybinėje Rusijoje buvo siejama su modernybe, technologine pažanga ir laisvamaniškumu. Abejingų šiam žanrui nėra ir dabar – vieni lydosi iš malonumo prakaituodami naktiniuose klubuose ar linkčiodami savo iPod’ų ritmu, vyresnė karta dažnai baisisi: „juk tai ne muzika!‘’. „Čia vyksta karai, čia yra seksas. Čia gimsta ir miršta visatos. Tai yra garsas iš kitų pasaulių.“ – sako maskvietis filosofas, muzikantas ir inžinierius Benzo.


Dokumentinis rež. Elenos Tikhonovos ir Dominiko Spritzendorferio filmas pasakoja smagią ir nostalgišką elektroninės muzikos raidos istoriją sovietinėje Rusijoje. Būtent čia, dar 1919 m. Levas Tereminas sukūrė pirmąjį elektroninės muzikos aparatą „Terėminą“, kuriuo muzikos kūriniai atliekami ir dabar. Vėliau, 1962 m., kaip tik tuo metu kai prasidėjo prietaisų bumas, buvo sukurta ritmo mašina „Ritmikonas“. Tačiau po geležine uždanga viskas turėjo politinį atspalvį: varžybos su vakarais, KGB šnipai, veržimasis į kosmosą – elektroninės prigimties garsai buvo šalutinis technologinės pažangos produktas ir rūpėjo tik neformalams.

Labiau nei muzikinis filme išryškėja „tada“ ir „dabar“ aspektai. „Tada“, t.y. sovietmečiu juk viskas buvo kitaip… Kaip? Tą nuoširdžiai pasakoja spalvingi herojai: panaudotos muzikos „dyleris“, elektronikos specialistai, buvęs KGB darbuotojas, trenktas filosofas, garsus lietuvių kilmės muzikantas diskžokėjus ir kompozitorius Benzo – visi jie turi savo indėlį į Rusijos elektroninės muzikos raidą. Taigi „tada‘‘ elektroninės muzikos Rusijoje beveik nebuvo, o jei ir buvo – tai tik eksperimentinė. Geidžiamiausias jos mylėtojų prietaisas buvo industrinis sintezatorius. Tačiau, kaip aiškėja iš pasakojimų, jų niekas negamino muzikiniais tikslais. Tekdavo vogti techniką iš fabrikų. „Ministrai neoficialiai skatindavo tokias vagystes, nes be jų nebūtų technologinio progreso.“ – pasakoja vienas herojus. Iš atsitiktinių dalių pagaminti sintezatoriai būdavo nenuspėjami – „transliuodavo patį gyvenimą“, ir buvo kuriami ne muzikai, bet įdomiems garsams išgauti. Tiesa, „tada“ net pats žodis „sintezatorius“ buvo kone uždraustas, nes skambėjo pernelyg pro vakarietiškai.
„Kai naudojiesi vakarietišku prietaisu, spusteli mygtuką ir gauni rezultatą, kurio tikėjaisi. Kai sovietiniu – spusteli mygtuką, gauni kažką“ – nei kalbinti pašnekovai, nei patys filmo kūrėjai nestokoja puikaus humoro jausmo. Čia gausu naujų sparnuotų frazių, o žiūrovas ne tik verčiamas šypsotis bet ir informuojamas kaip Maskvoje atskirti genijų nuo bepročio, ir kas dedasi Čeburaškos viduje.

Besiklausant „tada“ istorijų ir stebint su kokia aistra apie griozdiškus nepatikimus prietaisus kalba elektroninės muzikos pionieriai ima aiškėti už jaunatvišką maištą daug svarbesnė keistų „kosminių“ garsų reikšmė.

Dabar sintezatorių Rusijos turguje „dyleris“ iškeičia už butelį degtinės. Kitas muzikos mylėtojas naujų garsų atranda eksperimentuodamas su kiniškais grojančiais, kalbančiais, pypsinčiais žaislais. Tačiau filme pritrūksta aiškesnio „dabar“ reziumė. Koks elektroninės muzikos vaidmuo šiandieninėje Maskvoje? Kur nuvedė visi šie eksperimentai? Kas dabar skamba Rusijos naktiniuose klubuose? Į šiuos klausimus juostos kūrėjai neatsako. Belieka tenkintis kūrybos proceso istorija taip ir neišvystant šiandieninio rezultato. Tačiau labiausiai filme stinga ne vizualaus, bet akustinio malonumo. Išskyrus pavienius elektro garsus nėra nė vieno smagaus elektroninio mikso. Taigi, ypatingo muzikinio takelio besitikintys elektroninės muzikos gerbėjai liks nuvilti – jo čia visai nėra.

Vis dėl to filmas yra skirtas ne tik elektro ritmais judėti mėgstančiai auditorijai. Postsovietinių šalių atžalos galbūt geriau supras save… Tuo tarpu grynakraujai vakariečiai nustebę dairysis aplinkui kai kino salėje nuvilnys nostalgiškas atodūsis ekrane pasirodžius senamadiškam elektros jungikliui ar iš stalo įrankių sukonstruotai antenai. Bet juk „Elektro Maskva“ būtent apie tai – kaip per garsus jungiasi skirtingi pasauliai…

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Vaiva Rykštaitė

—–

Pokalbiai rimtomis temomis

(rež. Giedrė Beinoriūtė)

„Pasaulis – tai žmonės.“ Tai mes visi. Suaugę žiūrovai ir vaikai aktoriai. Ar priešingai? Žiūrovai aktoriai ir suaugę vaikai. Ar suprantame vieni kitus, ar klausomės?


Naujasis lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas, pretenduojantis į prestižinių Oskarų apdovanojimą, atkreipia dėmesį į vaikus, jų problemas ir pasaulėžiūrą. Minimalistinio stiliaus dokumentinis filmas kuria pokalbį. Klausiama ir ieškoma atsakymų, pokalbis vyksta per veiksmus, mintys reiškiamos kūno kalba, o kartais klausomės tylos, kuri tampa dar reikšmingesniu dialogu. Būtent tyla, nejaukiai skambantys „Nežinau“, ar liūdnos vaiko akys – tai pagrindinės filmo įtaigos priemonės.

Kad būtum laimingas, turi kažkur būti – televizijoje, kine ar kur kitur. Užtektų, jei tave pastebėtų senelis gatvėje prašantis išmaldos. Kalbinami vaikai yra laimingi, bet laimė pagal juos nėra absoliutus dydis. Galima būti ir laimingesniam. O laimę vaikams suteikia tėvai, žaislai, minkšta lova. Kad būtum laimingas pakanka dėmesio. Iš tikrųjų, tiek nedaug mažam žmogui reikia. Neturint to belieka bėgti iš namų, slėpti savo mintis ir jausmus eilėraščiuose, pasakose – giliai pakasti žodžiuose, kad niekas nesuprastų apie ką tai. Įvykiai, kurie vaikams kelia džiaugsmą, mums atrodo tragiškai graudūs. „Kiek tavo gyvenime buvo gerų akimirkų? – O, milijoną tokių turėjau… 5 gimtadieniai.“ Vaiko pasaulis nuo suaugusio skiriasi per milijoną akimirkų, o iš tikrųjų vos keletas metų ir per juos požiūris į pasaulį pasikeičia kardinaliai. Kas gi atsitinka? Juk ne į kitą planetą išskrendame.

