Scanorama 2012 sostinėje jau baigėsi. Buvo smagu (iš pradžių) ir varginančiai (link pabaigos). Smagu, kad iš viso vyksta tokie re(n)giniai, plečiantys akiratį, remiantys ir vietinį kiną, puikiai organizuoti ir su Arlickaitės žodžiu prieš filmus. O nuovargis ima jaustis antros savaitės pabaigoje, nes filmų festivals atveža tikrai daug – per daug. Fiziškai pamatyti visus neįmanoma, o ir atsirinkti nėra taip paprasta. Juolab, kai šiaurietiškos krypties kino Scanoramoje vis mažiau: pernai – 22, šiemet – 18. Lieka apgailestauti ir pripažinti, jog festivalis praranda savo veidą. O taip norėjosi šiemet išmainyti kelias europietiškas juostas į, pavyzdžiui, naujausius Susanne Bier ar Petter Næss darbus. Bet yra kaip yra.
Lieka dar sudėti paskutinius asmeninius prioritetus, kurie be jokio eiliškumo būtų tokie: „Palaužti” (už viską), „Šventieji motorai” (už sukeltą norą žiūrėti dar kartą), „Kibirkščiavimas” (už smagumą), „Bet kuriuo keliu” (už lengvą šiaurietiškumą), „Laužyti garsą” (už dokumentikos ir meno sintezę). Bet liko dar nematytų filmų, po kurių – kaip ten festivalio šūkis buvo – viskas gali apsiversti.
ŠVENTIEJI MOTORAI
(Holy Motors), 2012, rež. Leos Carax
Scanoramą šiemet užbaigiau su retai savo kinematografinį meną pristatančiu prancūzu Carax ir jo „Šventaisiais motorais”, kuris sėkmingai galėtų būti laikomi Jim’o Jarmusch’o „The Limits of Control” tęsiniu.
Juostoje matome, kaip vienas aktorius limuzinu vežiojamas iš vienos vietos į kitą, kaip vienur vaidina elgetą, kitur – gražuoles grobiančią pabaisą, trečiur – samdomą žudiką.
Sudėtinga suvokti, ko siekia užsakovai, kur pagrindinio personažo gyvenimas, o kur – užsakymo vykdymas. Ir kokią apskritai tai turi prasmę? Po filmo lieki it musę kandęs, tačiau tokią pabaigą galima numatyti jau po penktadalio filmo, tad lieka atjungti smegenis ir duoti darbo akims, kurioms čia tikrai yra ką veikti. Spalvos, siužetai, novelių personažai, emocijos ir situacijos, dialogai (kai jie yra), kino kalba, muzika – visa tai skirta tikriems kinomanams, suprantantiems, kad kadrų kaita net be jokios ryšio kartais duoda daug didesnį malonumą nei aiškiai nubrėžtos veiksmo gairės. Ir čia galima tik užjausti tuos, kurie tikėsis kažko standartinio, kad ir „Pont Neuf meilužių”, o nestandartinio kino mėgėjams tai tikrai bus gardumynas.
—–
LAUŽYTI GARSĄ
(Soundbreaker), 2011, rež. Kimmo Koskela
Dokumentinis filmas apie ir Lietuvoje viešėjusį suomį Kimmo Pohjoneną. Režisierius Koskela lyg sekdamas eksperimentatoriaus Pahjoneno pėdomis filmą stengėsi padaryti kuo meniškesnį, įterpė nemažai meniškų kadrų, kuriuose ir meną darantis akordeonistas, ir savotiška dumplinio instrumento reklama, ir laužomi ne tik garsai, bet ir patys akordeonai (tiesiogine prasme). Šiaurietiškai gražus filmas, kurį tik neskanu buvo žiūrėti iš disko ir taip mažame ekrane.
„Laužyti garsą” perbėga per visus esminius Kimmo Pohjoneno gyvenimo momentus. Pradedant paauglyste, kai akordeono gėdijosi ir su draugu kaime versdavo varles rūkyti cigaretes, baigiant svarbiausiais muzikiniais projektais su „sulaužytu” garsu: nerealiuoju „Earth Machine Music”, suomiškai keistoku „Accordion Wrestling”, „Uniko” su Kronos Quartet ir kt.
Informatyvus filmas, leidžiantis pažinti neeilinį menininką iš arčiau, pažvelgti į suomio kūrybos virtuvę ir tuo pačiu meniškas iš savęs, leidžiantis mėgautis rodoma garso ir vaizdo sinteze. Galima susigundyti vien iš treilerio:
httpv://www.youtube.com/watch?v=AHPAvtynvdo
Ryt paskutinis seansas:
Lapkričio 18 d., sekmadienis, 14.30 val. kino centre „Skalvija“
—–
GELMĖ
(Djúpið / The Deep) 2012, rež. Baltasar Kormákur
Baltasaro Kormákuro pavardė Lietuvos žiūrovams žinoma, tačiau iš „Gelmės” nereikia tikėtis nei tragikomiškų „Baltųjų naktų vestuvių“ ar „101 Reikjavikas“, juolab – holivudinės „Kontrabandos”.
„Gelmė” sukurpta iš tikrais įvykiais paremtos istorijos: 1984-aisiais Islandijos krantų nuskendo žvejybinis laivas su įgula, išsigelbėti pavyko tik vienam vyrui, kuris kelias valandas be jokių pagalbinių priemonių iki kranto kapanojosi stingdančiuose Atlanto vandenyse, o po to dar keliavo per lavos išdegintą žemę, kol pasiekė gyvybės ženklus. Tai buvo vadinama stebuklu.
Kormakuras visą šią istoriją apžaidė savaip, su trumpa priešistore ir sentimentaliu epilogu. Filmas tamsių tonų, laukiniškos šiaurietiškos atmosferos, gamtos atšiaurumas ir vandenyno neįveikiamumas tiesiog skandina, o nulinė temperatūra stingdo patį žiūrovą, kamera nardo virš ir po vandeniu, rakursai demonstruoja režisieriaus profesionalumą, tačiau toks stiprus įspūdis neišlaikomas iki pabaigos.
Su pačios istorijos dėstymu, pateikimu nebuvo viskas sklandu. Daugiau išspausti iš monotoniškos istorijos nelabai ką ir buvo, ir taip pabaigos link jautėsi, jog ne tik taškus, bet ir kablelius sudėjo, net tuos, kurie buvo nebūtini. Tie nebūtini, naivoki epizodai (turiu omenyje išmokas už motociklą, vonią su arkliais, galynėjimąsi su jūrų pėstininkais, medicininius eksperimentus su herojumi) trukdo filmą vertinti rimtai, kaip tragiško įvykio atvaizdavimą. Toks siužetinis nusaldinimas lyg pajuokai išstato patį istorijos dalyvį, neleidžia vertinti to rimtai, tad palikau salę lyg susipažinęs su nuotaikinga istorija, o tinkamai sudėjus akcentus galėjai likti iki pabaigos sužvarbęs nuo vaizdo.
