[dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014

Baisiai džiugu uždaryti šį festivalį. Atsibodo. Atgrasus pasidarė. Iš didelio rašto išėjo iš krašto. Beprasmių spaudos pranešimų buvo tiek, kad visus sudėjus į vieną, neabejoju, kad kiekvienas filmas viename ar kitame tekste buvo paminėtas kaip pats pačiausias, būtiniausias. Žinoma, negi patys organizatoriai ims savo pasirinkimus menkinti. O kiek gražių žmonių nuotraukų su gražiais rūbais prisiuntė. Gal ir tau užsinorės tarp jų prasisukti. Bet ne kiekvienas žiūrovas – čiukčia. Yra suvokiančių, kad šitoje filmų, rėmėjų antro aukšto Kaziuko mugės, reklamos, puošnių antisinefiliškų veidų ant raudono kilimo masėje nebėra tos atmosferos, kurioje kiekvieną siūlomą juostą priimdavai su pagarbiu, kone šventu, dėkingumu, čiupinėdavai, vertindavai, diskutuodavai prie pelėsinio sūrio, užgurkšnojamo „Escudo Rojo”. Dabar iš to gražaus, šilto prisiminimo liko popkornų dėžutės su kokakolos (ar putojančia „Bosca”) stikline. Ramaškienė su Ramaška gali pūsti krūtines ir skalambyti, jog festivalis išaugo „iš…”, „į…” ir panašiai. Jie tikrai bus teisūs. „Kino pavasaris” išaugo iš kokybės į kiekybę. Puošnumas, madingumas, buko elitiškumo demonstravimas veržiasi per KP kraštus. Žodžiai „kuo daugiau” yra ir festivalio misijoje. O KP didėti sekasi, jis tikrai virto masiniu reiškiniu. Tik su bekoncepciniu repertuaru, kuriame sudaromos puikios sąlygos pamatyti šūdinus filmus ir keblios sąlygos – puikiems filmams; kuriame dėmesys viskam, tuo pačiu yra niekam. Žinoma, aš nežinau visų užkulisinių niuansų, bet ne man jie turi rūpėti. Tiesiog, KP išsigimė. O išsigimimui pažymių nerašysiu. O štai iš matyto KP 2014 repertuaro visiems rekomenduoju pamatyti „Sniego traukinį”, paklausyti „Gabrielę”, pašokti su „Glorija”.

GABRIELĖ (Gabrielle), rež. Louise Archambault, 2013

Pats šviesiausias ir muzikaliausias festivalio filmas iš Kanados rodo su Viljamso sindromu gimusios merginos pastangas būti suaugusia, savarankiška ir nepaleisti iš rankų chore sutiktos meilės. Filmui jėgos priduoda tai, kad pagrindinė aktorė Gabrielle Marion-Rivard yra vardu Gabrielė, ir, kad ji iš tikrųjų turi Viljamso sindromą. Taip sakant Gabrielei ir vaidinti veik nereikėjo, galėjo tiesiog būti savimi, o tai suteikia filmui autentiškumo, įtikinamumo ir leidžia žiūrovui giliau įlįsti į tokių žmonių pasaulį. Juostos istorija nesudėtinga, tačiau charizmatiška Gabrielė ir iš ekrano pulsuojantis nuoširdumas negali nesušildyti. Ir fantastiškas garso takelis – vien dėl jo galima filmą žiūrėti iš naujo kelis kartus. Su viena kompozicija jus ir palieku:

httpv://www.youtube.com/watch?v=mSRDxufwCyM

FILOMENA (Philomena), rež. Stephen Frears, 2013

Rimtas, geras, britiškas filmas. Su puikiu scenarijumi, giliais charakteriais, kartų požiūrių skirtybėmis, gyvenimiškomis tiesomis, vertybėmis ir prioritetais, kurie skleidžiasi per nesudėtingą, tikrais faktais paremtą istoriją – žurnalistas padeda senutei ieškoti prie pusę amžiaus iš jos vienuolių kitiems tėvams atiduoto senutės vaiko. Juosta paprasta, lengvai plaukia pro akis, leidžia pamąstyti apie krikščioniškosios moralės ypatumus, leidžia suvokti, kad kiekvienoje situacijoje gali būti dvi kardinaliai priešingos reakcijos. Viskas priklauso nuo kiekvieno praeities, patirties ir dabarties siekių. Judi Dench kaip visada – aukštumoje. Lengva susitapatinti ir patikėti jos personažu, tačiau jos partneris Steve Cooganas čia (ir ne tik čia – festivalyje jis ne ką sėkmingiau pirmu smuiku grojo filme „Taip atrodo meilė”) yra kažkas atgrasaus, nepatrauklaus ir marmūriško. Nežinau, ar tik man, bet „Filomenoje” Cooganas visą laiką man atrodė lyg užsidėjęs nekintančią, plastilininę kaukę, kuri, norėjosi, kad kuo mažiau šmėžuotų ekrane.