Ir tie rimti žodžiai taip nederantys vaiko lūpose – mirtis, vienatvė, Dievas – skamba rimčiau, kad galbūt tas suaugęs pagaliau išgirstų. Pokalbiai rimtomis temomis tarp suaugusių sunkiai įmanomi, nes šie jau nebegirdi vienas kito. Sunku pasiekti kito širdį. Ir todėl režisierė kreipiasi per vaikus. O gal vaikai kreipiasi į mus per režisierę. Svarbiausia šiame filme yra santykis. Įsiklausymas ir supratimas. Filme nėra jokio veiksmo, pašalinių dekoracijų, nes ne tai yra reikšminga. Juk kalbamės. Tad reikėtų klausytis.

Filmo siužetas, kurio beveik nėra, nuoseklus. Vienas po kito kalbinama vaikai, kurių gyvenimuose rimtos temos jau yra aktualios. Vaikai, kaip pagrindinis žiūros taškas, rodomi stambiame plane. Kad žodžiai skambėtų rimčiau dažnai vaikai paliekami vieni tyloje, ilgai laukiama atsakymo, kurio jie nežino. Trumpą akimirką pasirodo, kad rimtos temos vaikus ir kankina. Tokiu būdu tylos minutėmis pradeda augti įtampa, kurią nutraukia krintantis neaiškios formos raudonas žaislas – vienintelis kameros nuokrypis į aplinką. Kitoks dėmesys skiriamas vaikams su ypatingais poreikiais, jie rodomi kitokiu planu – iš profilio, ar matomos tik jų rankos. Taip tarsi nenorima, kad žiūrovas susidarytų išankstinę nuomonę, kad neiškirtų iš kitų vaikų, kad reakcija į vaiko atsakymą nepriklausytų nuo jo fizinės būklės.

„Mano pasaulis nuostabus“ – su šypsena sako nematanti mergaitė. Mums, suaugusiems, iš kart kyla nesupratimo banga ir klausiame „kaip gi?“. Nesuprantame, kad tie, atrodytų, pasaulio nuskriausti vaikai, gali būti laimingi. Juk ne tokios taisyklės. Jei panorėtume, jei leistumės, vaikai galėtų mus to išmokyti. Galėtų išmokyti ir tikėti Dievu, jei netikime. Giedrė Beinoriūtė neragina šių mažų būtybių gailėtis, smerkti ar kaltinti jų tėvus, kurie vaikais nesirūpina, Lietuvą, kuri neskiria pakankamai dėmesio jų problemoms, pasaulį, kuriame tiek blogio, ar Dievą, tą blogį leidžiantį. Klausantis rimtų vaikų pasakojimų galima tik žavėtis jų stiprybe, drąsa, vaikišku nuoširdumu, galima iš jų mokytis kitaip žvelgti į gyvenimą, pamatyti gėrį bjaurioje aplinkoje. Nors ir kaip nekęstum tavęs neauginusių tėvų, vis tiek spaudžia širdį juos prisimenant. O kodėl? Nes jaučiame. Nes kalbamės širdimi.

Vaikai. Rimti pokalbiai rimtomis temomis. Tikėjimas tuo, ko nėra, tam, kad būtų.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Ugnė Česnavičiūtė

—–

Emilijos Škarnulytės filmų programa „Regėjimai“

„Regėjimai“ anapus. Emilijos Škarnulytės filmų programa


Penki Kauno kino festivalyje rodyti Emilijos Škarnulytės trumpametražiai filmai susilieja į vieną neskubrų regėjimą, pripildytą rūko, vandens, šešėlių, muzikinio dūzgesio ir šniokštimo. Ilgi planai, atidus detalių stebėjimas virsta plačiu ir raminančiu vaizdų srautu. Ši E. Škarnulytės kino kalbos vėsa iš pirmo žvilgsnio nedera su jos socialiniu angažuotumu, bet išties leidžia jai išvengti kine ir televizijoje tokios dažnos vizualinės bei ideologinės prievartos. Žiūrovui paliekami vos regimi kelio ženklai, bet maršrutą renkasi jis pats. Galima ilgai stebėti, kaip kino kadre virpa šviesa, o galima konspektuoti režisierės kruopščiai vykdomą etnografinį ar vizualinės antropologijos tyrimą. Vos keli komentarai, šiek tiek kiti akcentai, ir iš dailės galerijos E. Škarnulytės filmai galėtų keliauti tiesiai į universitetų auditorijas.

Kartu su Kanados menininke Tanya Busse sukurtas filmas „Tuščiavidurė žemė“ (Hollow Earth) papasakotų apie žmogaus žvilgsnio trajektorijas po dyką kraštovaizdį, apie tai, kaip technologijos keičia šį žvilgsnį, apie vaizdinius, kuriančius didįjį šiaurės mitą. Tuo pat metu tai Dzigos Vertovo kameros verta kelionė po darbo dieną užpoliarėje. Kelionė, prasidedanti atidžia lėktuvo anatomijos studija ir niekaip nesibaigiančiu judesiu per baltą, neaprėpiamą tylą, kur žmonėms tiesiog ne vieta. Ir kai žmonės pagaliau pasirodo, jie lieka nereikšmingomis didelių, galingų mašinų detalėmis. Tokia rūsti kasdieninio darbo poetika griežtoje koordinačių sistemoje: nuo ryto šviesos iki naktinių miesto žiburių, nuo dangaus aukštybių iki žemės gelmių, nuo snieguotų dykrų iki nusiaubto krašto. Paskutinieji kadrai įsuka spalvingą mineralų kaleidoskopą, kur pasimetusiam žiūrovui nejučiomis vaidenasi Stano Brakhage teptuko prisilietimas.

Prieš ir po šio filmo tiesiog būtina pauzė, nors kelios minutės, kad sugrįžtum į save ir galėtum panirti į kitus „Regėjimus“. Jei tos pauzės nėra, žiūrovas lieka kelkraštyje, pro šalį skriejant likusiems režisierės filmams. Kaip ir „Tuščiavidurė žemė“, visi jie yra apie savastį, jos paieškas, jos konstravimą. Ir visi jie yra apie stiprybę, kurią išlaiko neįgalus žmogus, negyvenamas miestas, sužalota žemė. Taip filmuose „Aldona“ ir „Song-Do“ telkiamos įvairios aklumo ir kitoniškumo metaforos, ne tik vizualinės, bet ir garsinės ar tekstinės. Pirmajame filme stropiai registruojami aklos moters gestai, jos švelnus, trapus santykis su pasauliu, net ir tada, kai pasaulis apsireiškia rupia tarybinių monumentų faktūra. Antrajame – neregys tampa vedliu po slapukaujantį, neapgyvendintą miestą, kuris pats primena neįskaitomą Brailio ženklų ornamentą. Aklumas čia yra ne tik pretekstas kitokiai erdvės studijai, bet ir nuoroda į mitinį santykį su pasauliu, kai neregintysis virsta reginčiu kitaip, pranašu, mediumu. Lygiai taip pat prarastieji miestai – ir Song-Do, ir legendinis Raigardas („Dingusio miesto slėnis“), ir net yrantis, nesusivokęs Gunsanas („38-oji šiaurės horizontalė“) E. Škarnulytės paverčiami liminalinėmis zonomis, kurių lankymas tolygus trumputei mirties repeticijai. Ir patys filmai, tie regėjimai iš anapus, žiūrovui virsta gana pavojinga, vieniša kelione po skirtingas kultūrines būsenas. Režisierė nežino, ką iš ten atsinešime, ji tik praveria duris.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Aistė Mišinytė

—–

Trečiosios festivalio dienos filmų herojai buvo priversti kentėti. Tądien rodytų juostų režisieriai statė savo personažus į tiek fiziškai, tiek emociškai ekstremalias situacijas, kuriose veikėjams nelikdavo jokio kito pasirinkimo kaip tik veikti ir stebinti, o kartais ir šokiruoti žiūrovus savo poelgių pasekmėmis.
Pagrindinis klausimas išlieka toks pats: kodėl? Kodėl režisieriai kuria tokias situacijas, kuriose veikėjai negailestingai gniuždomi? „Naktis“, „Vik ir Flo pamatė lokį“ bei „Vardan…“ – visi trys filmai pateikia skirtingus atsakymus į šį klausimą, o tuo tarpu dokumentikoje „Ligoti paukščiai neišgyvena“ jau ne personažai, bet pati kūrybinė komanda ieško būdų išgyventi, o gal tiesiog gyventi.