Rodys:
Lapkričio 22 d., ketvirtadienis, 16.30 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
ATSIPRAŠAU, KAD SUTRUKDŽIAU
(Undskyld jeg forstyrrer / Excuse Me), 2012, rež. Henrik Ruben Genz
22-jų keistuolė mergina visur ir visada ieško savo tėvo ir per tai papuola tik į nemalonumus. Ji gyvena su motina, kuri ją perdėtai prižiūri lyg mažą mergaitę ir tuo pačiu mėto užuominas apie buvusius kavalierius, kurie galbūt gali būti dukros tėvu. Sekdama viena tokia užuomina mergina patenka į teatrą, kur netikėtai įdarbinamas išvestas pavedžioti šuo. Tokia keistoka ir daug žadančia tragikomiška virtine tik viskas prasideda, bet tuo pačiu ir baigiasi. Bent baigiasi filmo intensyvumas, įdomumas, originalumas, juodas komiškumas, o lieka drama, kurioje keistų žmonių keisti santykiai klostosi tragiškai liūdnai ir kažkaip dirbtinai.
Tiesą sakant, iš Genz’o, „Kinės vyro” ir „Siaubingai laimingo” kūrėjo, tikėjausi daugiau – „Atsiprašau, kad sutrukdžiau” tempė tik puikus trenktokos merginos vaidmuo (Sara Hjort) ir toks pats trenktas vyriškis, elnių manija apsėstas scenaristas, kurį vaidina Nicolas Bro (velkantis tą neįprasto ir nepabostančio personažo šleifą dar nuo „Adomo obuolių” laikų). Vien dėl šio tandemo filmą ir verta pažiūrėti.
Dar rodys:
Lapkričio 21 d., trečiadienis, 19.10 val. „Forum Cinemas Kaune“
Lapkričio 24 d., šeštadienis, 17.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“
—–
10 VALANDŲ IKI ROJAUS
(10 timer til Paradis / Teddy Bear), 2012, rež. Mads Matthiesen
Danų režisieriaus juosta apie netipišką Kopenhagoje gyvenantį 38-erių kultūristą: tėvo niekad nematė, gyvena su smulkute motina, kuri kontroliuoja jį lyg mažą vaiką – reikalauja ataskaitos kur,su kuo eina, kada grįš, tad vyras jai meluoja, jog galėtų ramiai vystyti santykius su moterimis. Tik su vietinėmis jam nesiseka, o dėdė, parsivežęs nuotaką iš Tailando, įkvepia analogiškam poelgiui. Filmo pavadinimas tą ir reiškia – 10 valandų iki rojaus, iki Tailando, vietos, kurioje gatvėje nesibučiuojama, o žmonos perkamos pagal sutartis. Dar niekad nemiegojusiam su moterimi vyrui sudėtinga bus ir sekso turizmo perpildytoje šalyje, kurioje tikėjosi rasti meilę, o rado tik kūnus.
Juosta apie tai, kad buvimas savimi ir tiesa kartais yra daug stipresni ginklai nei apsimetinėjimas ir melas, apie tai, kaip anksčiau ar vėliau mamytės sūneliai subrenda savarankiškiems sprendimams, apie meilę, kurios visiems reikia ne tik iš tėvų, apie raumenis, kurių ėjimui per gyvenimą nepakanka – reikia ir košės galvoje.
Gražu: neištemptas siužetas, gracingai sudėlioti kadrai, neužsikertantis veiksmas, subtiliai perteikti Tailando ir Danijos santykių vystymo kontrastai, režisūriniai rakursai. Norėjosi: raumenyse daugiau aktorystės, realistiškumo, dramatiškumo motinos ir sūnaus santykiuose, ne tokio paprasto ir naivaus dėstymo.
„10 valandų iki rojaus” giliai į širdį nekerta, tačiau kaip vakaro filmas žiūrisi lengvai, šiltai ir maloniai nuo iki.
Beje, 2007-aisiais su tuo pačiu personažu ir aktoriumi Matthiesenas sukūrė daug stipresnį trumpametražį „Denisas” (Dennis) – savotišką „10 valandų iki rojaus” priešistorę.
—–
PALAUŽTI
(Broken), 2012, rež. Rufus Norris
Antrasis (po „Kibirkščiavimo”) filmas, kurį norisi rekomenduoti visiems be išimties, nes tai tikrai nuostabus filmas, netgi vienas geriausių matytų šiais metais apskritai, kurį savo tragikomiška atmosfera ir stilinga visuma norisi lyginti su „Pabaisos iš laukinių Pietų” (Beasts of the Southern Wild), „Aš – Oliveris Teitas” (Submarine) ar „An Education”.
Rufus’o Norris’o debiutuoja kaip režisierius ilgametražinėje londoniškoje dramoje, kurioje stebime jaunos paauglės pirmąją nekaltą meilę ir apie ją besisukantį gyvenimą. Daug veikėjų, nors ir apribotų trimis kaimyniniais namais, daug istorijų, charakterių, siužeto linijų ir vystymo intensyvumas, dinamika įtraukia nuo pirmų minučių.
Sudėtinga net aprašyti apie ką filmas. Matyt apie viską, kas telpa jūsų mikrorajone, tavo ir kaimynų gyvenimuose, neapsiribojant paauglišku melu, netikėtu nėštumu, beprotyste, kuri žudo kitus, mokyklinį smurtą, komą ir t.t. Režisierius šią daugiasluoksnę istoriją meistriškai suvedė į vieną išėjimą, nors ir baisiai jau nuvalkiotą kine, tačiau tai nenumušė filmo visumos žavesio.
„Palaužti” paperka vizualumu, kadrų montažu (buvo jų ir daugiau, bet atmintyje išliko momentas kaip nuo ašaroto veido subtiliai pereinama prie lietaus lašėjimo ant kažko), siužeto chronologijos laužymu, muzikiniu takeliu, aktorių parinkimu (vaidina čia ir „Melo teorijos” žvaigždė Tim Roth, bet neskanu, jog Lightmano personažo povyza labai jau ryškiai velkasi ir į kitus darbus; o Cillian Murphy, kurį sau vadinu žudiku, vaikiškomis akimis, vis labiau džiugina ir stebina savo profesionalumu), siužetu, kuriame vaikiškas tyrumas, naivumas, juokas, sukiojasi tarp gyvenimo monstrų.
—–
MEILĖ
(Amour / Love), 2012, rež. Michael Haneke
Ar čia daug žadantis pavadinimas sukūrė tokią trauką, ar Haneke pavardė mūsų kinomanams jau gerai žinoma – ne vienas tikriausiai yra matęs „Baltas kaspinas”, „Paslėpta”, „Pianistė” – bet ir į antrą kartą didžiojoje salėje rodomą „Meilė” seansą buvo nelengva.
Nelengva buvo ir išeiti, nors vargu, ar daug buvo nepažiūrėjusių į laikrodį – kiek dar liko šito beprotiškai ištempto reikalo. Hanekės lėtas, neskubrus stilius pažįstamas, tačiau anksčiau matytuose filmuose tai buvo suprantama ir pateisinama, šįkart vokietis, sakyčiau, perlenkė lazdą.
„Meilės” pradžioje matome butą, į kurį įsiveržia policija ir randa užrakintame, užklijuotame lipnia juosta kambaryje mirusią seną moterį. Ji kruopščiai paguldyta ant lovos, papuošta paskutinei kelionei, apibarstyta žiedlapiais ir palikta. Žiūrovas klausia, kas ir kodėl taip pasielgė? Tada laikas atsukamas atgal ir matome dviejų senukų gyvenimo saulėlydį. Ir žiūrovas atsakymus gaus, tačiau pasirinktas atsakymų pateikimo būdas ne pats įdomiausias ir originaliausias.