SNIEGO TRAUKINYS (Snowpiercer), rež. Bong Joon-ho, 2013

Bong Joon-ho nėra atradimas gero kino rinktuvėje. Jo „Mother” ir „The Host” taip pat labai verti žiūrėjimo, o „Sniego traukinį” reikėtų įvardyti vienu geriausiu šių metų festivalio filmu ir pačiu geriausiu šiemet matytu mokslinės fantastikos žanro atstovu.
Netolima ateitis, kurioje veik visą žmoniją pražudė Žemę užklojęs šaltis. Išgyveno tik žmonės, kurie pateko į nesustojantį traukinį, amžino variklio dėka teikiantį būstą ir šilumą. Bet tame traukinyje yra paskutiniai vagonai, kuriuose glaudžiasi badaujantys ir vargstantys, ir priekiniai vagonai, kur malonumais lepinasi elitas bei traukinio kūrėjas-mašinistas. Pažemintųjų maištas neišvengiamas… Taip paprastai prasideda istorija, kuri kuo toliau, tuo labiau įsupa į traukinio atmosferą su savomis taisyklėmis, tradicijomis, istorija, priežastimis ir pasekmėmis. Tokių siužetų, kur išnaudojamieji sukyla prieš išnaudotuosius netrūksta, tačiau Joon-ho geba nepaversti juostos banalia „tie” versus „anie” kovos scenų virtine. Revoliucionierių kelionė per traukinio vagonus, tai kelionė per izoliuoto sociumo istoriją, kurią žiūrovas priima ir su šypsena (kaip galima nesišypsoti per Naujųjų metų sutiktuvių sceną), ir su siaubu. „Sniego traukinyje” turi darbo ir akys, ir smegenys. Kūrėjai pridarė nemažai loginių klaidų, tačiau pačios minties ir išpildymo originalumo tai nė kiek nesumenkina. Šitą siurrealistinį darbą būtina pamatyti.

GROJA LIUVINAS DEIVISAS (Inside Llewyn Davis), Joel Coen, Ethan Coen, 2013

Žiūrėjau ir galvojau apie brolių Coenų „O, broli, kur tu?“ (2000) – „Liuvinas” gali būti savotišku tęsiniu, kuriame Coenai vėl imasi muzikos ir tam tikro Amerikos laikmečio aktualijų. „O, broli, kur tu?” mačiau tris kart. Puikus filmas. O „Liuvinas”, tiesą sakant, kiek nuvylė. Negaliu sakyti, kad nevykėlio folko muzikanto istorija neverta žiūrėjimo – kinematografinė pusė (vaidyba, laikmečio atmosfera, režisūra, operatoriaus darbas) nepriekaištinga ir laikas prabėga nepastebimai, tačiau pati istorija net su nebanalia pabaiga stokoja išgryninimo, kabliuko žiūrėjimui dar kartą, absoliutaus įtikinimo, debesėlio mintyse, kurį išsineši iš kino salės po tobulo filmo. Iš šito išėjau tuščiomis. Ir kiek teko pabendrauti su kitais, tai didžiausias juostos palikimas smegenyse – katinėlis Odisėjas. Graži ir tragikomiška užuomina į Liuvino nesibaigiantį bėdų kelią, kurį buvo galima tęsti ir tęsti. Arba sutrumpinti. Arba žinoti, kaip ir kada užbaigti. Kaip tai žino Coenai, kurie šįkart sukūrė kiek tuštoką juostą, tačiau neginčytinai savitą, originalią, atmosferinę, koks ir turi būti tikras menas.

TAIP ATRODO MEILĖ (The Look of Love), rež. Michael Winterbottom, 2013

Gana stilinga ir daug žadanti filmo pradžia netruko išsikvėpti ir pavirsti į eilinę biografinę dramą, kurioje visiškai dėmesio nelaikė pagrindinis aktorius Steve Coogan, vaidinantis Paulą Raymondą – praėjusio šimtmečio Anglijos turtuolį, kuris valdė daugybę nekilnojamojo turto, klubų, leidinių. Bet juostos bėda ne režisūroje ar aktorystės stokoje. Tiesiog, paties Raymondo gyvenimas man pasirodė per daug žemiškas, paprastas, neįdomus – nevertas dėmesio. Juo labiau – filmo. Visos peripetijos jau n kartų matytos, skaitytos, nuvalkiotos. Žiūrėjau ir galvojau, kad galėjo kūrėjai paieškoti ir įdomesnės asmenybės.

PAMIŠIMAS DĖL VYNO (Red Obsession), rež. David Roach, Warwick Ross, 2013

Dokumentinis filmas apie Prancūzijos Bordo regiono vynuogynus ir ten išgaunamą prabangų vyną, kurio daugumai, greičiausiai, neteko ragauti, nes kaina už tuščią butelį kai kuriomis aplinkybėmis siekia 500 baksų. Visai įdomu ir informatyvu buvo stebėti, kaip vynas keliauja po pasaulį. Nuo vynuogių laukų į rūsius, nuo vyno kritikams skirtų renginių iki biržos, kurioje vyno vertė kyla kaip mielių, nuo Europos iki Kinijos, kurios naujųjų milijonierių paklausos Bordo vyndariai nebeįstengia patenkinti. Kinai nepergyvena – jie geba įkišti nelegalias prancūziškos produkcijos kopijas, kurios tik patvirtina, kad brangiame butelyje ne visada slypi geriausias ir skaniausias vynas. Skanus gomuriui filmas, tik pavojinga žiūrėti nelaikant rankoje taurės su kokybišku gėrimu.