Kviečiame skaityti:

Naktis

(rež. Leonardo Brzezicki)

Naktis. Arba diena, kuri niekada neišaušta. Nes visą laiką čia tvyro prieblanda – miško, kambario, lietaus. Bičiulių būrys – trys vaikinai ir trys merginos blaškosi po tą mišką ir kartais vis susitinka name – pavalgyti, pasikalbėti ar pasiklausyti keistų garsų įrašų… Tačiau čia matomas ne fizinis, bet emocinis jaunuolių blaškymasis. Nusižudžiusio draugo gedulas virstantis jų pačių egzistenciniu nerimu.

Tai niūri, erotiška drama apie skausmingus mėginimus įprasminti savo buvimą garsais, juos įrašinėjant, ir seksu, desperatiškai stengiantis susilieti su kitu. Vieni tuo užsiima, kiti nesėkmingai bando užsiimti arba braukia ašaras ir raitosi ant žolės – nes nėra su kuo mylėtis.

Komplikuoti tarpusavio ryšiai suteikia tik dar daugiau skausmo personažams ir labai mažai aiškumo žiūrovui. Homoseksualūs santykiai, su vaikinu išsiskyrusi mergina, stebinti, kaip jos buvęs vaikinas mylisi su kita, nesėkmingi mėginimai suartėti, ir dar viena raudonplaukė, kuri viso filmo metu nekalba ir apskritai neaišku, ką ten veikia. Masturbacijos sceną keičia prie tuščio stalo puotaujantys vilkiniai šunys, jaunuoliai nuolat klausosi jų mirusio draugo įrašytų garsų ir komentarų… Vis dėlto, nepaisant savo absurdiškumo, juosta įtikina. Nors prie filmo dirbo net trys atlikėjai – Los Super Elegantes, Ismael Pinkler ir garsioji Chinawoman, tačiau labiau nei jų muzika įspūdį palieka sodrūs miško nakties garsai: cikadų svirpimas, šakų braškesys, gilūs atodūsiai. O po filmo galvoje dar ilgai gali skambėti vienos pagrindinių veikėjų ant miško pievelės užtraukta daina „Where is my whiskey, can I have a cigarette?“ – šios eilutės užtraukiamos taip netikėtai gyvai ir energingai, kad akimirką atrodo, priklauso visai kitam filmui. Tačiau įsiklausius darosi aiškiau: dainuojančios merginos balse atsispindi guvus nekantrumas kuo greičiau išgerti, parūkyti, vadinasi, apsvaigti – pabėgti į savo linksmesnį aš, į malonumo virpulį ar į kito žmogaus kūną.
„Naktis“ – tai pirmasis argentiniečio Leonardo Brezickio vaidybinis filmas. Darbas ambicingas, nes L. Brezickis ne tik režisavo, bet ir rašė scenarijų bei buvo šios juostos operatorius. Didelį pliusą galimą dėti ir už natūralią, jokiais makiažais nepadailintą aktorių vaidybą, užburiančius gamtos ir joje besimylinčių kūnų vaizdus. Filmas niūriam vakarui tamsoje, kai nesinori daug galvoti, tik girdėti ir jausti (nes tamsoje matosi nedaug).

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Vaiva Rykštaitė

—–

Vik ir Flo pamatė lokį

(rež. Denis Côté)

Į intriguojančią fabulą įvilktas kino kalbos eksperimentas, kuris nors ir nepaveiks jausmiškai, bet tikrai nustebins kruopščiai iš skirtingų žanrų parinktų elementų sinteze.

Kvebeke gyvenantis trisdešimt devynerių metų Kanados režisierius Denis Côté ir toliau sulig kiekvienu filmu kelia sau vis naujus uždavinius. Praeitais metais pristatęs daugelį pasaulio festivalių apkeliavusią dokumentiką – eksperimentą zoologijos sode „Bestiariumas“ (apie kurį išties sunku kalbėti, ir ne vien dėl to, kad jame beveik nekalbama), šiemet režisierius grįžta su visiškai kitokios stilistikos vaidybiniu filmu „Vik ir Flo pamatė lokį“.

Ši, Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje laimėjusi Alfredo Bauerio prizą už „naujų perspektyvų atradimą kine“, drama yra drama tikrąja to žodžio prasme. Siužetas sukasi apie Viktoriją (akt. Pierrette Robitaille) – šešiasdešimtmetę iš kalėjimo paleistą moterį, kuri su savo mylimąja iš įkalinimo laikų pasitraukia nuo civilizacijos. Tačiau tai nėra filmas nagrinėjantis socialines temas. Režisieriui ši tema – tik puiki laboratorinė aplinka išbandyti tiek savo gabumus kuriant moteriškus vaidmenis, tiek brandinti viso filmo metu augančią katastrofą.

Veiksminis, puikiai D. Côté parašytas scenarijus suteikia kiekvienam veikėjui konkrečią motyvaciją, kurių sankirtos sukuria konfliktines situacijas ir verčia herojes atsiskleisti. Ironiškuose, subtiliu juodoku humoru pasižyminčiuose dialoguose tuščiažodžiavimo (išskyrus keletą specialiai tam tikslui sukurtų scenų) nėra – kiekvienas ištartas žodis, kaip ir kiekvienas atliktas veiksmas turi savo prasmę, turi savo vietą bendroje filmo struktūroje bei pasekmes, kurios nepastebimai formuoja vis naujas konfliktines scenas.

Perėjimai tarp atskirų scenų yra glotnūs, puikus operatoriaus Ian Lagarde darbas – dominuoja stambūs planai, kuriuose regimi estetiškai tenkinantys veikėjų veidai, o fone už jų – žavūs gamtos vaizdai. Kamera nepasižymi judrumu, bet kadrų dinamiką vis vien sukuria kruopščiai atrinkti filmavimo kampai bei darbas montažinėje. Daugelis scenų išlaikomos tiek, kiek reikia – D. Côté maksimaliai jas ištempia, neprarasdamas žiūrovų susidomėjimo.

Tačiau žiūrovui visiškai nepataikaujama: nuo pat pirmųjų akimirkų sukuriama intriga, iškyla klausimai, į kuriuos atsakymai pamažu aiškėja sekančiose scenose, tačiau tuoj pat užduodamos naujos mįslės. Filmo vaidyba puiki, kiekvienas aktorius žino ne tik tai, kas parašyta scenarijuje, bet ir turi susikūręs savo vaidmens istoriją. Juostoje nėra įprastinio veikėjų įvedimo ir pristatymo – žiūrovai įmetami į veiksmo vidurį, kur veikėjų mintys ir motyvacijos nerodomos. Panašiai kaip ir į Tarptautinio Kauno kino festivalio seansus skubančių žiūrovų vidinės intencijos – jos tiesiog yra.