Kažkodėl filmo metu prisiminiau Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, tik italas žinojo, kada sustoti, kai žiūrovui kiša tą pačią mintį, – gi senutės ligos progresas ir senuko atsidavimas bei meilė suprantami po trečdalio filmo, likęs laikas įspūdžio nebesustiprina, naujų stulbinančių faktų, aplinkybių nepateikia, o tai ką rodo, gali tęstis be galo. Kulminacinė scena taip pat lyg kažkur jau matyta, kaip ir senų žmonių rūpestis vienas kitu, susiraukšliję kūnai ekrane. Iš esmės Haneke neparodo, nepasako nieko naujo, įdomaus, kelia klasikinį klausimą apie meilės ribas, pasiaukojimo dėl jos dydį, prieraišumą, tačiau ašaros neišspaudžia.
Tad dėl ko verta išsėdėti iki pabaigos? Dėl balandžio – murusiųjų dvasios ir meilės simbolio. Dėl senuko, kuris išėjo neaišku kur. Dėl neįtikėtinos Emmanuelle Riva vaidybos. Dėl klausimo: kiek tu padarytum dėl savo mylimo žmogaus.
—–
SAVAITGALIS
(Weekend), 2011, rež. Andrew Haigh
Taip, dabar tokie laikai, kai vienos nakties nuotykiai ir meilė iš pirmo karto įmanomi ir tarp gėjų, ne tik tarp natūralų. Tai ir dar daugiau, su daugybe smulkmenų, nors ir be intymių vietų, rodo „Savaitgalis”, stebinančiai gerai vertinamas ir eilinių žiūrovų, kurie, matyt, prieš filmą susipažįsta su jo specifika ir žino, ko tikėtis.
Siužetas: du gėjai susitinka bare, permiega, ryte išsiskiria, vėliau vėl susieina, vėl permiega ir jau nebepaleidžia vienas kito iš glėbio, nes po dviejų dienų vienas turi išvykti ilgam iš šalies. Toks bendrais bruožais veiksmas filmo, kuriame pirmu smuiku groja dialogai.
Deja, tai ne topinis Linklaterio „Prieš saulėtekį”. Šita mažo biudžeto indie drama nestokoja jausmingumo, atvirumo ir erotikos, subalansuotos gėjams; nežinau, kaip dėl autentiškumo, kuriuo savo filmą apibūdina pats režisierius ir scenaristas Haigh’us, bet man gėjų tarpusavio šnekos pagrinde apie homoseksualumą atrodė iš piršto laužtos. Rodos, tik orientacijos problemos užkimšusios jų galvas. Mano supratimu, tų dialogų tematika pritemptai sugėjinta, tad įpusėjus filmui ima pabosti ir niekur nuobodulys nedingsta iki pat pabaigos. Pagrindinio veikėjo pokytis nepasirodė įtikinamas ir nesujaudino. Režisūra neprasta, subtili, tačiau siužetui trūksta intrigos, kuri stumtų jį į priekį. Dar – visa ši istorija pasirodė perlenktai rimta. Kaip ten bebūtų, meilėje turi būti nemaža dalis džiugesio, ir laimės. „Savaitgalyje” man to pritrūko.
Likęs seansas Kaune:
Lapkričio 22 d., ketvirtadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
CEZARIS TURI MIRTI
(Cesare deve morire / Caesar Must Die), 2012, rež. Paolo Taviani, Vittorio Taviani
Brolių Taviani juosta susikrovė jau nemažai Europos apdovanojimų ir bandys italams iškovoti „Oskarą”, kuo labai abejoju, nes visgi tai formos, o ne turinio filmas.
Trumpame filmo aprašyme veik atskleista viskas, ką matysite ekrane: Rebibijos kalėjime kaliniai stato Williamo Shakespeare’o tragediją „Julijus Cezaris“ – matome repeticijų ir pasirodymo kulminacines scenas, kuriose pjesės veikėjų likimai persipina su nuteistųjų. Kiek supratau, šis filmas – meniškas realių įvykių pateikimas, tačiau net šis dokumentinis faktas paliko mane filmo, kaip meno kūrinio, atžvilgiu nusiteikusį kiek skeptiškai, nors filmą pamatyti vardan idėjos vertėtų. Ir iki pačios pabaigos, kur išgirstame daug sakančius vieno kalinio žodžius: „Nuo tada, kai susipažinau su menu, ši kamera virto tikru kalėjimu”.
Pradžioje pristatomų nusikaltėlių „nuopelnai” ir vaidmenys už kalėjimo sienų greit išsitrina iš atminties, todėl suvokti filme vykstančias peripetijas ir kalinių tarpusavio santykius sudėtinga. Šeksypro dramos įvykių ir nūdienos izoliuotos tikrovės persipynimo čia reikia su žiburiu ieškoti; nebent mintinai moki dramos eilutes, tada gali vertinti, mėgautis ir suvokti jų iškraipymus/priderinimus (jeigu tokių buvo daugiau nei du) prie kalėjimo aktualijų.
Suvokęs, kad „Juliaus Cezario” rolių aktualumo išrišti negebėsiu, visą nuteistųjų statomos pjesės siužetą bandžiau pritaikyti Italijos mafijos charakteriui. Tai pavyko sėkmingiau ir neabejoju, kad toks sugretinimas visai teisingas ir daug prasmingesnis, nei bandyti pjesės eilutes pritaikyti kiekvienam kaliniui asmeniškai.
Stebėti teatrą kine – ne pats geriausias pasirinkimas, tačiau kaliniai vaidina neįtikėtinai gerai, o Taviani kalėjimo viduje minimalistinėmis priemonėmis, be jokių dekoracijų sukūrė neįtikėtinai antikinę atmosferą. Tad po filmo jaučiausi, lyg pamatęs „Juliaus Cezario” teatrinio (pa)statymo filmavimą, tačiau tai tikrai bus nuobodoka žinančiam pjesės siužetą, nes nukrypimų į „aktorių” asmenybes filme tikrai per skystai. Ir lūkestis išvysti „likimų persipynimus”, kaip galima numanyti iš filmo pristatymo, liks nepatenkintas.
Likę seansai:
Lapkričio 19 d., pirmadienis, 18.45 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
APSISPRENDIMAS
(Taking Sides), 2001, rež. István Szabó
Nesugebėjusiems prasibrauti į „Meilės” lietuviškąją premjerą Arlickaitė paragino nepraleisti „Apsisprendimo” iš Istváno Szabó retrospektyvos. Pažiūrėjau. Tiesa, nepilnavertiškai, nes strigo titrai, tad grįžus namo teko žiūrėti iš naujo. Visgi tai vaidmenų ir dialogų filmas, sekantis „Niurnbergo proceso” koncepcija, kur kiekvienas žodis turi prasmę.
Tamsių, niūrių, postapokaliptinių tonų juosta pasakoja neišgalvoto asmens -Vilhelmo Furtvanglerio (genialaus vokiečių dirigento) ir majoro Styvo Arnoldo psichologinė dvikova žlugus nacistinei Vokietijai. Majoras gauna užduotį ištirti, ar didysis muzikas prijautė režimui ir priklausė nacių partijai. Tam tikros jėgos iš anksto suinteresuotos vienokia bylos baigtimi, tam tikros – kitokia… Prasideda apklausos, akistatos, psichologiniai žaidimai, senų pėdsakų paieškos, įprastų normų peržengimas. Kuris kurį? Politika vs muzika.