NUŽUDYK TUOS, KURIUOS MYLI (Kill Your Darlings), rež. John Krokidas, 2013

Pirma filmo scena užbūrė ir leido tikėtis kažko ypatingo, tačiau kol vėl išvydau analogišką kadrą, teko pasikankinti. Filmas bando privilioti garsiais gyvais ir mirusiais vardais. (Haris Poteris) Daniel Radcliffe, (Dexteris) Michael C. Hallas vaidina realiais faktais grįstoje istorijoje, kurioje penkiasdešimtųjų Amerikoje pirmuosius savo puslapius mašinėle spausdina į vienį susibūrę bytnikai: Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, Williamas Burroughsas ir, pagrindinį vaidmenį atliekantis, bet mūsuose mažiau žinomas, Lucienas Carras. Kompanija dar gražioje jaunystėje, maištauja prieš Henry MIllerio ir kitų knygų draudimą, bando save, kitus, homoseksualuoja ir kitaip demonstruoja kūrybiškumą. Vienok, juosta įdomokoka turėtų būti tik atradusiems bytnikų laikotarpį ir nemačiusiems „Mirusių poetų draugijos”, jau susipažinusiems su minėtomis asmenybėmis gali būti nuobodokoka, nes kino menu juosta nealsuoja. Ir visuma atrodo lyg subalansuota paaugliškesniam žiūrovui, ieškančiam kūrybinio polėkio.

PASLAPČIŲ KELIAS (Mystery Road), rež. Ivan Sen, 2013

Filmas galėjo būti šiek tiek įdomesnis, jei ne festivalio organizatorių sukurptas anonsas, kurį, nelaimei, perskaičiau prieš peržiūrą, ir kuris nušviečia visas esmines siužeto vinis. Šiaip, tai „Paslapčių kelias” – eilinis kriminalinis detektyvas apie policininką, tiriantį vietinės merginos nužudymą. Šiek tiek korupcijos, narkotikų, prostitucijos, atokaus miestelio paslapčių ir vienintelis teisinguolis, turįs apjungti viską į vieną. Jis apjungia, tačiau visuma vis tiek labai prėska, šabloniška, neintriguojanti. Kai kurie panoraminės Australijos kadrai atgaivina akį, bet scenarijus viską nubraukia ir po filmo palieka tik nepasitenkinimo iššvaistytu laiku jausmą.

RAKETA (The Rocket), rež. Kim Mordaunt, 2013

Mažasis laosietis Ahlo gyvena, nors turėjo būti palaidotas dar tik gimęs. Paskui jį seka prakeiksmo šleifas. Bent taip mano jo senelė, o greit ima tikėti ir pats Ahlo…
Pagaliau filmas, kurį, sakyčiau, būtina žiūrėti dideliame ekrane. Australijos praeitų metų pasiūlymas „Oskarams” atmosfera, tropiniais vaizdais ir mažų vaikų eksploatavimu pagrindiniuose vaidmenyse priminė „Pabaisas iš laukinių pietų”. Režisierius ir scenarijaus autorius Mordauntas sukūrė nuostabią, emociškai paveikią dramą apie tai, kaip kapitalizmas griauna neraštingų vietinių gyvenimus, kaip tradicijas keičia civilizacija, kaip mitai ir prietarai dera su šiandieniniu gyvenimu, kaip vaikiškos svajonės ir siekiai nugali suaugusiųjų skepsį. Juostai kiek pritrūko meniškumo, o ir istorijos pabaiga per daug saldi, tačiau Kimo Mordaunto pavardę po šitokio debiuto tikrai verta įsirašyti į sekamų režisierių sąrašą.

MĖBIJAUS JUOSTA (Moebius), rež. Kim Ki-duk, 2013

Oi net nežinau, ką parašyti. Kim Ki-dukas nuolat stebina, bet negaliu pasakyt, kad šįkart nustebino gerąja prasme. Šitoje vienos šeimynėlės nebylaus incesto, keršto ir pimpalų pjaustymo ceremonijoje nesugebėjau įžvelgti jokių budizmo apraiškų. Kaip ir didelės prasmės, žinutės, potekstės ir panašiai. Galbūt ten yra įpinti net keli antikos mitai, galbūt… bet tas perkrovimas kaip kerštas virsta kerštu už kerštą, o po to atgaila už tą kerštą atrodo labiau absurdiškai ir komiškai, nei rimtai ir metaforiškai. Vietomis kai kurios „Mėbijaus juostos” scenos man labiau priminė „Troma” filmus, kas nėra didelės prasmės ir kokybės rodiklis. Labai nerekomenduoju.