Tačiau mylėti ar jaudintis tiek dėl Viktorijos, tiek dėl Florencijos (akt. Romane Bohringer) žiūrovui nepavyks. O ir kaip gali pavykti? Juk pats D. Côté sukūrė šias herojes vien tam, kad jos, kaip baltos pelės spąstais nusėtame laboratorijos narvelyje lakstytų ir siektų savo tikslų vardan kino kalbos eksperimento. Net ir muzika pasiduoda užleisdama vietą vaizdui. Filme kartas nuo karto suskamba įspūdingi įtampą keliantys būgnų garsai, o kur dar nebylaus veikėjo atliekamas gitaros solo bei filmą įrėminantys komiški trimito garsai… Filmui pasibaigus, kūrėjų sąrašą ekrane lydi prancūzų aštuntojo dešimtmečio elektroninė muzika – vienintelė tokia viso filmo metu. Ir kaip tik tada supranti, kad šiame filme sąmoningai įtraukta viskas, kas yra būtina norint išbraukti visas stereotipines žiūrovų kategorijas, kol salėje teliks tik prisiekę sinefilai ir kino kalbos mylėtojai.

Akivaizdžiai matosi kadaise nuo kino kritikos karjerą pradėjusio režisieriaus profesionalumas bei patirtis. Tačiau stebint šį meistriškai sukonstruotą filmą katarsio nepatirsi – jo metu tekyla vienintelis jausmas: D. Côté ieškojo ir toliau ieškos naujų formų, bet jo atrastus kino kalbos ženklus iki galo išnaudos tik kiti kūrėjai.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Temos autorius: Saulius Kovalskas

—–

Ligoti paukščiai neišgyvena

(rež. Nicholas Fackler)

Pirmasis dokumentinis amerikiečių rašytojo ir režisieriaus Nicholaso Facklerio filmas žiūrovą kviečia kartu leistis į kelionę po Edenu vadinamas džiungles Gabone, Afrikoje. Būtent šiuose tankiuose, civilizuoto žmogaus nepalytėtuose tropiniuose miškuose auga legendomis ir mitais apipintas vienas stipriausių psichotropinių augalų žemėje – iboga, pokalbiams su begalybe žmogų išsiunčiantis net trims dienoms, tačiau, manoma, galintis išgydyti visas priklausomybes.

Gavęs finansinę paramą savo filmui, skirtam paslaptingojo augalo poveikio žmogaus sąmonei išbandyti, jaunasis režisierius iškeliauja kartu su gan netradicine grupe – paranojiku vietos narkotikų platintoju Rosu, garso takelį filmui parašyti turėjusiu depresija sergančiu poetu Semu, jo mergina Emili bei filmavimo grupe. Dievo, augalo pavidalu paieškas lydi keisčiausios situacijos, tarpusavo barniai ir kvaišalų prisodrinti pokalbiai. Nueitų kilometrų skaičius ekvivalentus kelionėje iškylantiems klausimams. Nuo ko prasideda priklausomybės? Kur yra riba tarp tikrovės ir mito? Žiūrovas yra priverstas iš naujo pažvelgti į sąmonės ir pasąmonės galimybes, dieviškumo sampratą ir net realybę.

Režisierius pasitelkia kinematografiškas, sodrias laukinės Afrikos gamtos spalvas ir akyse raibuliuojančius raštus kuriant haliucinacijų iliuziją – tai padeda į aplinkinį pasaulį pažvelgti pačių keliautojų akimis. Vistik realieji jų tikslai kelionėje į pradžių pradžią išlieka neaiškūs. Kas juos iš tiesų veda? Siekis atrasti magišką išsilaisvinimą nuo priklausomybių? Savasties ir būties suvokimas, galbūt slypintis kur nors ibogos šaknyse ar tik noras išbandyti naują kvaišalą? Varginantį nuotykį vainikuoja ilgai lauktos dvasinės bwiti apeigos ir dar daugiau klausimų.

Filmo sintetiniame haliucinogeniniame rūke lėtai išryškėja figūros – pagrindiniai veikėjai, įprastiems dokumentiniams filmams nebūdingai ryškios asmenybės. Jų charakteristikos – aiškios ir išbaigtos, o tarpusavio santykiai vystosi tarsi siužetas. Taigi, visos šios keistos kelionės stebėtojus įtraukia ne tik vaizdai, šiuolaikinei priklausomybių varžomai visuomenei aktuali tema, bet ir galvoje vis kirbanti mintis – o kas bus toliau? Būtent šios minties vedamas žiūrovas seka juos – narkomanus, sergančiuosius žmonijos paukščius, kylančius, krentančius, tačiau nepaliaujamai siekiančius išsvajotojo skrydžio jausmo.

Vistik filmas labiau primena keistą psichotinį sapną, nei realybę, iš kurio karts nuo karto pažadina šventojo miško garsai, gyvybės perkusija. Fluorescencinių spalvų, įmantriausių formų kaleidoskopas sukasi akyse, o vaizdų tarsi narkotikų paveikta sąmonė vis klausia – ar tai, ką matau, yra tikra? Šamanų balsų, LSD sukeliamų miražų ir žolės dūmo pritvinkusiose smegenų ląstelėse sunku rasti tiesą. O gal jos net nėra? Viena koja realybėje, kita – legendoje. Juk viskas realu tik tol, kol manome, jog tai yra realu.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Rūta Pužaitė

—–

Vardan…

(rež. Małgorzata Szumowska)


Lietuviškai širdžiai iki skausmo pažįstama vasara kaime: po kambarius zuja musės, už medinio lango skalija šunys. Iš stiklinių geriamas kompotas. Berniūkščiai, vilkintys „dolerinėse“ pirktais marškinėliais su jiems nieko nereiškiančiais amerikietiškais užrašais. Jie žaidžia futbolą, keikiasi ir būriuodamiesi prie vietinės parduotuvės vakarais gurkšnoja alų. Nuošalus Lenkijos bažnytkaimis. Čia gyvena ir vietinė gražuolė, ir protiškai atsilikęs storulis, ir griežtas mokytojas, ir charizmatiškas kunigas, kurį dažniau nei su juoda mantija ekrane matome vilkintį sportine apranga. Tėvas Adamas (akt. Andrzej Chyra) yra svarbiausias šio kaimo dramos personažas. Jis sportuoja, turi iPod‘ą, kartais išgeria alaus, jo miegamajame kabo budistų paveikslėlis, išpažinčių jis klauso lauke prie sienos, o vietoje maldų kaltėms išpirkti skiria valandą bėgimo. Nenuostabu, kad kaime jis mylimas, labiausiai – savo auklėtinių, sunkią vaikystę patyrusių vaikinų. Kaimo gražuolė bando suvilioti kunigą, vaikinams irgi smalsu, „kaip kunigai nuleidžia garą?“, tačiau nėra pagrindo nė menkiausiems įtarimams… Kol į kaimelio jaunimo bendruomenę neįsilieja paniuręs naujokas. Netrukus po to nusižudo vienas kunigo auklėtinis. Tėvas Adamas išgyvena gilią emocinę krizę, o ant jo paties krenta baisių įtarimų šešėlis.

Filmas visų pirma yra nuostabi kunigystės demistifikacija – Tėvas Adamas kepa bulves, maudosi, vartosi negalėdamas užmigti, prisigeria, skambina guostis seseriai. Intymus žiūrovo santykis su kunigo buitimi padeda suprasti ir priimti jo žmogiškumą pirmiau nei pareigą bažnyčiai. O tada žymiai lengviau suprasti jo vidinį pareigos ir aistros konfliktą. Tėvo Adamo personažas puikiai iliustruoja skirtingas žmogiškumo spalvas: ir darbinę uniformą vilkintį pilietį, ir žmogų, nebijantį susitikti su savo laukine puse – kuomet jis klykaudamas lyg beždžionė, išsirengęs laksto po kukurūzų laukus.