Žiūrovas iki pat pabaigos nėra tikras Furtvanglerio tyrumu, tačiau ir kietų tyrimo metodų negali pateisinti, nes jie neleidžia teigti, jog žlugęs režimas visais atžvilgiais buvo prastesnis už dabartinį valdymą.
Intriga ir įtampa išlaikoma iki pat pabaigos. Dvi kino žvaigždės, Harvey Keitelis ir Stellanas Skarsgårdas, rodo aukščiausio lygio vaidybą. Dialogai nepakartojami, klasikinė muzika, tobuli psichologiniai portretai, kraupūs režisieriaus įterpti dokumentiniai kadrai, kaip buldozeris stumdo nužudytų žydų kūnus, scenaristas Ronaldas Harwoodas detaliai išnagrinėjo genialiojo dirigento biografiją (daug didesnis malonumas būtų filmą žiūrėti po pažinties su Furtvanglerio biografija) ir sumaniai panaudojo daugybę istorinių realijų. Viena, kas nepatiko, – pabaiga. Tokia lyg perkūnas iš giedro dangaus, lyg kirviu nukirsta, be jokio originalesnio pagrindinės ir šalutinių linijų išrišimo.
Lapkričio 23 d., penktadienis, 16.40 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“
Lapkričio 25 d., sekmadienis, 20.00 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“
—–
ORHEIMŲ KOMPANIJA
(Kompani Orheim / The Orheim Company), 2012, rež. Arild Andresen
Rimta, jautri ir sunki norvegiška drama, kurioje daug tiesos ir kasdienybės.
Raudonplaukis Jarlė vyksta į tėvo laidotuves, o kelyje atmintis iškelia ryškiausius praeities įvykius. Nuosekliai chronologiška tvarka surikiuoti prisiminimai neapsiriboja tik santykiu su tėvu – greta slogios atmosferos šeimoje, kur smurtauja alkoholikas tėvas, o moteris užima nuolankią poziciją, regime Jarlės pirmuosius jausmus, draugus ir jų darytą įtaką, jaunatvišką tikėjimą, kad pasaulį galima pakeisti, ir – asmeniškai mieliausią akiai ir ausiai niuansą – gebėjimą rasti prasmę bei paguodą muzikoje.
Režisierius nepateikia tiesmukų įžvalgų, leidžia pačiam žiūrovui spręsti, kurio veikėjo pusėje būti, smerkti ar užjausti Jarlę, jo tėvą ir motiną, leidžia pačiam vertinti veikėjų poelgius, sprendimus. O jie šimtu procentų žmoniški: kiekvienas daro klaidų, kiekvienas bando taisytis, irstančioje šeimoje nebūna kalta tik viena pusė, o vaikai kartais žvelgia į pasaulį daug racionaliau, nei suaugusieji.
Filme ne viskas slogu ir beviltiška: čia rasite ir Norvegijos gamtos vaizdų, ir primirštą ar visai negirdėtą istoriją apie tai, kaip norvegai sužlugdė Hitlerio planą pasigaminti atominę bombą, ir puikios vaizduojamo laikmečio muzikos bei pagirtiną aktorių vaidybą. Rimtas, kokybiškas kinas visiems.
KIBIRKŠČIAVIMAS
(Flimmer / Flicker), 2012, rež. Patrik Eklund
Kol kas tai labiausias šio festivalio filmas, kurį rekomenduočiau pamatyti visiems. Keista, kad buvo numatytas tik vienas seansas ir tas mažoje salėje.
Švedas Eklundas, režisierius ir scenaristas viename asmenyje, tikrai nestokoja idėjų ir visas jas stilingai apjungė komiškoje juostoje.
„Kibirkščiavimo” centre – vieno miestelio telekomunikacijų bendrovė, jos keisti darbuotojai ir tokie patys šeimynykščiai, pakliūvantys į keisčiausias situacijas. Valytoja, lankanti vorų baimės terapijos kursus, seno sukirpimo finansininkas sunkiai draugaujantis su kompiuterine technika, bendrovės vadovas, paveldėjęs verslą iš tėvo ir nė velnio neišmanantis verslo subtilybių, elektros nukrėstas remontininkas, frykai įmonės kompiuterastai, prieš telefono antenų skleidžiamą radiaciją kovojanti grupuotė ir daug kitų, vienas už kitą keistesnių.
Nuo pat pradžių veža ne tik charakteriai, bet ir originalios, komiškos situacijos, kurių išrišimo iš anksto nuspėti neįmanoma. Juokas subtiliai supintas su rimtais gyvenimiškais klausimais apie profesinius sugebėjimus, gyvenimo prasmę, norą turėti antrą pusę, lūkesčius ir galimybes. Netikėtumų ir išmonės filme tiek – kad vežimu vežk. Gera nuotaika ir šypsena garantuoti viso filmo metu. Žinoma, tai pramoginis filmas, tačiau aukščiausios klasės – savo emociniu užtaisu panašaus į „Negatyvaus mąstymo meną” (The Art of Negative Thinking), „Ledkalnį” (L` Iceberg) ar amerikietišką „Klerkai” (Clerks).
Pagyrų nusipelno ir scenų dekoracijos bei režisūriniai sprendimai – vien ausies valymo scena verčia iš koto.
Taigi, žiauriai rekomenduotinas reikalas, ypač organizacinių/ofisinių/reklaminių reikalų „asams”, suprantantiems, kad kartais geriau „mažiau Bergmano, daugiau „Crazy Frogs”.
Čia verta ir treilerį pažiūrėti:
httpv://www.youtube.com/watch?v=kmKeNYAZ3HM
Kauniečiai nepraleiskite:
Lapkričio 21 d., trečiadienis, 16.30 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
KETURIOS SAULĖS
(Čtyři slunce / Four Suns), 2012, rež. Bohdan Sláma
Į šitą filmą nukeliauti paskatino paminėjimas „Sundance” kino festivalyje, tačiau čekas Slama su dedikacija savo mirusiam sūnui lūkesčių nepateisino.
Juosta apie iš pirmo žvilgsnio paprastą šeimą, kuriai lyg lemtis uždeda juodą antspaudą: vyras už žolės rūkymą praranda darbą,, paauglys sūnus iš pirmosios vyro santuokos jaučia motiniškos meilės trūkumą, susideda su netikusiais draugais, įninka į narkotikus, nelanko mokyklos, žmona viena turi išlaikyti visą šeimą, o dar vyras tamposi visur su tokiu keistuoliu ala šamanu.
Juosta griebia daugybę problematiškų temų, tačiau visos lieka užkabintos, bet iki galo neišvystytos: personažai palaipsniui pastatomi į pesimistiškesnes, niūresnes, beviltiškesnes situacijas, iš kurių nematyti jokios išeities, žiūrovas apipilamas daugybe siužetinių linijų, tačiau jų pateikime pasigedau sklandumo, gilumo, išbaigtumo, pagaliau ir originalumo, logikos bei nenuspėjamumo. Filmą gelbsti maži humoro momentai ir nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas nutiks, įvyks lūžis, tačiau net finalinė scena „iš anapus” nesukėlė jokių emocijų.