GEOGRAFAS GAUBLĮ PRAGĖRĖ (Географ глобус пропил / The Geographer Drank His Globe Away), rež. Aleksandr Veledinsky, 2013

Biologas įsidarbina geografijos mokytoju. Kad žmoną, vaiką, save išlaikytų. Kad nuo vienatvės pabėgtų. Konfliktuoja su mokiniais, su žmona, su direktoriaus pavaduotoja, geria daugiau, nei reikėtų ir patraukia su devintokus į žygį. Tokia gana kasdieniška istorija, kurioje visgi gimsta kažkas didingo – kažkas tokio sulieto iš melancholijos, kiekvieno žmogaus vienatvės, kasdienybės beprasmiškumo ir siekio prasimušti iš uždaro rutinos rato. Daugelio nuomone, vienas geriausių 2013-ųjų Rusijos filmų. Su tuo galima sutikti. Ypač dėl pagrindinio herojaus, kurį tobulai įkūnijo Konstantinas Khabenskis, įtaigumo ir atskleidimo. Jo paveikslas ilgam sėda į galvą. Ir juostos siužetas pateiktas nepriekaištingai, nestokoja nei gelmės, nei rimties, nei humoro. Montažas, režisūra, muzika taip pat nekliūva už akies, tačiau antroje filmo pusėje įsijungia nenatūralumo su įsimylėjusia mokine stabdis – ar tai aktorė buvo parinkta netinkama, ar ji nesugebėjo įtikinti, ar jos dialoguose buvo per daug netikro patetiškumo, bet scenos su ja man iškrito iš viso filmo konteksto.

VIENAS PRIEŠ BANGAS IR VĖJĄ (En Solitaire / Turning Tide), rež. Christophe Offenstein, 2013

Vienutininkų regata aplink pasaulį pagrindiniam veikėjui į kompaniją įsūdo paauglį iš Mauritanijos, kuris tikisi nelegaliai patekti Prancūzijon. Taip prasideda dramelė, kuri labai šiaip sau. Kiek daugiau tikėjausi iš šios „vienas per vandenyną” juostos. Tikrai tikėjausi bent daugiau jūrinių peizažų ir/ar gelmės kadrų, kurių čia ypač trūko (banginį tai taip – užskaitau). Ir vienatvės, kaip buvo galima iš lietuviško pavadinimo spręsti, nebuvo per akis. Tiek per, tiek po „Vienas prieš bangas ir vėją” vis prieš akis šmėkščiojo „All is Lost”, kurį labiau rekomenduočiau pažiūrėti.

GERO APETITO, PREZIDENTE! (Les saveurs du Palais / Haute Cuisine), rež. Christian Vincent
Vienas iš festivalio kulinarinių filmų peržiūros metu tinkamai parengia skrandį tautinio paveldo kulinariniams šedevrams, tačiau kinematografiniu požiūriu nepalieka jokių emocijų. Pilka istorija apie buvusio Prancūzijos prezidento François Mitterrand‘o virėją Danièle Mazet-Delpeuch neturi kažkokio ypatingo kabliuko, kurį prarijus, norėtum neatitraukti akių ekrano. Pažintine prasme įdomu buvo gauti informacijos apie valstybės vadovo virtuvės užkulisius ir gastronominius Eliziejaus rūmų koridorius, tačiau pati drama-komedija plaukė ir nuplaukė nieko nepalikusi.

GLORIJA (Gloria) rež. Sebastián Lelio, 2013

Puikiai parinktas atidarymo filmas – vienas iš praeitų metų pačiausių, po kurio dar ilgai galvoje ir ant liežuvio galo sukosi Umberto Tozzi „Gloria”. Glorija – šešiasdešimtmetė, palikta vyro, išleidusi į gyvenimą vaikus, tačiau nepraradusi kasdienybės džiaugsmo ir vilties rasti gyvenimo partnerį. Atrodo, jai sekasi, tačiau nauja meilė turi praeities šleifą, kuris niekaip nenori atsikabinti ir gadina jųdviejų santykius.
Šią ispanų kiek komišką, nebanalią dramą verta žiūrėti vien dėl Glorijos,– t.y. Paulina’os García’os, kuri galėtų, matyt, visą laiką vien šokti ir kraipyti savo dažytas lūpas – vis tiek akių neatplėštum, o čia dar ir juostos visuma aukšto lygio. Pati istorija neypatingai originali, tačiau režisierius pagrindinę heroję geba parodyti ypatingoje šviesoje. Žiūrovas mato Gloriją visokią: melancholišką, romantišką, įsimylėjusią, kupiną lūkesčių, apimtą nevilties, kerštingą – visa tai susiklijuoja į pozityvų stiprios moters paveikslą, kuris ilgam įsirėžia į atmintį. Kuris šiek tiek kelia pavydą net jaunesniam žiūrovui, ir įkvepia nenuleisti rankų, nes „Glorija” teigia, kad bandyti iš naujo niekada ne vėlu.

JI (Her), rež. Spike Jonze, 2013

VAIKINAI IŠ RYTŲ (Eastern Boys), rež. Robin Campillo, 2013

Paryžiaus traukinių stotyje šlaistosi daugybė jaunų paauglių – nelegalių imigrantų iš Rytų Europos. Jie laukia eilinės aukos, kuria tampa homoseksualus verslininkas Danielis, į namus pasikviečiantis vieną parsidavinėjantį jaunuolį.
Nuostabi, prikaustanti drama, kurią, sakyčiau, būtina pamatyti. Tiek dėl tematikos aktualumo, tiek dėl aktorių vaidybos, tiek dėl filmo visumos. Iš pradžių į „Adelės gyvenimą” nešantis siužetas netrunka tapti įtemptu psichologiniu trileriu, kurio galėtų pavydėti pats Michaelis Haneke. Ir viskas taip gyva, natūralu, be minutės atoslūgio, kuris leistų suvokti, kad filmas trunka dvi valandas. Vardan kriminalinės siužeto pusės kiek nukenčia Danielio ir jo naujo meilužio santykių linija, tačiau vis tiek „Vaikinai iš Rytų” lieka vienu įsimintiniausiu „perkamos homoseksualios” meilės filmu.