Režisierė Margorzata Szumowska, daug kam turbūt žinoma iš filmo „Elles“ (čia pagrindinį vaidmenį atliko Džiulijeta Binoš) savo šeštajame filme „Vardan“ įrodo gebanti suprasti ir vyrišką pasaulėjautą. Ji ne tik režisavo, bet ir padedama filmo kinematografo Maiklo Englerto, rašė scenarijų. Jiems, atrodo, pavyko. Tikroviški dialogai, natūrali vaidyba, įdomūs muzikiniai sprendimai (kompozitoriai – Pawel Mykietin ir Adam Walicki). Juosta įtikina paprastumu – gamtos vaizdai ir buitis rodomi tokie, kokie yra – be pagražinimų ir nutylėjimų. Tačiau nei erotinės scenos, nei žiaurumo protrūkiai neperžengia kino estetikos ribų. Operatoriui pavyksta išlaikyti skoningą atstumą ir viską parodyti subtiliu kampu – nešokiruojant žiūrovo. Šokas vis dėl to ištinka, tačiau sukeltas ne vaizdų, o įvykių.

Stebint šią dramą tenka linkčioti galva ir gūžčioti pečiais baisintis žmonių bukumu ir ribotumu. Gailestis maišosi su pykčiu, ir, kai jau atrodo pats laikas istorijos pabaigai, kad išėjęs iš kino salės galėtum giliai atsidusti, siužetas pakrypsta tokia netikėta linkme, kad belieka tik pakelti antakius ar net išsižioti. Po filmo gali kilti irzlių klausimų: Na? Ir ką šįsyk režisierė Malgorzata Szumowska norėjo tuo pasakyti? Nes lyg ir norisi, kad viskas būtų paprasta, aišku ir teisinga, tačiau šios istorijos moralas yra viso to paneigimas. Čia aukščiau visų tiesų atsiranda žmogus – su savo ydomis, aistromis ir silpnybėmis. Nė vienas nėra tobulas, tačiau netobulumas nėra kliūtis daryti gera ir tarnauti kitiems, nes, kaip per pamokslą sakė tėvo Adamo personažas: „kiekviename iš mūsų yra taškas, niekis, tuštuma, kuri priklauso Dievui ir nuo kurios prasideda mūsų gyvenimas“.

Viskas – užtylu, kad nepasakyčiau per daug, ir siūlau žiūrėti šį filmą net neperžiūrėjus treilerio (nes, mano galva, ten atskleidžiama per daug). O žiūrisi tikrai skaniai – istorija, nepaisant sukrečiančių momentų, iš esmės nėra slegianti ir tikrai duoda peno pamąstymams bei skatina į kunigystę pažvelgti netikėtu kampu.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Vaiva Rykštaitė

—–

Antroji Tarptautinio Kauno kino festivalio diena buvo kontrastinga. Dieną pradėjo vieno įtakingiausių ir seniausių Prancūzijos kino leidinių „Cahiers du Cinema“ kino kritiko Arielio Schweitzerio paskaita, privertusia prisiminti kino istoriją ir susimąstyti apie moralę, etikos ir estetikos ryšį kine bei esmines paties kino idėjas. Po paskaitos sekė trumpas pokalbis apie kino ir kino kritikos pokyčius.

Vakare į Romuvą žmones sukvietė Romo Zabarausko naujoji juosta „Streikas“. Nors jaunų kūrėjų entuziazmas ir yra sveikintinas bei teigiamas reiškinys Lietuvos kino pasaulyje, tačiau kol kas sunku pasakyti ar po 23-ejų metų režisieriaus forma slypi turinys ir gelmė, ar „Streike“ regimas fasadas yra viskas, ką jis gali pasiūlyti. Tad šiandien yra būtina kritiškai pažvelgti į šį darbą ir paklausti ar tai JAU yra tas jaunojo režisieriaus filmas, kuris turi išliekamąją vertę ir ateityje bus rodomas retrospektyvose taip, kaip šiandien rodomi rinktiniai prancūzų filmai „Cahiers du Cinema“ kino kritiko Arielio Schweitzerio atvežtoje programoje „Po naujosios bangos“.

Pokalbis su Arieliu Schweitzeriu – „Cahiers du Cinema“ kino kritiku.

Arielis Schweitzeris nuo 2004-ųjų metų dirba vieno įtakingiausių ir seniausių Prancūzijos kino leidinių „Cahiers du Cinema“ kino kritiku. Remdamiesi laiko patikrintomis idėjomis ir žengdami koja kojon su kino kaita, „Cahiers du Cinema“ autoriai drąsiai gina išliekamąją vertę turintį kiną, bet vos tik pastebėję, kad originalumu stebinę režisieriai nustoja kūrę ir pradeda kartotis, nesibijo viešai juos pasmerkti. „Cahiers du Cinema“ – leidinys, kuris net jeigu šiandien ir nebeturi tokios kolosalios įtakos kino industrijos pasauliui, vis vien ir toliau pirmasis dalinasi savo įžvalgomis, taip padėdamas dedikuotiems kino mylėtojams atsirinkti ir atskirti gerą kiną nuo blogo kino.

Kas yra „Cahiers du Cinema“ skaitytojas? Ar leidinys labiau skirtas kino industrijos profesionalams ar paprastiems skaitytojams?

Sakyčiau, kad tiek vieniems, tiek kitiems. Mes kreipiamės į žmones, kurie turi aistrą kinui. Kurie turi patirties, kurie turi žinių, kurie jaučiasi susieti su „Cahiers du Cinema“ istorija. Leidinys skirtas sinefilams, net būtų galima pasakyti – elitui. Nors aš ir neginu elitizmo idėjų, bet skaitytojas norėdamas pilnai suprasti „Cahiers du Cinema“ tekstus privalo turėti žinių apie kiną.

Ar „Cahiers du Cinema“ vis dar daro įtaką režisieriams, kino kūrybiniams procesams?

Šiandien jau nebeturime tokios įtakos, kokią turėjome seniau. „Cahiers du Cinema“ darė labai didelę įtaką prancūzų naujajai bangai penkiasdešimtaisiais ir politiniam kinui septyniasdešimtųjų pradžioje. Šiandien nėra kino kūrėjų, kurie sektų mūsų idėjas, kaip, kad buvo tais laikais.

Kaip Jūs kovojate su autorinio kino banalizavimu?

Mes labai stengiamės pasmerkti tai, ką  vadiname „globaliniu autoriniu kinu“ bei „išorės radikalumą“  – radikalumą vardan radikalumo. Šiandien mes labai kritiškai žvelgiame į kai kuriuos kino kūrėjus, kurie mano, kad užtenka tik jų parašo. Kurie kuria pompastiškus filmus, kuriuose savotiškai šlovina savo stilistiką, savo režisūrinius sugebėjimus. Tačiau tokia estetika visiškai netarnauja prasmei. Kai kurie režisieriai yra visiškai sugadinti šio globalaus autorinio kino bei festivalių  pasaulio. Jie patikėjo, kad jie yra tokie nuostabūs kūrėjai, kad jiems jau nebereikia stengtis, nebereikia kurti, ieškoti. Tai pats didžiausias pavojus kino kūrėjui.

Kinas nuolat kinta. Kaip „Cahiers du Cinema“ reaguoja į šiuos procesus?

Kaip jau sakiau, mes stengiamės keistis drauge su šiandienos kinu. Skiriam daug dėmesio hibridiniam kinui –  tarpdisciplininiam kinui, pavyzdžiui kino ir video, kino ir fotografijos sintezei. Taipogi kreipiame dėmesį į technologinę  kaitą, kas yra labai svarbu: skaitmeninė revoliucija –  galimybė kurti filmus neturint jokio biudžeto, su maža skaitmenine kamera, montuojant filmą tiesiog namie. Skiriame daug dėmesio visos kino industrijos kaitai, kadangi tai ne tik techniniai pasikeitimai kino mene, tai taip pat yra ir visos platinimo sistemos kaita –  galimybė platinti filmus internetu. Šie pasikeitimai absoliučiai keičia visą kino industriją.