Dar rodys:
Lapkričio 19 d., pirmadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
BOBOS KAŽKOKIOS KITOKIOS
(Baby są jakieś inne / Man, Chicks Are Just Different), 2011, rež. Marek Koterski
Apie šitą labai trumpai, nes nėra ką rašyti. Tai net filmu sudėtinga pavadinti. Greičiau radio pjese, kurioje vaizdas visai nebūtinas. Jeigu suprastum lenkiškai, tai galėtum visą filmą prasėdėti užsimerkęs, tik įjungęs klausą. Gi kiek galima žiūrėti į du automobiliu važiuojančius vyrus, pliurpiančius apie moteris? Ir pliurpiančius ne intelektualiai, o nuobodžiai, tiesmukai ir banaliai. Visi tie pigūs bajeriukai jau tūkstančius kartų girdėti ir skaityti, bet masiniam žiūrovui lyg visai patiko, matyt, nebuvo matę „Urvinio vyro” ar „Laukinės moters”. Specialiai išlaukiau iki pabaigos, bet tikrai nevertėjo.
ps. Nuotrauka – iš retos mizanscenos, kur ne tik buki pagrindinių aktorių veidai. Tokie kadrai per visą filmą truko gal tik dešimt minučių. Visa kita – pezalai.
Dar rodys:
Lapkričio 25 d., sekmadienis, 19.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“
—–
DIDI DIENA
(Le Grand Soir), 2012, rež. Benoît Delépine, Gustave de Kervern
„Didi diena” vaizduoja istoriją apie du visiškai nepanašius vienas į kitą brolius: vienas – uolus čiužinių pardavėjas, kitas – prisiekęs pankas, šiurpinantis prekybos centro lankytojus savo išvaizda ir elgesiu (tik abejoju, jog šiame netinkamai parinktame personaže pankai atpažins save). Nelabai jie ir bendrauja, kol socialiai atsakingojo vyruko neišmeta iš darbo. Tada šis ima ieškoti prasmės brolio pankiškąjame pasaulyje. Atrodo turėtų prasidėti arba drama, arba komedija, arba viena ir kita, tačiau viskas taip ir praplaukia paviršiumi, siužetas stokoja intensyvumo, gilumo, nors ir turi keletą komiškų scenų, tačiau jos neištraukia visumos. Negelbėja net epizodiškai prašmėžavęs Gérard Depardieu, ar tai, jog vienas brolių išvaizda panašus pankuojantį kostiumuotą Morrissey’jų.
Tai komedija neišrankiam žiūrovui. Net keista, jog šitoks vaizdelis gavo specialųjį Kanų kino festivalio žiuri prizą. Situacijos kvailokos, nuvalkiotos, stereotipiškos, absurdiškos, besiblaškančios tarp holivudinių šablonų ir europinio subtilumo – toli gražu iki būtino pamatyti.
Dar rodys:
Lapkričio 20 d., antradienis, 18.45 val. „Forum Cinemas Kaune“
—–
KARALIŠKAS ROMANAS
(En kongelig affære / A Royal Affair ), 2012; rež. Nikolaj Arcel
Istorinė kostiuminė drama, kurią Danija šiemet siūlys „Oskarams”, sentimentaliai pateikia XVII amžiaus Danijos karališkąją meilės istoriją, kurią jau ne vienas eksploatavo tiek kine, tiek literatūroje (lietuviškai apie tai turime Per Olov Enquist romaną „Asmens gydytojo viešnagė”).
Gali atrodyti, jog „Karališkame romane” matomas siužetas yra ištrauktas iš kokio Alexsandre Dumas pagrąžinto kūrinio, tačiau istoriniai faktai byloja, jog Danijos karalius Kristijonas VII sirgo psichikos liga, jaunutė jo žmona karalienė Karolina Matilda tikėjosi visai kitokio vyro, o jos antrojo kūdikio tėvas buvo karaliaus gydytojas Struensee’is, kuris karaliaus ligai paūmėjus praktiškai valdė karalystę, inicijavo daugybę švietėjiškų, humaniškų reformų, tačiau sulaukė tragiško likimo.
Filmo centre – karalienės ir gydytojo santykių bei valstybės valdymo peripetijos, neypatingai intriguojančios, pateiktos lyg karalienės laiškas savo vaikams. Iš esmės – kiek per ilga ir nuspėjama love story (net nežinant istorinio pagrindo), kuriai trūksta ir epiškumo, ir masiškumo, ir intensyvumo, ir globalumo (kažkuriuo momentu pagalvojau, jog tai vietinės – Danijos – reikšmės „Tadas Blinda” su gražiais kostiumais ir ryškiais vaizdais). Per mažai sužaista karaliaus-bepročio korta, kurį puikiai suvaidino dar nematytas danų aktorius Mikkel Boe Følsgaardas. Prieš šį nublanko statiški ir negyvi pagrindinių vaidmenų atlikėjai – gydytoją vaidinęs Mads Mikkelsen (matytas „Adomo obuoliai”, „Po vestuvių” ir kt.) ir Alicia Vikander.
Visumoje „Karališkas romanas” gali būti puiki šviečiamoji priemonė, tačiau kaip filmas niekuo neišsiskiria iš panašių istorinių biografinių kostiuminių juostų – ši nei geresnė, nei blogesnė. Žanro mylėtojai nenusivils, bet įdomesnio kino gerbėjai neturės ką per jį veikti.
Dar rodys:
Lapkričio 20 d., antradienis, 17.00 val. „Forum Cinemas Kaune“
Lapkričio 22 d., ketvirtadienis, 18.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“
Lapkričio 23 d., penktadienis, 19.00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“
Lapkričio 24 d., šeštadienis, 19.00 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“
—–
BET KURIUO KELIU
(Á annan veg / Either Way) 2011, rež. Hafsteinn Gunnar Sigurðsson
Tobulas „Scanoramos” atidarymo filmas. Šiaurietiškas, komiškas, dramatiškas, pagaliau – islandiškas, ir su nemenka realybės doze, toks, kokiu galima mėgautis nuo pradžių iki pabaigos.
Ilgametražis Sigurðssono debiutas nukelia į 1980-ųjų Islandiją: du vyrukai dirba atokiuose keliuose, stato riboženklius ir dažo kelių juostas, miega vienoje palapinėje (jau buvau išsigandęs, jog sulaukėme islandiško „Kuproto kalno“), ir tik savaitgalį gali ištrūkti į miestą arba likti darbo vietoje ir mėgautis vienatve bei ramybe nuo kolegos. Vyrai labai skirtingi: vienas – jaunas plevėsa, ištroškęs nuotykių, vakarėlių ir sekso, tik ir degantis troškimu dumti į miestą, kad galėtų „įkišti savo mažylį“; kitas – jau susitupėjęs, atsakingai į gyvenimą ir savo vaidmenį jame žvelgiantis jaunesniojo sesers vyras, vakarais rašantis savo moteriai ilgesio laiškus, besimokantis vokiečių kalbos ir savaitgaliais liekąs darbo vietoje, kad galėtų pasimėgauti ramybe ir gamta.