MANDARINAI (Mandariinid / Tangerines), rež. Zaza Urushadze, 2013

Devyniasdešimtųjų metų Abchazijos ir Gruzijos karo fone estų kaimelyje liko tik du gyventojai, Ivo ir Markusas. Visi kiti dėl karo išvyko į Estiją. Taip jau nutinka, kad Markuso name atsiduria priešingų stovyklų atstovai: gruzinas ir čečėnas. Ir čia prasideda kažkas panašaus į Rogožkino „Gegutę”. Tik su mažiau humoro. Nei finalas, nei vystymas nestebina – dviejų priešų neapykantos tirpsmas jau buvo užkoduotas iš anksto, tačiau „Mandarinų” paprastumo ir genialumo tai nepanaikina. Nuostabi istorija apie tai, kad prieš kulką ir sveiką protą visi mes lygūs.

SUGĖROVAI (Drinking Buddies), rež. Joe Swanberg, 2013

Amerikos nepriklausomo kino atstovas su „Daktaro Hauso” Tryliktąja, Olivia Wilde, priešakyje pasakoja apie eilinius žmogelius. Du jų, vyras ir moteris, dirba alaus gamykloje. Ne tik dirba, bet ir po darbo kartu užsuka į barą, flirtuoja, kvailioja, bet tarp jų nėra nieko rimto, nes abu įsipareigoję kitiems, bet akivaizdu, kad tarp jų ryšys galėtų būti ne tik draugiškas…
Stebėdamas šią lengvai komišką romantinę dramą, žiūrovas turi gražią progą pamintyti, kur slypi riba tarp draugystės ir gilesnių jausmų, kokie veiksmai, žodžiai, žvilgsniai leidžiami vienu atveju, kokie – kitu. Vienok „Sugėrovai” savo buitine kasdieniška atmosfera skleidžia ir natūralumą, ir – kažkokį neužbaigtumą, situacijos neišgryninimą, netinkamą akcentų sudėliojimą. Ir aktorių meistrystės pasigedau. Tiek per, tiek po „Sugėrovų” vis prieš akis iškildavo panašios tematikos juosta „Frances Ha”, kuri tikrai ir kinematografine prasme, ir personažų charakterių atskleidimo palieka daug stipresnį įspūdį.

VIEŠBUTIS (Hotell), rež. Lisa Langseth, 2013

Žinot, man atrodo, kad mane jau persekioja kino filmai, kur būtinai yra scena apie ateitį planuojančią porą, kuri vienokių ar kitokių aplinkybių dėka trumpam išsiskiria, o vėliau buvusieji pasuka skirtingais keliais. Panašus deja vu apėmė ir žiūrint skandinavišką „Viešbutį”: Erikai nenusiseka jos pirmasis gimdymas – kūdikis dėl asfikcijos patyrė sunkią traumą, todėl moteris, paskatinta psichologės, ima lankytis grupinėje terapijoje, kur susirenka įvairiausių problemų komuojami žmonės. Jie bando pradėti gyvenimą iš naujo, o tam, pasirodo, geriausiai tinka viešbutis. Taip tragiška drama įsibėgėja ir tempui spartėjant slogi atmosfera ima šviesėti bei įgauti tragikomiškumo atspalvių. Gal ir nebūtina šį filmą žiūrėti, tačiau turi jis savyje šilumos ir naivaus pozityvo. O jų taip trūksta aplinkui.

LŪŠIES VALANDA (I lossens time / The Hour of the Lynx), rež. Søren Kragh-Jacobsen, 2013

Pagal žinomo švedų rašytojo Pero Olovo Enquisto pjesę dano, „Paskutinės Mifunės dainos” autoriaus, susuktas filmas, kartu su žiūrovu ir pagrindine „Lūšies valandos” veikėja, kunige Helena, bando įlįsti į jauno vaikino, uždaryto į psichiatrinę ligoninę už dvigubą žmogžudystę, galvą. Kiek vangokas, neprikaustantis, pasakojamais vaizdais neįtikinantis kinas. Scenos psichiatrinėje ligoninėje plaukia paviršiumi, visiškai nelenda į gelmę, o atgaiva akims tampa tik trumpas kelerių minučių nuklydimas į praeitį, kur vyksta šiltos vaiko ir senelio bendravimo scenos. Iš viso filmo tik ir liko įsirėžusi viena scena – kadrai su vaiku vonioje, pripiltoje spanguolių. ps. Klaipėdos dramos teatre pagal tą pačią pjesę 2012 buvo pastatytas spektaklis.

