[dienoraštis:] NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS 2015

Su pavasarinio lietaus atnešta gaiva atūžė Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. Kasdien Vilniuje po kelis pasirodymus, po kurių švieži įspūdžiai nugula čia.

NBS-715x122-02_1

Igor and Moreno (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija)

Idiosinkrezė

Šokinėjanti Baltijos šokio pabaiga. Po šio pasirodymo vėl norisi kartotis, jog riba, kuri nubrėžtų, kas turėtų būti šokio spektaklyje, o kas jau lieka už jo ribų, – itin silpna. Tarsi kokiom kreidelėm būtų nupiešta ant asfalto, užtrypta šimtu milijonų kojų, nulyta lietaus ir kad maža nepasirodytų – likusios kreidos dulkės dar ir vėjo nupūstos. Trumpai tariant, – bendra tendencija tokia, kad ši riba vos matoma, arba jos nebėra.

Prieš prasidedant renginiui nugirdau pašnekesius: čia juk bus be muzikos, ane? Pasidarė įdomu, kaip jau seksis šokti be muzikos ir kaip be muzikos seksis sukurti bendrą visumos nuotaiką.

Vis tik muzika buvo. Išsiskyrė tuo, jog patys šokėjai pradžioje patylomis užniūniavo, o paskui ir įsiplėšė kaip reikiant. Nuo dainos prasidėjo tas šokinėjantis šokis ir tęsėsi beveik valandą. Literally, šokinėjo visąlaik, nonstop. Man pačiai į juos šokinėjančius įsiskaudo nuo sėdėjimo privargusį kelį. Tik pati pabaiga, jau sulyriškėjusi, leido šokliajam duetui pailsinti kojas.

Keli komiški ir linksmi momentai, atvėrė kontaktą su publika. Kad ir koks tas kontaktas pravėsęs, bet būdas jį sušildyti padalinus publikai „trejų devynerių“ butelius ir visiems įkalus, – vis tik man, net ir atvėrus visas supratimo sienas, liko viena vertus itin savotiškas, kita vertus – linksmoka priemonė. Kaip bebūtų keista, pasklidus alkoholio kvapui salėje, prasidėjo įtampa, kulminacija ir beveik transas scenoje. Čia galima pamatyti nemažai reikšmių.

Na, bet nurašius visą šitą marmalianiją (t. y. pilstymą) į pasakyma „skonio reikalas“, pasirodymas buvo malonus ir šviesus. Sugalvojau plika akimi matomą teoriją, jog jie sinchroniškai sušoko be muzikos, nes visąlaik šokinėjo. Tas šokinėjimas juk ir davė ritmą.

Spektaklis išbaigtas nuo pradžios, iki pabaigos. Pabaigoje priartėjo norimas ir išlauktas buvimo kartu ir artimo siekiamybės jausmas.

Vėl buvo užtraukta daina (gerai intonuoti intervalai, jei ką domina).

Kirba jausmas, kad apmaudžiai dar liko nepamatyti keli buvę stiprūs pasirodymai. Nes Naujasis Baltijos šokis – toks kaip ir pabaiga – naujas, dar labiau kitoks, lengvas ir puikus.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukas galima pamatyti čia

 

Helsinkio šokio trupė (Suomija)

Daugybė Džemainos veidų

Mįslinga rožinė šviesa, žaismingai virš žiūrovų kėdžių kabančios spingsulės, veidrodinis podiumas ir tolumoje raibuliuojanti nuo švelnaus sceninio vėjo ilgų kutų uždangą. Štai tokioje atvirkščioje (žiūrovai buvo suleisti pro kulisus ir sėdėjo pačioje didžiojoje scenoje, nukreipę veidus į žiūrovų salę) Dramteatrio scenoje  maloniu balsu pasitiko Helsinkio šokio trupės veikėjas. Jis sau ramiausiai, kaip scenos karalienė, persirengęs stiuardesės kostiumu, pasišvaistė į kairę ir į dešinę tai nusiaunamais, tai vėl apsiaunamais aukštakulniais.

Prireikė laiko, kol akys apsiprato su ne kasdien matomais vaizdais. Į pagalbą atėjo gyvi gitaros intarpai ir neblogai parinkta muzika.