Pavyzdžiui, penktajame dešimtmetyje pagrindinė  „Cahiers du Cinema“ idėja buvo kamera-pieštukas (camera-stylo). Vienas iš įtakingiausių to laikmečio kritikų, Aleksandras Astruc‘as teigė, kad 16mm kino juosta suteiks kūrėjui nepriklausomybę nuo industrijos ir kardinaliai pakeis visą kino sferą. Filmuojant 16mm juostoje, kūrėjui nereikės būti priklausomam nuo kino industrijos, jis galės kurti filmus pats ir naudoti kamerą kaip pieštuką – savo patirtims „užrašyti“.

Aleksandras Astruc‘as apie tai šnekėjo 1948-aisiais. Negana to, anuomet jis teigė, kad jau po keleto metų žmonės galės eiti į viešąsias bibliotekas ir skolintis filmus taip, kaip skolinasi knygas. Nors tai ir nenutiko penktajame dešimtmetyje, bet tai galų gale tapo realybe aštuntajame dešimtmetyje atsiradus vaizdo kasetėms, DVD. Bet jo idėja dėl 16mm buvo pranašystė, suklydusi tik dėl 16mm kino juostos. Nors 16mm juosta ir buvo svarbi, bet ji tebuvo tarpinis žingsnis ir netapo dominuojančiu industrijos standartu. Tačiau tai tapo realybe šiandien, su skaitmenine kamera. Ne tik šiandien kamera yra pieštuko dydžio, ji kardinaliai pakeitė visą kino industriją. Tad šiandien mes dažnai prisimenam šį kritišką ir pranašišką Aleksandro Astruc‘o tekstą kaip šiandienos kino industrijos ir šiuolaikinio kino viziją.

Šias idėjas „Cahiers du Cinema“ stengiasi ginti ir šiandien. Taipogi, mes vis dar laikomės penktojo ir šeštojo dešimtmečio „Cahiers du Cinema“ idėjų apie autorinio kino teoriją, etikos ir estetikos, autoriaus dilemas.

Kaip kinas kis netolimoje ateityje? Kokius pasikeitimus Jūs numatote?

Labai sunku pranašauti, kadangi paskutiniojo tūkstantmečio pabaigoje visi šnekėjo apie kino mirtį. Pavyzdžiui Jean-Luc Godard‘as kalbėjo apie tai tiek savo interviu, tiek savo filmuose. Vyravo melancholija – „kinas merdėjo“.

Tačiau dabar kinas yra populiaresnis, nei buvo kada nors iki šiol. Ne tik, kad jis nemirė, bet nuolat tobulėja su skaitmeninės įrangos pagalba. Tad labai sunku nuspėti kas nutiks su kinu artimiausią dešimtmetį… Neabejotinai aišku yra tai, kad skaitmeninė revoliucija kardinaliai pakeis kino industriją  ir, tikriausiai, filmų žiūrėjimas taps labai intymia veikla. Žmonės vis dažniau ir dažniau žiūrės filmus namuose, buitinėse erdvėse. Ėjimas į kino sales taps įvykiu, panašiu į  šiandieninį ėjimą į operą ar muziejų. Kelionė  į kino salę taps ceremonija. Manau, kad kino teatrai taps panašūs į muziejus, kurių užduotis bus palaikyti kino, kaip kolektyvinės patirties funkciją bei dokumentuoti ir saugoti kino istoriją. Kasdieniniame gyvenime žmonės žiūrės filmus savo namuose, kompiuterių pagalba. Negaliu pranašauti, bet jaučiu, kad artėja būtent tokie pagrindiniai pasikeitimai.

Galiausiai, kas turėtų būti aprašoma recenzijoje? Kas yra gera recenzija?

Manau, kad gera recenzija yra ta, kuri neapsiriboja pasakymu, kad filmas yra blogas ar geras. Gera recenzija paaiškina kodėl filmas buvo toks ar kitoks. O pagrindinis recenzijos tikslas – ginti ne tik kiną, bet kino idėją – specifinę  kino idėją. Per filmo recenziją perduoti didesnę, bendrinę  kino idėją. Vienas svarbiausių kino kritikų istorijoje turėjo šį sugebėjimą. Jis rašė konkrečiai apie kiną, bet kiekvienoje jo recenzijoje buvo juntama kino idėja – jo kino vizija. To žmogaus vardas buvo Andre Bazin‘as (vienas iš „Cahier du Cinema“ įkūrėjų).

Kalbino: Saulius Kovalskas

httpv://www.youtube.com/watch?v=CWsnahM6PiA

—–

Streikas

(rež. Romas Zabarauskas)

Kas yra „The new cool“? Jaunatviškos dvasios ir smalsumo žmogus linkęs šito pasiklausti draugų, knygų, autoritetų ar Dievo. Šiuo atveju, žiūrovai atėję į kino teatrą patiki klausimą jaunam 23-ejų metų kino režisieriui Romui Zabarauskui.

„The New Cool“ lozungas, entuziastiškai filmo juostą sukantis senoviškai miela, klasiška „Romuvos“ kino teatro įranga „Streikui“ kurį laiką leido vykti. Senasis kino rūmas atlaikė visiškai naują, gaivų kino driokstelėjimą. Siužetas prasideda muzikinio klipo įspūdžiu, transliuojamu 16mm juosta (pačia savaime neutralia, bet filmo kostiumai ryškūs), išsigrynina aktualiomis rasizmo, homofobiškumo, korupcijos temomis. Bet jos ne tarp politikų ar verslininkų. Tarp jaunatviškų ir entuziastingų žmonių. Norintiems nujausti, koks tokio filmo šiuolaikinis jaunimas galėtų būti, geriausia

„Youtube“ paieškoti techno muzikos. Gal Techno iš „The New Cool“? Bet tiek pat „cool“ kiek irgi „cool“ gali būti „skinsiu darželį dieneles, dabinsiu gelsvas kaseles“ dainos tekstas, kadų kaidais skambėjęs mylimoj A. Žebriūno „Riešutų duonoj“. Ir tokią lietuvių liaudies dainą girdi ne šviesiagalvis skaisčiaveidis lietuvaitis Andrius, o pirmas Lietuvos kino istorijoje pagrindinio vaidmens atlikėjas juodu veidu – Lukas. Lukai, Lukai, ar žinai, kad gėrei su legendiniu teatro režisierium Oskaru Koršunovu? Jam tai tu pasirodei ,,pydaras“ nors pavardę turi ir Altarman‘o. Lukai, išsiduok, ar verki nuoširdžiai, ar taip kaip mėgsti „žolės papešti“, taip pasiimi ir tepalo akims drėkinti? Filmo montažas labai dinamiškas, choleriškas, matom tave, Lukai, viename kadre veržlų, kitame perdrėkusiomis akimis. Bet gerai, kad kalbėjaisi su muzikos melancholike J. Arlauskaite – Jazzu, kuri trumpam, (ir gerai, kad ne ilgam, jei gali kurti gerą muziką) pabuvo mero sekretore.