PASKUI VĖJĄ (Jag etter vind / Chasing the Wind), rež. Rune Denstad Langlo, 2013

Rune Denstad Langlo jau pažįstamas iš prieš kelis metus mūsų kinuose rodytos visai žiūroviškos juostos „Šiaurė” („Nord”). Šįkart režisierius imasi ir scenarijaus autoriaus vaidmens, kuris jam ne ypatingai pavyko. Filmas pasakoja apie Aną, kuri po ilgo laiko grįžta į gimtinę, nes mirė jos močiutė. Žiūrovas gauna puokštę klausimų apie tai, kas praeityje sugadino Anos ir jos giminaičių santykius, kaip gyveno seneliai, jai išvykus, kaip žuvo Anos tėvai, tačiau belaukiant atsakymų imi pavargti, jausti nuobodulį ir tie atsakymai lieka nebe tokie aktualūs. Gelbsti tik melancholiški skandinaviški gamtos peizažai bei nuostabus garso takelis. Jei reikėtų rinktis „Paskui vėją” ar panašios tematikos „Nebraską”, rinkčiausi pastarąjį.

NEBRASKA (Nebraska), rež. Alexander Payne, 2013

Į antrąją pusę amžiaus įkopęs Payne’as kartu su filmo „Nebraska” herojais leidžiasi į savo gimtinę, Nebraską. Kelio filmas prasideda nuo komiškos žinios, jog pagrindinio veikėjo senas tėvas laimėjo milijoną, kurį reikia atsiimti Nebraskoje. Ir senuko niekaip nesiseka įtikinti, jog tai tiesiog reklaminis verslininkų triukas, kasdien tūkstančiais įkrentantis į pašto dėžutes. Taip prasideda iš anksto pasmerkta kelionė, kurioje tėvas ir sūnus atranda save bei vienas kitą. Payne’as kelio filmo įvaldymą jau pademonstravo su „Klystkeliais”, tad „Nebraska” tikrai nėra blogesnė. Perteikiamų jausmų paletė labai panaši: nuo skaudaus atvirumo iki juoko ašarą spaudžiančių situacijų. Payne’as puikiai išlaiko balansą, neleidžia nei visiškai atsipalaiduoti, nei visiškai užgrūzina psichologiniais niuansais. Gal ir ne tokios, tobulesnės „Klystkelių” kopijos, tikėjausi, tačiau tai tikrai aukšto lygio pramoginis (nors ir lėto tempo) filmas su gyva vaidyba, šmaikščia istorija, turiningais dialogais. Anksčiau ar vėliau pamatyti reikėtų.

DIDYSIS MEISTRAS (Yi dai zong shi / The Grandmaster), rež. Wong Kar-wai, 2013

Honkongo pasirinkimas 2014-ųjų Oskarams, kino meistras, jau įrodęs savo sugebėjimus, Kar Wai Wong, Yip man asmenybė ir žinios apie beprotiškai ilgą filmo kūrimą – to lyg pakaktų apsisprendimui žiūrėti. O ir juostos pirmos dešimt minučių vertė sulaikyti kvapą ir teigti, kad tokį vaizdą būtina žiūrėti tik dideliame ekrane, tačiau po fantastiškos įžanginės šlapios kovos scenos „Didysis meistras” pavirto į blankią biografinę dramą, kurioje imi geisti tik greitesnės pabaigos. Ir nežinau, kas dėl to labiau kaltas – intrigos stokojantis scenarijus ar jau anksčiau iš Wilsono Yipo filmo „Yip Man (2008) susidarytas įspūdis apie tai, kaip turi atrodyti Bruce Lee mokytojas.

ATLEIDŽIA TIK DIEVAS (Only God Forgives) rež. Nicolas Winding Refn, 2013

Refnas jau su „Drive” įrodė, kad moka kurti akį traukiančius paveiksliukus, bet su siužetu jam nesiseka. „Atleidžia tik Dievas” pasakoja eilinę neišspildžiusio keršto už nužudytą sūnų/brolį istoriją. Siekis iš eilinio siužeto sulipdyti originalų kino meną atsisuko pats prieš save. Bankoko aplinka suteikia egzotiškumo, tačiau dominuojančios uždaros erdvės neleidžia to pajaust. Tamsūs kadrai, persunkti raudona spalva, ir slogi muzika leidžia spėti, jog danas bandė sekti tvinpyksiškais pėdsakais, tačiau aktorių mąslūs žvilgsniai, turintys kažką reikšti, ir lėti kadrai, turintys kažką kurti, nieko nereiškia ir nieko nekuria. Akivaizdu, kad Refnas stengiasi, kiekvieną sceną komponuoja, dekoruoja, valdo, tačiau forma be turinio net pusantros valandos yra per ilga.

VIRTINIAI (Пельмени / Dumpling Brothers), rež. Gennady Ostrovsky, 2013

Visiškai televizinis filmas. Prasideda kaip absurdiška komedija, o baigiasi kaip dar absurdiškesnis trileris. Viskas sukasi apie virtinius, kurie virte virsta iš visų pakampių. Juos be perstojo gamina vyrą praradusi, dviejų, skirtingų charakterių sūnų motina. Ji gamina, jie nesėkmingai stengiasi realizuoti, o per tuos virtinius, baisiai panašius į paprastus koldūnus, brolių gyvenimai ima ristis velniop. Savotiška multiko „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša” idėjos eksploatacija, kuri netikėtai virsta gėjus žudančio maniako istorija. Kaip tai egzotiškai beskambėtų, pamatyti tikrai nebūtina.