Vyko Džemainos prisiminimų, istorijų, persikūnijimų, dainų ir šokių vakaras anglų kalba. Vienas pats jis persirengė berods dešimtį kartų. Ryškus makiažas ir keičiami perukai vis neleido atsikvėpti, rodos kažkokia jungtis nesuėjo viduje.  Kai pavyko susigyventi su lakstančiu ir sijoną nuolat kilnojančiu atlikėju ant scenos, atsirado ir daugiau jo išraiškos veidų. Man nuotaikingiausia dalis buvo, kai buvo pamėgdžiojamas fiurerio balsas, įterpiami vokiški žodelyčiai (one und two und three und four, bitte) ir publika buvo mokoma feministinio šokio žingsnelių.

Atmosfera buvo gan jaukiai sukurta, per penkių minučių pertrauką visi atradome ant kėdžių pakabintas mažas rankines su saldainiais. Galbūt visas tas jaukumas ir davė daugiau absurdiškumo visam beprasmiui madų – gyvenimo šou.

Nors buvo savotiškai keista ir šiek tiek linksma, tačiau išėjus linksmumas išgaravo. Tie dvilypiai jausmai vis tik nugulė švelniu liūdesiu. Gal ta liūdnoka baladė pabaigoje taip išblaškė visus juokelius. Na, ir jau beveik tendencingai, tokiame multidisciplininiame spektaklyje – dėmesys nuo šokio nukrypsta į kitas vaizdines priemones. Šiuolaikinio šokio intarpai žiūrėjosi groteskiškai. Be kita ko, atpažįstami šokio žingsneliai, buvo fokstrotas, sušoktas su intensyviai rožine ir plunksnuota suknia.

—–

TAO šokio teatras, Tao Ye (Kinija)

„4/5“

RIAF 2015 TaoDanceTAO pačių festivalio organizatorių pristatomi kaip žymiausia šiuolaikinio šokio trupė, pasirodanti tik geriausiuose pasaulio šokio scenose ir festivaliuose. Šią trupę įkūrė pats Tao Ye, net neperkopęs 23 metų ribos.
Nacionaliniame dramos teatre vyko du, iš Pekino atvykusiųjų, pasirodymai. Iš trumpų pavadinimų 4 ir 5, galima atspėti, jog būtent tiek šokėjų kiekvieno pasirodymo metu matėme ant scenos.
4:  Visi keturi dėjo stipriai, iškart, negaišinant laiko ilgomis įžangomis. Jie atnešė nedidelę, gongais gaudžiančios ir tuo pačiu aktyvios Kinijos dalį. Stipriai, vieningai.
Apranga sudarė nemažą dalį sukuriamo efekto. Šoko ne paprasti žmonės, šoko būtybės.
Choreografo Tao Ye nurodytas tikslas – parodyti kūnus, kurie turi judėti kartu, tačiau nori išsiskirti. Taip ir buvo. Nors žingsneliai, pati kompozicijos sandara diktavo sąlygas judėti kartu ir vienodai, tačiau kiekvieno išraiška skyrėsi. Ar stipresne mosto aplitude, ar nedideliu galvos kryptelėjimu. Pirma mintis galėjo būti – hm, kaip čia viena dešimtąja sekundės trūksta sinchrono. Pasirodo, kad tokiu ir būdu buvo sukurtas noras išlipti iš keturiu sienelių rėmo.
5: Penki, vienas nuo kito neatsiskiriantys kūnai. Kaip viena masė, kaip nuolat judantis ir besitransformuojantis gyvas gniutulas. Stebėdama leidausi į samprotavimus, kaip įmanoma apskritai suderinti tokio tipo judesius, nes atrodo, kad kiekvieną kartą pasirodyme viskas turėtų būti kitaip. Neapleido mintis, jog ši kompozicija kažką primena. Tokį pažįstamą, artimą, kasdien stebimą reiškinį. Netrukus, ten salėje skambanti muzika davė hintą – vanduo. Muzikos fone buvo girdėti šaltinio čiurlenimas. Kūnai buvo kaip nuolat besikeičiančios vandens molekulės, susijungusios, vos viena nuo kitos nutolusios. Kitą dieną suvokiau, kad man tai labiau priminė debesis. Besitransformuojančius, judančius, rodos, net kvėpuojančius.