Tuo mėgaujasi ir žiūrovas – atšiaurios akmenuotos Islandijos kraštu; keliu, kuriuo per savaitę, rodos, pravažiuoja tik vienas ir vis tas pats sunkvežimis; kelio darbuotojų rutina, kurioje iš tikro netrūksta ir netikėtų situacijų, draugyste virstančius vyriškių santykius. Siužetas užgriebia ne vieną temą, tačiau – iš esmės tai juosta apie žmogaus būties trapumą ir šiandienos laikinumą. Režisierius per skandinaviškai komišką dramą lyg rašo budistinę mintį: „ryt niekada nebus taip, kaip buvo vakar.“
Filme lyg nieko ypatingo nevyksta, tačiau vaizdas ir dialogai slysta lengvai, be jokių perteklinių nukrypimų – kiekvienas žodis ir kadras turi mintį, esmę, savo vaidmenį filmo visumoje. Prie puikaus scenarijaus, gyvos kinematografijos, subtiliai pristatytų ir išvystytų pagrindinių personažų charakterių bei islandiškos atmosferos dar prisideda superinis garso takelis ir antraeilės scenos, apie kurių puošnumą nemačiusiems nesinori detaliau rašyti, bet, manau, visi sutiks, kad sunkvežimio vairuotojas, jo gebėjimas ypatingai atidaryti kolos buteliukus, originalus šokis, „kelio mergina-vaiduoklis“ taip pat verti atskiro paminėjimo.
Kaip ir po filmo kino salėje pasirodę režisierius su vienu iš pagrindinio vaidmens atlikėju Hilmaru Guðjónssonu. Jie ir gyvai skleidžia ekrane matytą sveikai humoristinį požiūrį į gyvenimą. Nebuvusiems susitikime paporinsiu: režisierius prieš filmą nemelavo, jog matysime tik veik du žmones; juostoje rodomas rankinis kelių dažymas tikrai buvo Islandijoje naudojamas ir tikrai geltonais dažais, nes baltos juostos, kurias reglamentuoja Europos Sąjunga, neturi prasmės sniegu padengtuose keliuose; befilmuojant buvo pažymėta apie 1-2 kilometrai kelio (ir apie 50, kol išmoko žymėti tiesiai :) ); filmo biudžetas apie 300000 eurų; dingstančių/tranzuojančių žmonių legendos tebesklando ir šiandien – išlipa pakeleiviai ir lyg dingsta Islandijos platybėse; kola filme atsirado tik todėl, jog sutiko paremti filmavimą, nors iš tikro Islandijoje tuomet buvo populiarus kitas gėrimas; Hilmaras užkrečiamai šokti tikrai moka ir pademonstravo tai gyvai.
httpv://www.youtube.com/watch?v=B4_bRFudcQE&noredirect=1
—–
gal kas nuziurejo filmo „bet kuriuo keliu” dainu sarasa. buvo labai geru gabalu, bet net nerandu kas atliko juos
kaip atidarymo filmas – gal ir tobulas. kaip filmas, kurį norėtum išgryninti vieną iš abonemento lapelių – skonio reikalas. man filmas buvo lengvas, paprastas, „tirli pirli”. naivus ir primityvus, kaip tūlas vyras, kaip abu herojai. su vykusia, šiaurietiška ir kiek pigoka ironija. atsipalaidavimui – taip. rimtų filmų mėgėjams – siūlyčiau praleisti.
Esu rimtų filmų mėgėja, nemėgstanti naivių, primityvių, tūlų vyrų :) bet man „Bet kuriuo keliu” visai patiko. Savo paprastumu ir kaip Lukas įvardijo – šiaurietiška saviironija. Man patiko ir pasirinkta filmo forma, tas skandinaviškas minimalizmas visomis prasmėmis – aktorių, dialogų, supančios aplinkos. Net pagalvojau, kad tai savotiškas „kelio filmas”, gal kiek kita prasme nei įpratę tai vadinti, bet iš esmės jie juk visą filmą juda.. Keliu :) Tikrai nesigailiu į jį nuėjus. Vien dėl to firminio šokio vertėjo ;)
O vat dėl „Karališko romano”, tai tikrai būčiau pasigailėjus jei šį filmą būčiau žiūrėjus k/t. Įvardyčiau jį prie moteriškų melodraminių filmų, kurių net pati nemėgstu :) Vienintelis faktas dėl kurio visai taip jau nenurašiau šio filmo, kad neva jį statant remtasi tikra Danijos karalių istorija. Dar man patiko, kad Karalienės meilužiui/karaliaus daktarui pasirinktas labai netipiško grožio/išvaizdos aktorius ir tuo išvengė klišių, filmo dar labiau nesubanalinant. O šiaip tai nesujaudino manes tas filmas visai, kad ir kokia didžią dramą bandyta jame perteikt.
Tik iš antro karto susigaudžiau, kad KARALIŠKAS ROMANAS nežiūrėtas k/t….
Man įspūdis didžiausias – neįtikėtino spalvingumo fonas (šauniai panaudoti filtrai) ir neįtikėtino žavesio karalienė didžiuliame ekrane. Dėl šio ir dirbtino ir natūralaus grožio, verta buvo būti salėje…
Ką gi, nei kritika, nei pagyros čia nepadės – bilietų seniai nebėra. Sutinku, kad filmas nepatenka į Top10. Bet naudinga būtų paklausinėti žiūrovų apie įspūdį po seanso. Su kai kuriais kalbėjau…
aš prieš tai būsiu Barbaroje ;)
Arūnai, karalienė šįkart graži buvo ir mano namų plačiaekrane :) deja, bet filmo turiniui tai neturėjo jokios įtakos.. :(
Tu, Jurga, rimtai manai, kad maža karalienė gali būti gražesnė už didelę?
plačiaekrane :) tai gal galėjo g. dar prieš festivalį parašyt, kurie filmai yra internete ir dar gi hd kokybe? :)
:)))
Jau žinau, kad „Šventieji motorai”, kuriuos Scanoramoje anyway ne iš kino juostos rodo.
Pauliau, kaip tik tave pagaliau sutiksiu Scanoramoje (o ne g-taske), aš tau viską išduosiu :)))
Pvz. snd „Meilėje”..?
Būsiu ir tame, ir Broken prieš tai.
Tikiu. Bet tuo pačiu ir sudarė vaizdą, kad paėmus bet kurį aštuonioliktą amžių vaizduojantį kiną, gausis tas pats, ką padarė danai. Ne veltui JAV priėmė šį darbą į savo k/t repertuarą ir stebėjosi, jog čia rodomi įvykiai buvę kažkiokioje mažoje šalyje…
Tik protingiems amerikonams gali taip atrodyti. Aš dėl „mažos šalies”. Gi filme vaizduojamu metu Danijos-Norvegijos karalystė su visomis priklausančiomis salomis nebuvo jau tokia maža, nors gyventojų turėjo tikrai nedaug.
Na, o aš rekomenduočiau „Šventuosius motorus”. Jau ir šiaip kinu besidomintys žmonės Caraxo pavardės, matyt, nepraleis, tačiau jis yra sukūręs ir tikrai ne tokių sėkmingų juostų. Šia, manau, grįžta prie puikios formos. Vizualus, puiki vaidyba, geras juodas humoras, na, o prasmės… Jas kiekvienas gali surasti vis kitas.
weekend mačiau prieš kokį pusmetį, bet tai buvo vienas gražesnių tų metų filmų. užskaitau labai.
Šventieji motorai rodomi iš 35mm. Kaip, iš kur turite kitokią informaciją?
Pauliau, „Šventieji motorai” „Scanoramoje” rodomi iš 35 mm juostos. Iš kur pas tave informacija, kad yra kitaip?
Informacijos šaltinis – vienas kinomanų buvęs tame seanse. Suklydo ‘škias :)
Bent paaiškėjo, iš kur kyla gandai….