PARKLANDO LIGONINĖ (Parkland) rež. Peter Landesman, 2013

Scena, kaip Parklando ligoninės daktarai, laužydami pašautam JFK šonkaulius, bando ištraukti prezidentą iš anapus, tikrai įspūdinga, tačiau visa kita dvelkia nuobodžių dokumentalizuotų įvykių atpasakojimu, kuris gali būti įdomus tik amerikonams, ir tai, greičiausiai, tik tiems, kurie dar prisimena 1963-ųjų Dalaso įvykius. Tikrais įvykiais paremta „Parklando ligoninė” pasakoja apie tai, kas nutiko tuoj po lemtingųjų JFK šūvių: įvykiai ligoninėje, policijoje, saugume, buvusioje prezidento apsaugos tarnyboje. Geri aktoriai (Paul Giamatti, Billy Bob Thornton) atlieka antraplanius vaidmenis – jiems ekrane skirtos tik kelios minutės, tad nespėja nė įsivažiuoti. Tik Jacki Weaver, vaidinanti žudiko Oswaldo motiną, geba giliau įstrigti. Juosta ir aktoriai praplaukia paviršiumi, epizodiškų blykstelėjimų galima rasti, tačiau visuma iš kelių perspektyvų sudurstyta negrabiai, be intrigos, sausai ir nepatraukliai.

MAJORAS (Майор / The Major) rež. Yuri Bykov, 2013

Nežinau, ar taip galima: tavo vaiką nutrenkė, o tu stovi kitoj kelio pusėj ir lauki kažin ko… Tokių neadekvatumų buvo „Majore” ne vienas. Jautėsi, kad aktoriai nepriekaištingai vykdo, kas jiems liepta, tačiau įsakinėtojas psichologinio situacijos pojūčio stokoja. Vienok filmas sukoncentruotas ne į išgyvenamąją dramą, o į socialinį kontekstą, kuris korupcinėje Rusijoje, akivaizdu, vešėte veši ir tampa vis didesniu galvaskaudžiu naudingų pažinčių ratuose nesisukiojantiems piliečiams. Jiems nelieka nieko kito, kaip tik imti į rankas šautuvą.
Perskaitęs anonsą bijojau, kad „Majoras” pasirodys rumuniško „Vaiko poza” kopija, tačiau rusiški įvykiai pasisuko ir rutuliojosi visiškai kitaip. Įtampa ir atmosfera nuosekliai tirštėjo, iš dramos virto trileriu ir prilipino prie ekrano iki pat pabaigos. Vaidyba puiki, režisūra, montažas – taip pat. Tad jei ne kai kurios minėtos psichologinės skylės, filmas tikrai galėjo būti labai labai geras. Tačiau ir esamas rezultatas vertas peržiūros.

DALASO KLUBAS (Dallas Buyers Club) rež. Jean-Marc Vallée, 2013

BLOGI MENTAI (Wrong Cops) rež. Quentin Dupieux, 2013

Būčiau žinojęs, kad Dupieux yra režisierius, sukūręs „Be ryšio” (rodytą praeitame KP), būčiau „Blogų mentų” tikrai nežiūrėjęs. „Be ryšio” atsirado iš originalaus „Wrong”. „Blogi mentai” drąsiai galėjo vadintis „Wrong 2”. Vienas policininkas stumdo narkotikus negyvų pelių viduriuose, kitas – naudodamasis tarnybine padėtimi ar pistoletu verčia merginas rodyti krūtis, trečias – kuria buką technūškę. Dar yra ne visai miręs lavonas, kurio niekaip nepavyksta užkasti. Yra ir Marilyn Manson – be grimo. Žodžiu, tinkama terpė absurdui ir kvailystėms, tačiau kaip ir „Be ryšio” kvailystės sukasi ratu, nesugromuliuoja jokios originalios minties ir galop ima tik erzinti. Vienok, apsinešusiems paaugliams gal ir patiktų, bet tokie į kino teatrus kaži ar vaikšto.

fb-share-icon

15 komentarų apie “[dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014

  1. Aš susigundžiau pasižūrėti Polanskio „Venera kailiuose”: pats siužetas lyg ir nieko rimto (režisierius ieško tinkamos aktorės vaidmeniui), bet esmė filme yra aktorės ir režisieriaus manipuliavimas vienas kitu. Gal kiem erzino labai teatralizuota aplinka (nors kita vertus, ji tokia ir turėtų būti), bet aktoriai labai sėkmingai įkūnijo ir ištempė ir neperspaudė. Dar mačiau „Taip atrodo meilė” – šiaip nelabai mėgstu biopic’us, bet šitas apie Paul Raymond, soft-porn karalių, visai neblogas.