5-01.-TAO-Dance-Theater-in-5.-Photo-Fan-Xi

 Žinome, jog vakarų pasaulio pusėje, dominuoja pasaulio ir savęs suvokimas per individualią prizmę. Rytų kultūroje- būtent kitaip- asmenybė suvokiama kaip visumos dalis visuomenėje. Kadangi sąmonė nuolat ieško sąsajų, tai man šis suvokimas itin ryškiai buvo išreikštas TAO trupės. Vieni nuo kitų priklausomi, suvokiantys save tik kaip visumos dalį. Giliai viduje skirtingi, bet susijungę ir kartu.
—–

fieldworks / Heine Avdal & Yukiko Shinozaki (Belgija, Norvegija, Japonija)

As if nothing has been spinning around for something to remember

Paskutiniu metu jau tiek kalbama, kad riba tarp spektaklio, performanso ar pasirodymo yra suplonėjusi bei apsitrynusi, kad gal ir nebereikėtų aušinti burnos apie tą patį. Tačiau čia vėl mano dėmesys nukrypsta į tas, lyg ir visa ko esmės nekeičiančias, sąvokas. Taip jau yra, kad patogiau ir aiškiau viską sudėlioti į dėžutes. Nacionalinio dramos teatro scenos ribas perskridęs, atlasiniais skvernais per žiūrovų galvas perplaukęs (taip, didžiulė medžiagos užsklanda perplaukė per visus žiūrovus, sukurdama tikrą scenos priartėjimo efektą) renginys ko gero papuola į įdomaus ir kokybiško pasirodymo-performanso dėžutę.

Kas čia šoko? Pirma mintis – šoko helio balionai. Antra – nešoko niekas.
Ar nustebino? Taip.

Didinga pradžia, su Štrauso valso fanfarom atidarė ir festivalį ir pasirodymą. Iš pradžių paslaptingos, tamsios, judančios audeklo skraistės, kurias viršuje puošia milžiniškų helio balionų puokštės, po truputį ėmė išsiduoti.

Kur ne kur, vis išlendanti spalvota kojine aptempta koja, ar tai kokia specialiai pasiklydusi ranka, leido mums, Štrauso magijos pakerėtiems pakirsti iš sapno ir suvokti, kad ak, kaip netikėta, – už viso to slepiasi žmonės.

Pagaliau užuolaidos buvo nublokštos į šalį (tiksliau tariant – nuneštos į žiūrovų salės kraštus, kur oriai ir tykiai kampuose pleveno ir kūrė bendrumo ir artimumo su pasirodymu atmosferą).

Spinning

Bet ypatingo šokio aš nepamačiau. Kita vertus, juk matyt ne ypatingą šokį buvo norėta parodyti.

Ne įprastai suvokiamu šokiu, o judesiais, šviesomis, balionais, ir muzika, įmantriai buvo sukurtas bendras įspūdis ir nuotaika. Tokia lengva, kaip tie skraidantys balti balionai.

Man šis pasirodymas buvo apie tai, kas išlieka po mūsų, kai mūsų jau nebėra. Juk po plojimų kūrėjai- atlikėjai neatėjo nusilenkti, jų jau nebebuvo – jie ištirpo kažkur virš miesto. Atminty liko tik jų firmines povyzas menantys apibrėžti nusikaltimo vietos ženklai ant audeklo (man paskui sakė, kad per daug CSI prisižiūrėjus esu, bet kad tie pasirodymo vaizdiniai tiesiog sugromuliuoti ir įdėti į burną, tad automatiškai siejasi su visų veikėjų gyvenimu, o nusikaltimo vietos ženklai – su jo pabaiga, nereikia net ir CSI).

Besibaigiant, kai virš žiūrovų galvų ėmė vienas po kito pleventi, jau balti šviečiantys balionai ir skleisti malonius ausiai miesto garsus (bokšto varpo dūžiai, didesnio parko paukščių šnaresys), žiūrovai atkuto ir išsitraukę išmaniuosius labai norėjo įamžinti tą plevenantį jausmą virš visų. Kur jau ten. Miesto erdvės, visumos ir visa ko gyvasties pojūčio, kuris pasklido, tarsi banga vilnijusi, kaip ta lengva užsklanda, nenufotografuosi.