Kaip bebūtų ta 35 mm juosta, matyt, neleidžia rodyti Didžiojoje salėje? O taip norėtųsi…
Gerai, kai organizatoriai „nutraukia” gandonešius…
Įdomu, Roki, kokie CARAX filmai nepavykę? Jeigu tai Kanuose silpnai įvertinta POLA X, duokDiev kiekvienam kino kūrėjui tokių „nesėkmių”. Žinoma – ten buvo silpniau, nei iki tol, bet…
Ir po POLOS X, matydamas Caraxą nusifilmavusį eiliniame epizode rusų filme (dėl vardo rusų režisieriui faina buvo), išgyvenau, nes neabejojui, kad kūrėjęs yra susidūręs su ko ne psichikos problemų sukeltomis kūrybiniu STOP. Ir šiemet taip smagu, jog jis vėl ORBITOJE…
Iš čia neaprašytų filmų, norėčiau dar paminėti vokiečių filmą „Barbarą”, kurį vakar su Arūnu gan smagiai sužiūrėjom. Nebanalus, intrigą iki pat pabaigos išlaikantis siužetas pasakoja apie žmonių likimus, kuriuos įtakoja tuometinė politinė situacija ir tik žmogiškumas, profesinė pareiga, galų gale – meilė, priverčia į savo gyvenimą pažvelgti kiek kitu kampu.. Stipri, įtikinama pagrindinės aktorės Ninos Hoss vaidyba, tikrai jaudinančios finalinės scenos (pvz. ta kur ji tamsoje stovi įsibridusi į jūrą, ašaromis akyse, vėjo plaikstomais plaukais, suknele ir liūdnu, bet drąsiu žvilgsniu palydinti savo paskutinę galimybę iš viso „to” išslaisvinti..)
Tikrai rekomenduotinas pamatyti, rodys dar šį sekmadienį:
http://www.scanorama.lt/lt/filmas/barbara
Mačiau, kad bus neeilinis seansas, tad surizikavau vakar užmestį akį į LEGENDA APIE KASPARĄ HAUZERĮ. Vienas iš užsivedusių organizatorių (tikriausiai jojo dėka filmas ir pateko į festivalį) prieš filmą klausė ar žiūrovai išgėrę, nes tai padės geriau suprasti visą šitą stogą raunantį siurealizmą. Aš gi palikęs seansą ištempęs visą pusvalandį galiu atreplikuoti nebent tuo, kad žmonės tiek negeria. Filmo aprašyme daug klausimų iš serijos „Kur jis buvo iki šiol? Kaip sugrįžo gyvas? Kas jis – naujasis mesijas, karalius ar niekingas apsimetėlis?”, bet filme į juos visai nesinori atsakinėti. Galima šiek tiek laiko praleisti mėgaujantis itališkaivesterniškaijuodaibaltasiurealistine stilistika, bet vėliau tai ima panašėti į eilinį iki pilno metro ištemptą keturių minučių videoklipą. Skonio ir kiekio reikalas, matyt.
Aku Lauhimes pasirodė silpniau nei ankstesniais metais. Jo NUOGAS PRIEGLOBSTIS žiūrisi gan įdomiai, bet kuomet tu supranti, jog visa ta krūva meilės ir šilumos ieškančių herojų niekaip nesusiję, nelabai gali pateisinti ir visų jų pristatymą. Aišku, koks Roy Andersson savajame „Tu gyvendamas džiaukis” tų nesusijusių paveikslų, kurie iliustruoja mintį, per filmą parodo ir dar daugiau, bet ten gi iš karto akivaizdu, kad tai tėra stilistika ir atskirų kadrų rišti nėra kuo. Čia gi, taip ir lauki kada tos nesusijusios istorijos susilies, bet jų kiekviena vystoma iki begalybės ir baigiasi tik tada (o atrodo „tik todėl”), kai ties pusantros valandos riba susivokiama, kad reiktų finišuoti. Kaip procesas darbas malonus, kaip rezultatas – nepalyginamai silpnesnis.
Dar iš neaprašytų filmų norėčiau paminėti vieną, kuris mano manymu taip pat vertas dėmesio, tai „Mirusio žmogaus reputacija” (The Laste Sentence).
Švedų režisierius Jan Troell Lietuvos kinomanams turėtų būti žinomas iš prieš keletą metų Scanoramoje pristatyto filmo „Everlasting Moments”, dar seniau rodyto „Hamsun” (apie žymų norvegų rašytoją, nobelistą Knuta Hamsuna) ir t.t..
Šį kartą (kaip ir „Hamsunas”) jo filmas paremtas biografiniais faktais apie vieną iš garsiausių XX a. švedų žurnalistų, laikraščio „Verslo žinios” redaktorių – Torgnį Segerstedą. Prieš II pasaulinį karą Torgnis pradeda antifašistinę kampaniją, gan aštriai kritikuojančią Adolfo Hitlerio nacistinę politiką. Jį skaito ir cituoja viso pasaulio žiniasklaida. Šioje neoficialioje kovoj, jį palaiko geras draugas, laikraščio leidėjas Axel Forssmanas ir jo, žydų tautybės, žmona Maja, kuri dar kartu yra ir Torgnio meilužė. Filme pamažu skleidžiasi ne tik drąsus, riteriškas Torgnio paveikslas kovoje prieš nacius, bet ir jo pozicija bendraujant su vietiniais politikais ar net pačiu Švedijos karaliumi, kurie bijodami užsitraukti Vokietijos nemalonę, stengiasi laikytis kiek neutralesnės pozicijos ir užčiaupti „nepalankias” redaktoriaus retorikas.. Bet Torgnis eina iki galo ir negali leisti sau mirti tol, kol nesulauks naujienos apie Hitlerio mirtį. Tik taip jis jausis nugalėtojas..
Greta Torgnio antifašistinės kovos, vyksta ne ką mažiau svarbūs įvykiai jo asmeniniame gyvenime. Gana anksti netekęs motinos, o vėliau – trylikamečio sūnaus, Torgnis gan keistai priima ir naudojasi jį supančių moterų meile (mirusios motinos, sergančios žmonos, intelektualios meilužės, jaunos sekretorės). Rodos jos visos jį mylėjo, bet ką iš tikro mylėjo Torgnis..? O gi savo tris šunis – danų veislės dogą, juodąjį labradorą ir seną, kiek nutukusį buldogą :) Šie šunys jį lydėjo nuo pirmų iki paskutinių filmo akimirkų. Labai juokingas epizodas, kuriame vaizduojama buldogo kelionė iki Torgnio darbo kabineto. Kol pats šeimininkas su likusiais dviem šunimis pėstute atžingsniuodavo į darbą, buldogą tuo tarpu kas rytą į darbą veždavo limuzinu vairuotojas, o pačiame pastate iki kabineto užkeldavo liftas :) Torgnio atsidavimas ir meilė šunims filme vaizduojama besąlygiška. Jis pats juos maudo, jie visur jį lygi, nuolatos guli jo kabinete, prie lovos ir t.t.. Ir tik viena iš trijų moterų pagaliau supranta, kad bergždžia kova pavyduliaujant šiems padarams ir konkuruojant dėl šeimininko dėmesio ir meilės. Jei nori pelnyti Torgnio meilę, turi mylėti jo šunis.