  2. kol kas mačiau tik 5:
    gloria – neblogas filmas su stipria pagrindine aktore
    dallas… – taip pat, gal kiek pabodo į pabaigą
    drinking buddies – lengvas vidutiniškas
    short term 12 – visai mielas ir tikras
    her – geras kampas, rekomenduočiau

  3. paskaičiau tik apie tuos, kur pats žiūrėjau, kad nesusidaryti klaidingos išankstinės nuomonės, nes tos nuomonės apie filmus juk tokios nevienodos. pvz Glorija man buvo vidutinis filmas. smagu, kad ne apie gražuolį jaunimą, o apie gražuolį senimą. vaidyba ir garso takelis fain. tai tiek.
    man ypatingi filmai yra nebraska ir wrong cops. kaip ir tas pats wrong. gal dėl visokių nesąmonių pomėgio. bet jomis perpintas visas gyvenimas ir kai kurios fainos, kai kurios ne. tai šiuose filmuose man jos patiko.

  4. njo, sužiūrėjau dar 2:
    – nebraska – mielas, gyvenimiškas, gal kiek bandyta padaryt jį keistuolišku, bet su „wrong” net nelyginčiau :)
    – philomena – paprastas britiškas klasikinis

  5. Dėl Mėbijaus – visiška tiesa. Nuvylė Kim Ki-duk. Per daug konceptualus filmas. Režisierius bandė vystyti kažkokią tėvo-sūnaus, sūnaus-motinos santykių giją antikos tema, bet vaizdai užgožė ir man ta mintis liko paskutinėj vietoj :(

  6. Abonementas neišnaudotas, eiti nėra į ką.
    Niekas negali išveblenti nei vieno filmo pavadinimo, kuris būtų ‘geras’, o ne ‘toks so so’.

    Kol kas mano mėgstamas yra Audrų šalis, tai bent jau filmas, kuris užsilieka ilgiau nei 30 sekundžių po to, kai išeini iš kino salės.
    Blogiausia, ką mačiau – 100metis, kuris dingo. Visiška kakofonija.
    Benamiai šunys – lyginant su likusiu repertuaru – tikras šedevras.

    Any suggestions?

    1. Na, visad galima rinktis Germaną :)
      O dar rodo ir „Sniego traukinį”, ir „Eastern boys”, ir „Nebraską”, ir Giliamą, bet palaikau nuomonę, kad šiemet nebuvo ir nėra eiti į ką.

  7. Sniego traukinys – keistas reikalas. Pasijutau tarsi būčiau atlydėjusi paauglį brolį į kino teatrą.
    Pastebėjau, kad neišdirbtos filmų pabaigos mane pradeda erzinti.
    – Iš kur kailiniai pas vaiką?

    1. „Sniego traukiny” nereikia per daug kreipti dėmesio į detales. Taip galima prieiti iki logikos spragų su nesibaigiančiais tarakonais (nors gal jie šaltį ištvėrė, bet kaip patenka į traukinį neaišku), reiveriais, kurie išdygsta iš kur? (gi visas traukinys pereitas), galūnėmis, kurios žmonėms pjaunamos lyg driežams uodegos… ir kitų, kiek absurdiškų, farsu grįstų scenų. Gal tokia ir buvo režisieriaus užmačia – tingėjau gilintis ir ieškoti interviu. Bet net jei buvo kitaip, pati juostos idėja verta gretinimo su Orwello antiutopijomis, Logan’s run ar Brave new world.

  8. gal pabandyk „golgotą”? ką tik buvau, l.patiko. rimtumas, britų humoras, klasika, airijos vaizdai – viskas viename. pakikeni, o paskui išeini nustėręs ir susimąstęs.

  9. Kaip matau tai visus šituos filmus galima namie žiūrėti. Tai ko i ta teatrą trenktis ir islaidauti?

    1. Tai namie ir žiūrim, žiūrėjom. Piniginė apsiverktų tiek ir TOKIŲ kino salėj pamačius.

  10. Užbaigiau šįvakar Kino pavasarį tikrai nuostabia Gianfranco Rosi dokumentika „Sacro Gra” ir britų filmu „Still life”. Abu tikrai verti dėmesio, bet nebūtini žiūrėti k/teatruose.
    Mano šių metų Kino pavasario penketukas, sudarytas iš 16 spėtų pažiūrėti filmų:
    NIMFOMANĖ ( Nymphomaniac I ir II dalis), Lars Von Trier
    GROJA LIUVINAS DEIVISAS (Inside Llewyn Davis), Joel Coen, Ethan Coen
    ŠVENTASIS GREITKELIS (Sacro Gra)Gianfranco Rosi
    DALASO KLUBAS (Dallas Buyers Club) rež. Jean-Marc Vallée
    JI (Her), rež. Spike Jonze, 2013/ GLORIJA (Gloria) rež. Sebastián Lelio.

    Kinomanai dar labai „Golgotą” rekomenduoja, bet matyt teks jau namie pažiūrėt.

  11. o tikrai, kodėl nepasidalinus penketuku žiūrėtu teatre:
    Gabrielė
    Ar pameni Doli Bel?
    Dalaso Klubas
    Nimfomanė (abi)
    Mašina, kurioje viskas pradingsta

    nedaug žiūrėjau, bet manau, kad tiesiog pasisekė į šlamštą nenueit

  12. Puse aprašytų paziurejau namie. Ačiū už nukreipimus teisinga linkme. O KP tikrai sucks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.