Projekcija nupieštas Vilniaus centro panoraminį vaizdas, kuriame pirmame plane išaugo Gedimino bokštas, dešinėje Neries vingis, kairėje Katedros bokštas, dar pastiprino gyvybingo, nemirtingo ir pulsuojančio miesto esybę.

—–

Jan Martens cie (Belgija)

Sweat, baby, sweat

Vyras ir moteris. Tik abu kartu.
Aš negaliu paliauti stebėtis, kaip gi tik tokiais lėtais judesiais ir tarpusavio kontaktu yra sukuriamos tokios emocijos, kad salė, rodos, kibirkščiuoja. Na žinoma, kad vieniems stipriau jautėsi, kitiems – menkiau. Tačiau prikaustyti ir išlaikyti dėmesį bent jau pirmą pusę valandos, kad net kvėptelti rodos nespėjau – vis šį tą reiškia. Neaptarinėsiu atlikėjų fizinio pasirengimo („šiais intelektualiais laikais, kai kūnas reikalingas tik galvai pernešti į kitą vietą“- kaip įvardino naujasis meras per atidarymą Dramos teatre) ir jo sumanaus atskleidimo peripetijų. Galima pasižiūrėti video.

Mintis, kuri neapleido bestebint šiuos susijungusiuos kūnus, – jiems nepavaldi nei kažkokia gravitacija, ar koks tai nuolat pokalbiuose minimas ir visus erzinantis nesustojamai lekiantis laikas. Man Menų spaustuvėj laikas kluptelėjo ir kaip reikiant sustingo. Du sulipę ir vienas nuo kito priklausomi tiesiogine to žodžio prasme kūnai. Jei vienam kryptelės raumuo, tai kitam tiesiog sugrius pasaulis (labai dailiai ta tiesioginė fizinė prasmė persikėlė į gyvenimo ir ryšio tarp vienas kito suvokimą). Dvipusio kontakto svarbą ir poreikio būti šalia intensyvumą sukuria nenutrūkstantis žvilgsnis vienas kitam į akis.

Man pačiai šiai pasirodymo kompozicijai labiau norėtųsi pavadinimo As long as you are here, I am too. Būtent šis užrašas degė ant galinės scenos sienos. Nuo jo prasidėjo žiūrovų įvedimas į bendrą pasirodymo mintį. Šis užrašas dar labiau įprasmino savo esmę, kai pabaigoje jo vietoje vis pasirodydavo skambančios dainos žodžiai.

Tas žvilgantis prakaitas ant šokėjų nugarų, neleisdavo užsimiršti, kad tie judesiai, žaidimai su vienas kito svoriu, nėra it pienės pūkas.

Kai rodės, jog jie pradėjo visą kompoziciją iš naujo, tada mano manymu prasidėjo antroji pasirodymo dalis. Tik tada, pasimatė visas gyvenimo ir buvimo kartu sunkumas. Buvo ir noras pabėgti. Buvo ir noras pasilikti tuo pačiu. Dabar man pačiai žodžiai skamba labai banaliai, o judesiai buvo kaip ploni aštrūs peiliukai, smingantys giliai, būtent ten, kur reikia.

Atrodė, kad žvelgiu kiauriai per jų veik nuogą kūna, per odą, per raumenis, kurie aptempę kaulus, per visus organizmo skysčius, tiesiai į tuo pačiu ritmu pumpuojančias kraują širdis. Jie nugyveno visą buvimo kartu (kad ir kokio ta meilė būtų trumpumo, ar ilgumo) gyvenimą tuo pačiu ritmu.

Pabaigoje skambėjusi ilga ilga švelni Cat Power baladė Willie Deadwilder (pasižiūrėjau, pasirodo originaliai daina ir trunka 18 minučių, tad galima suprasti, jog visa pabaiga buvo „ant šios dainos“ sušokta/išgyventa/išjausta), tarp jos natų įterpti žodžiai ant sienos, sušvelnino tą vos ne iki panagių knietėjusį aštrų jautrumą ir prajukino publiką.
Visuma paliko gaivaus, kvepiančio lietaus įspūdį.

error0
fb-share-icon0

6 komentarai apie “[dienoraštis:] NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS 2015

  1. Nusigraušiu nagus, kad nepamačiau „Sweat, baby, sweat“!!!! Na, bet bent mačiau „As if nothing has been spinning around for something to remember“, ir man pastarasis visai patiko. Tuo, kad kiekvienai scenai gali sukurti savo „scenarijų“ – įrašyti kokias tik nori prasmes. Kai jie (šokėjai) išlindo iš už tų užuolaidų ir užgrojo disco muzika, aš pagalvojau, kad čia tai va, prasideda madų šou on the catwalk.