Neatsilikm nuo techno muzikos tempo, kuriuo pasižymi britų diskžokėjo Marko Splinterio kurtas garso takelis ir sekim fabulą, kol techno turėtų išsijungti ir palikti atokiau negandų užgriūtą žmogų. O kas dabar yra „The New Cool“? Streikas. Griovimas. Griovimas realybės, Lietuvos, sistemos, su kokia egzotiškas aktorius susidūrė. Gal ir per daug statoma… O, A. Žebriūnai, gal tu žinai, kada „širdužėj bus ramu“, kaip tavo filme skambėjo? „Streikas“ griauna. „The New Cool“… „The New Cool“ tolygu griovimui? Skaudu… Kaip ir filmui pasibaigus skaudžiai sužviegusi „Romuvos“ garso aparatūra.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Gabrielė Damanskytė

—–

Pokalbis su Romu Zabarausku – filmo „Streikas” režisieriumi.

Pokalbis su Romu Zabarausku po filmo „Streikas“ pristatymo Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.

Filme vienas personažas pasakė ,,svarbiau tai kas apačioj“. Ar turite omeny „undergroundą“? 

Taip, dėl skirtingų požiūrių susidūrimo. Tėvų kapitalistinis požiūris ir jaunimo, maištingas požiūris. Svarbi yra kultūra, vertybės. Jos atrandamos Lietuvoje. Čia nors ir gauna valstybės paramą, bet ne tokią, kokios tikėjosi. (Per daug neišduodant filmo siužeto). Pristatomos skirtingos pusės ir nėra aiškiai atsakyta, kuri iš jų teisinga. Kiekvienas turi pagalvoti. Jei asmeniškai atsakyti, manau, svarbi yra avangardinė, instrumentinė , eksperimentinė kultūra. Ją turėtų remti valstybė, tačiau su leidimu eksperimentuoti, vėliau idėjas eksploatuoti. Bet populiarioji kultūra irgi turėtų gyvuoti, ji turi savo kokybės standartus. Mano filmas sukurtas pagal populiariosios kultūros dėsnius.

Esate keliavęs. Gal pastebėjote, „undergroundo“ skirtumų skirtingose šalyse?

Na, čia tokia tema… Kartais tik iš pažiūros egzistuoja tas „undergroundas“. Kas gali atrodyti labai „požemiška“ iš tikrųjų yra išlaikoma tik tėvų pinigų. O, pavyzdžiui, Vilniuje tokiu atveju darbuojamasi tik reklamos industrijoje. Ir tik dėl ten uždirbtų pinigų laisvalaikiu kuria tokį nepriklausomą meną, kad neduok tu Dieve. Viskas su tuo gerai, savaime gal tai nėra blogai, bet tas „undergroundiškumas“ gali pasirodyti kaip iliuzija. Dėl skirtumų šalyse, galėčiau pasakyt, kad be abejo, visko yra daugiau vakarų sostinėse. Šiame filme yra vaizduojamas New York‘as, kur randama skirtingų „underground‘ų“. Ten žmonės susiburia mažomis bendruomenėmis, kur viskas atitinka jų vertybes. Skirtingi žmonės – architektai, menininkai, reklamos vadybininkai kartu leidžia laiką ir sudaro bendruomenę iš skirtingų žmonių ir man tas momentas patinka, nes vyrauja didesnė įvairovė.

Pavadinote filmą , „Streiku“. O už ką agituotumėt? Gal turite pozityvią mintį?

Reikėtų pakeisti viešąją nuomonę apie lesbietes, gėjus, translyčius asmenis, kitos rasės žmones ir tiesiog apie vienas kitą. Nes Lietuvoj trūksta užuojautos, tolerancijos, supratimo vienas kitam. Ir tai nesunku pakeisti, laiko eigoje, manau, pavyks. Džiaugiuosi galėdamas prie to prisidėti. O dėl socialinio teisingumo , visuomenės konstrukcijos, žmonių uždarbio pagal nuopelnus, ekologijos ir komercinių tikslų –jie užtruktų ilgiau. Bet socialiniai dalykai neišvengiamai keičiasi.

Sutiktumėte dalyvauti politikoje?

Manau, ne. Man įdomu kurti kiną, įdomi kino forma. Dramos forma leidžia diskutuoti apie kažkokią temą, man nepatinka, kai filmas pasako, kad tu turi galvoti TAI. Man patinka, kai drama leidžia apgalvoti iš skirtingų pusių, , tarsi aptarti temą. O politikoj reikia konkrečius sprendimus teigti. O kitas klausimas, kas gi yra politika? Gal tai vienas ėjimas į seimą. Galima politiką kurti ir neinant į seimą, o aš tai ir darau. Be to, esu sulaukęs pasiūlymų prisijungti prie vienos partijos, bet nepriėmiau.

Ar aktoriai turėjo kritišką požiūrį?

Taip, iš jų pasisemdavau idėjų. Dažnai sakau, kad mano komandos nariai dažnai išmano daugiau nei aš. Aš jais pasikliauju, mokausi iš jų. Tas pats ir su aktoriais. Kaip režisierius ir scenarijaus autorius aš turiu bendrą viziją, sudėlioju visumą. Bet absoliučiai išnaudoju visų talentus.

Filme daug skirtingų tautybių aktorių. Ką pasakytumėte apie lietuvius?

Pasakysiu pozityviai. Lietuvoje geri aktoriai. Juos labai lengva įkalbėti, jie pasiilgę kino. Tokie aktoriai kaip S. Uždavinys „tiesiog“ sutinka vaidinti. Jie pasiilgę kino , pasiilgę idėjų. Ar Amerikoje pavyksta pasikviesti tokio kalibro aktorius pradedančiam režisieriui? Tikrai ne, labai sudėtinga. O Lietuvoj tai galima. Manau, kad reikia tiktai džiaugtis lietuvių aktoriais ir galimybėmis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=LM59YTSKSzg

Kalbino: Gabrielė Damanskytė

—–

Lorė

(rež. Cate Shortland)

Heil Hitler! – mergaitė pasisveikina su kaimiečiu. Ji dar nežino, kad nuo šiol šitas gestas visiems laikams tapo smerktinu. Hitleris mirė.

„Lorė” tai tik antrasis, bet jau daug apdovanojimų laimėjęs režisierės Keitės Šortland (Cate Shortland) kurtas filmas, pastatytas remiantis R. Mukherjee romano „Tamsus kambarys” motyvais. Šioje juostoje į antrojo pasaulinio karo ir genocido tematiką žvelgiama vokiečių karininko šeimos akimis. Kaltės jausmo čia nėra, tik bausmės, kurių netrukus sulaukia SS tarnavę sutuoktiniai. Tėvai dingsta, o karo pasekmių draskomoje šalyje penki nacių vaikai lieka visiškai vieni. Vyriausioji dukra, pagrindinė herojė Lorė (akt. Saskia Rosendahl) iš visų jėgų stengiasi įvykdyti misiją – drauge su mažamečiais nukeliauti į Hamburgą, pas močiutę. Tačiau pakeliui aiškėja, kad nebevažiuoja traukiniai, o žmonės nelinkę dalintis maistu. Savo tėvų brangenybes mainydami į duonos kąsnius, vaikai pėsčiomis leidžiasi į pavojingą 900 kilometrų kelionę, kurios metu jie sutinka ir tokių pat išsigandusių, ir žiaurių personažų. Vienas jų, paslaptingas jaunas žydas Tomas (akt. Kai Malina), ima vaikus sekti. Kurį laiką mėginusi pasprukti, Lorė ankstų rytą kone kaktomuša susiduria su persekiotoju. Nuošalus keliukas, karu alsuojančios miško tankmės, o vienintelis Lorės „ginklas“ – niūniuojama lopšinė, kurios ji nenutraukia narsiai žvelgdama jaunuoliui į akis. Šitaip prasideda psichologiškai sudėtinga meilės ir neapykantos istorija. Vos susipažinus su Tomu Lorę užplūsta prieštaringi jausmai: baimę keičia geismas, o šį – gėda, nes iki tol visą gyvenimą mergaitė augo mokoma neapkęsti žydų.