Šio filmo privalumas, kad nebandyta Torgnio vaizduoti vien kaip teigiamo herojaus, tautos didvyrio. Priešingai, stengtasi gan objektyviai atvaizduoti įvairias jo asmenybės puses, kurios toli gražu ne visada vien labai šviesios ir gerbtinos. Apie šią asmenybę parašytos bent dvi biografinės knygos, bet pasirodo nė viena neišversta į anglų kalba. Tad nors po filmo ir baisiai knieti patikrint tam tikrų faktų autentiškumą, be švedų kalbos žinių – bergždžias reikalas :)
O šiaip galima pagirti gan prašmatnią HD juodai-baltą Mishos Gavjusjov kinematografiją, kuri labai derėjo su to laiko kino kronikomis.
Gal tai nėra geriausias šios Scanoramos filmas, bet tikrai vienas iš įdomesnių ir vertesnių dėmesio, ypatingai tiems, kurie domisi filmais nušviečiančiais pasaulio istorinius įvykius konkrečių šalių, asmenybių kontekste.
Kai ką šiemet teko praleisti į kai ką nepavyko nueiti (patikrinti), dar pora filmų liko peržiūrai po festivalio, bet reziume galima daryti ir iš vieno filmo. Kaip ten bebūtų, jau festivalio pradžioje šiek tiek sunerimau pamatęs, jog bus sunku užtikrintai keisti n abonementų į ne tiek daug akivaizdžiai gerų filmų. Deja, pasitvirtino, tad top5 tenka paklijuoti vienu filmu matytu gerokai prieš festivalį:
UŽ KALVŲ http://www.scanorama.lt/lt/filmas/u%C5%BE-kalv%C5%B3
PALAUŽTI http://www.scanorama.lt/lt/filmas/palau%C5%BEti
PO LIUSIJOS http://www.scanorama.lt/lt/filmas/po-liusijos
DIAZAS http://www.scanorama.lt/lt/filmas/diazas
ROŽĖ http://www.scanorama.lt/lt/filmas/ro%C5%BE%C4%97
„Rožė” – ir mano manymu neblogas, gal kiek padauginta tų prievartavimo scenų, bet šiaip visumoje rekomenduotinas.
„Už kalvų” turėjau išsikeitus bilietą, kurį veliau iškeičiau į premjerinį „Kovo klubą”. Jau tą patį vakarą supratau, kad klaidą padariau.. :)
O tai „Šv. motorus” Pauliau pasilikai namų k/t.?
Jep. Yra HD versija, tai manau, kad namų kino teatras man už tai tik padėkos. Bet abejoju ar jis kažkaip pakoreguos šitą topą.
O „Už kalvų” tikriausia nėra torentuose? bent jau prieš festivalį tai lyg nebuvo :)
Nežinau, žinok, neieškojau. Jeigu geras filmas man visai nesvarbu ar jis yra torrentuose, kai yra galimybė jį pamatyti kino ekrane. Na, bent jau tame, kuris gerokai didesnis už manąjį :)
o „Už kalvų”, kur tu čia siūlai jį pažiūrėti didesniame nei tavo ekrane? :) (turiu omenyje jau po festivalio).
Keista, kad Pauliaus top 5 nėra nė vieno iš skandinaviškų filmų programos. O juk festivalio esmė kažkada ir buvo supažindinti su šiaurės šalių kinu…
Ir jau ne pirmi metai, kai panaši tendencija bent jau man kartojasi ir aš už tai organizatoriams dėkingas tikrai nesu :) Man visai patikdavo kitokie, kad ir nepatyslabiausiaiawardiniai filmai. Dabar gi du festivaliai nori į tą pačią balą įlipti. Tiesą sakant, man atrodo, kad TKKF reiktų į indie teritoriją persimesti, o Scanoramai su Weekend tipo filmais iš jos išlipti. Nu, bet Lietuva maža, žiūrovai tie patys, rėmimas ribotas – visi šoka, kaip moka.
o mano pasiūlymas organizatoriams būtų ne tik daugiau skandinaviškų filmų atvežti, bet ir kavą anksčiau pradėti pardavinėti :) Nes sekmadienio rytą, tiesiai iš lovos atšokavus į rytinį 11 val seansą ir puolusi (ne aš viena, o ir dar kokie paskui mane penki kinomanai) prie specialiai festivaliui įrengto kavos „kiosko”, iš baristo gavom žiaurų atsakymą, jog kavos nebus anksčiau nei nuo vidudienio.. Kam ta kava bus reikalinga pietums???? :))) Dėl šios „smulkmės”, rytinio dvivalandinio kino seanso malonumas nukrito mažiausia du kartus ;) (ir tik nepasakokit, kad apačioje yra „kavos” aparatai veikiantys visą parą. Patys galit tą „kavą” ir gerti :))
o čia tai jau išpindėjimas!
Pauliau, aš iš taves (negeriančio kavos) supratimo ir nesitikėjau :))) Tai tikrai smulkmena, bet man tikrai pasirodė nelogiškas tos kavinės darbo laikas. Tiesiog belaukdama seanso „tą rytą” savo akimis mačiau kokia buvo paklausa tos kavos ryte, kas antras užkilęs į antro aukšto foje tiesiu taikymu ėjo link to kavos kioskelio, o ne link savo salės..
Vakar festivalio pratęsime pažiūrėjęs „Karališką romaną”, savo pozicija jaučiuosi arčiau Arūno nei Jurgos ar Ovidijaus. Net sunku būtų pasakyti geras, bet nepapuola į top10, kai šiemet man su tais topais ir taip nelabai sekėsi :) Manau, kad pakankamai vykęs ir išbaigtas reikalas pagal realius istorinius faktus. Žandikaulis žiūrint neatvėpsta, bet mėgautis seansu pakankamai lengva. Vienintelis kliuvęs dalykas per visą ekrane rodomos istorijos laiką – taip ir nesenstanti žavi pagrindinė herojė (o ir kiti, tikriausiai). Nemačiusieji turės progos pamatyti, kai filmas ateis į reguliarųjį repertuarą.
tai tas ir yra, kad lyg ir išbaigtas, lyg ir viskas ok su juo, bet įdomumo/įtraukimo prasme, aš jo negaliu lyginti tarkim, kad ir su tuo pačiu „The King’s Speech”, kurio scenarijus taip pat buvo rašytas remiantis realiais istoriniais faktais..
Ne nu tai, aš negaliu lyginti Karaliaus kalbos su Šindlerio sąrašu, nors scenarijai abiems buvo rašomi remiantis istoriniais faktais. Visiškai skirtingi filmai, kuriuos vienija nebent istorinis realumas.
ane.. Šindlerio sąrašas tikriausia ne tik žanru, bet ir tematiškai labai dera prie mūsų minimų anų dviejų.. :)
anyway, tai skonio reikalas. Kartais patiekalas lyg ir paruoštas estetiškai, lyg ir ingridentai kokybiški bei mėgstami, bet visuma gaunasi labai vidutiniška, neužveža. Bet čia tikriausia kalta namų k/t, tfu.. t.y. keptuvės :) per maža įstrižainė :))
Labai gali būti. Dar dažna priežastis – tarpinė. Kaip ten bebūtų, niekalams nei nominacijos, nei apdovanojimai dažniausiai neskiriami. Juoba, jeigu būtų labai blogai, abejoju, kad Danija ryžtusi tokiai beprotystei, kaip filmo pristatymas Oskarams.
na, kažką tai reikia pristatyti. Ir lietuviai kažką pristato oskarams.
Lietuvai iki Danijos dar kapot ir kapot… Beje, galėjo gi pasiūlyti tau labiau patikusį Teddy Bear.
true reikia pripazinti kad scanorama eina link sudoramos