  2. o vakar buvo tao šokio teatras iš kinijos. galvoju, retokai atveža iš rytų mums dvasinio peno. juk ne todėl, kad patys laikomi iš rytų, juk ne todėl, kad neveža?
    taip, tai buvo kitaip (o kada būna taip pat?), taip, galvon lindo stereotipai, kai žiūrėjau „4“, kur (spėkit, kiek) šokėjai rombu sinchroniškai judėjo po sceną pakankamai įprastų šiuolaikinio šokio judesių bei šiek tiek rytietiško prieskonio mišiniu. 30min. stebi, o jie ir vėl kartoja, nesustodami, kaip magma vientisas rombas slankioja pirmyn-atgal kairėn-dešinėn tarsi kažkas ant piršto laikytų sceną, kuri kartais pasvyra į vieną pusę, o šokėjus skiria dvi linijos (pliusas ar kryžiukas), kurioms nulemta išnykti, nors nuolatinį sinchroną retai (jei išvis) išvysi NBŠ repertuare. žmonės muistosi, kiek įsitempia, kai pritemsta ir vėl nušvinta – gal ketveriukė išsiskirs? įdomu buvo stebėt (sėdėjau visiškai arti) ore plūduriuojantį dulkę-plaukelį, kaip žiūrovą, o gal penktąjį nematomą dalyvį, atliepiantį į sūkurius, kuriamus šokio.
    o po pertraukos (turbūt reikalingos kūrėjams) gavome visiškai kitą reginį – „5“. gal jan mertens spektakly duo atrodė intymiau, tačiau tokio tamprumo ir gaivališkumo seniai neteko matyt. savotiška kontaktinė improvizacija penkiese žemutiniame aukšte. ar tai buvo melsva liepsna vėjo plaikstoma, gyvačių rezginys slidžiai keliaujantis, vingriosios floros šliaužimas saulės link, žmogiškų būtybių betarpiškas bendravimas kūnais nepaliekant oro plyšių? ramiai sulėtintai lydint ambientui. pakankamai magiška, jei nukerti inkaro virvę ir prisijungi vaizduotėj.
    ir nieko naujo nepasakysiu, kad šokio spektakliuose patiriu ir ausų orgazmą, tik šįkart kilo mįslė – kaip/ar mutuotų jausmas / energija, jei vieną muzikinę kompoziciją, tariamai nediktuojančią jokio ritmo ar užsikabinimo šokėjams, pakeistum kita?

    1. Žinoki, taip pat galvojau vakar, per TAO apie muziką. Kiek keistųsi visas suvokimas, jei muzika būtų buvusi kitaip parinkta. Man rodos, kardinaliai galima pakeisti įspūdį su muzika. Ji galinga jėga.

    2. įdomiai sutapo, kad kol rašiau komentarą, tamsta papildei postą ir dar pakomentavai atgal :)

  3. Aha, ten labai nuotaikingai tas išlindimas iš už užuolaidų atrodė. Aš net pamaniau, kad va, jau dabar tai dės ir sušoks kokį junginuką. ‘Swet baby sweat’, aš pati vos vos nepražiopsojau, užsigalvojusi, būčiau pasukus namo, tai gerai, kad tie patys žiūrovai iš dramteatrio per lietų, keistai vieniši, judantys per Katedros aikštę link Menų spaustuvės, patraukė dėmesį. Vakar, beje, negalėjau nueiti pažiūrėti Auros :/ Gal kas matėt?

  4. TAO šokio teatras labai patiko, ypač – antra dalis. Tik po kurio laiko suskaičiavau (naivuolė, juk pavadinime užkoduoti skaičiai, kiek žmonių šoks) penkis šokėjus.:) Šokėjų organika – nereali! Nors aš sėdėjau toli, bet viskas iš viršaus puikiai matėsi. Ai, ir taip, muzika ten išskirtinė, folk, ir labai tiko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.