Yra filmų, kurių siužetą galima sekti tiesiog nerūpestingai klausantis, tuo pat metu dar ir užsiimant kažkuo kitu. Tačiau „Lorės“ kadrų paveikumas toks stiprus, kad prikausto žiūrovą, versdamas nė akimirkai neužsimirštant atlikti pagrindinį darbą – žiūrėti. Filme tiesioginės kalbos nedaug, veikėjai dažnai kalba užuominomis. Vaizdų fragmentiškumas impresionistinis: cigaretė, sujaukta lova, apdegusi fiurerio nuotrauka miške – smulkios detalės ir itin sodrūs organiški kadrai yra pagrindiniai pasakojimo įrankiai. Operatoriaus akis dažnai krypsta į pačią intymiausią ar atgrasiausią vietą. Gal todėl, kad ir realiame gyvenime visų pirma ten – į kraujo balą, į mėlynę poakyje, į sudraskytą tarpkojį krypsta ir mūsų akys. Itin priartinant vaizdus siekiama ne šokiruoti, bet sukurti betarpiško intymumo įspūdį: nešvarios viena kitą glamonėjančios rankos pasakoja drovią meilės istoriją. Kitas pagrindinių filmo bruožų – erotiškumas, sodrus ir tuo pačiu nekaltas, juk pagrindiniai veikėjai yra paaugliais virstantys vaikai. Tad juostos jokiais būdais negalima pavadinti vulgaria – viskas labai gražu, kartais net ir tai, kas turėtų būti baisu.

Viso filmo metu išlaikomą įtampą labai sustiprina kompozitoriaus Max‘o Richter‘iomuzika – kartais vien jos dėka neapleidžia jausmas, kad tai siaubo filmas, kurio veiksmas vystosi dienos šviesoje. Nors tiesioginio siaubo lyg nėra – iš žemių nelenda nei demonai, nei kitos antgamtinės būtybes, o bloga daro tik vienas siaubūnas – žmogus. Ir patys šiurpiausi įvykiai rodomi vaikų akimis, kurie nesupranta nei kodėl, nei už ką, nei kas prieš ką – tik randa nužudytų žmonių kūnus, iš gandų girdi, kad į šalį įsiveržę amerikiečiai, o gal rusai? O gal visi? Būtent dėl šito nežinojimo filmas rodosi ir kaip stebuklinė pasaka. Ne vaikams, žinoma. Nes ir tie vaikai jau pamažu virsta paaugliais, ir kai kuriais atvejais – šaltakraujiškesniais už suaugusiuosius. Bėgant nuo šūvių sustoti ir nušautajam mikliai nuauti batus. Ramiai apieškoti lavonus. Bet vos kūnu perbėgus šiurpui kraupias scenas keičia smagios maudynės, žaidimai, intymūs šnabždesiai. Daug kas taip ir lieka neaišku – veikėjų tarpusavio santykiai, motyvai, keli neatsakyti „kodėl?“. Svarbiausia čia yra besąlygiškos meilės gyvenimui istorija. Nors aplinkui daugybė mirčių, pasaulis tęsiąsi ir jame norisi išlikti. Žolė vis tiek žalia ir vaikai vis tiek žaidžia.

Apie tokius filmus, kaip „Lorė“, vos iš kino salės išėję žiūrovai sako „stiprus…“ ir spokso vis dar negalėdami susigyventi su sava, ne kino realybe.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Vaiva Rykštaitė

—–

Piramidos vaiduoklis

(rež. Andreas Koefoed)

Kinematografinis palimpsestas

Režisierius Andreas Koefoed sukūrė giesmę miestui-palimpsestui, kurio kūnas buvo daugelį kartų perrašomas. Piramida, švedų kalnakasių gyvenvietė, tapusi tarybiniu utopiniu projektu, dabar virto tylos ir vienatvės bažnyčia. Ją prakalbinti ėmėsi danų grupė „Efterklang“, leidusi vėl suskambėti mediniams grindiniams, džergžti angliakasių vagonėliams, šiurenti ligos istorijoms. Bet šis filmas – ne vien apie miesto balsus. Ir ši muzika – visai ne briuitistinė. Daniškas žodis efterklang reiškia aidus, prisiminimus. Grupės muzikantai leidosi į kelionę po miesto istoriją ir po legendą. Jų vedliais tapo senukas Aleksandras Ivanovičius ir religingas gidas Vadimas. Pirmasis paskolino savo balsą šlovingajai tarybinei Piramidai. Triukšmingoje Maskvoje jis skundžiasi tyla, tarškina senas kinojuostas ir kalba, kalba, kalba. Vadimas žiūri pro langą į žuvėdrų ir lapių atsiimtą šventąją Piramidą. Už ją galima tik tylėti, gal dar puse lūpų užsiminti apie serafimus ar baltuosius.

Katedra, šventovė – šie žodžiai filme nuskamba ne kartą. Gal būtent šią atsiskyrėlišką šventumo aurą ir norėjo patirti „Efterklang“ muzikantai? Režisierius nesistengia paaiškinti, ko trys sužvarbę ir išsigandę danai ieškojo šioje Arkties vandenyno saloje. Garsų? Tokių garsų galima rasti ir arčiau Berlyno. Įkvėpimo? Galbūt. Ir visgi atrodo, kad to įkvėpimo šaltinis – ne pati Piramida, bet tikrumo jausmas, galimybė pažvelgti į apnuogintą kūnišką miestą pro suskilusį kasdieninio šurmulio lukštą. Kaip tik todėl filme skambančiose kompozicijose yra ne mechaniškai perkelti Piramidos garsai, bet beveik neatpažįstamas jų perdirbinys, paverčiantis miesto balsus ne visada pastebima perkusija. Nesvarbu, taria grupės vokalistas Casperas Clausenas, viskas, kas yra šiose kompozicijose yra vienaip ar kitaip susiję su ta kelione.

Jei „Efterklang“ muzikai tikrumo suteikia gyvų miesto garsų šešėliai, tai A. Koefoedo filmas šio tikrumo jausmo semiasi iš megėjiškos senojo Aleksandro kinokronikos. Neatsitiktinai pirmiausiai žiūrovas išvysta aptrintą kinoprojektorių ir ekranu paverstą beviltiškai tylų Aleksandro Ivanovičiaus kambarį, kurį po truputį užpildo „Efterklang“ garsai. Šio dešimtmečio Maskvą keičia skambanti praeito amžiaus aštunto dešimtmečio Piramida ir nebylūs šiandieninės Piramidos vaiduokliai. Bet jei garso takelyje dvi Piramidos griežtai atskirtos, ir tik vietomis muzika įsiveržia į apleistas gatves ar namus, paversdama kietai sukaltą, vietomis žiūrovui net sprangų filmą nostalgišku muzikiniu klipu, tai pačius vaizdus režisierius sklandžiai rimuoja, atrasdamas kino kroniką kartojančius motyvus, pozas, vietas. Besikartodami šie vaizdai perrašo vienas kitą, kurdami filmą-palimpsestą apie palimpsestišką miestą.

Daugiau apie filmą sužinokite čia…

Teksto autorė: Aistė Mišinytė

fb-share-icon

2 komentarai apie “[dienoraštis:] KAUNO KINO FESTIVALIS 2013

  1. Gabriele Damanskyte, teksto apie „Streikas” autore, reikėtų žinoti, kad A.Žebriūnas jau mirė, tad keista kažkaip, jog į jį kreipiaties.

  2. Pratęsiu: A.Žebriūno pavardę minėti kontekste su R.Zabarausko, tiesiog šventvagiška…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.