[dienoraštis:] SCANORAMA 2014

Po.

Šiemet nusprendžiau padaryti eksperimentą ir „paprievartauti“ „Scanoramą“ – skirti prioritetą šiaurietiškiems filmams. Gi būtent iš jų ir gimė Šiaurės šalių kino forumas, vėliau Šiaurę pakeitęs į Europą. Programa „Naujienos iš Šiaurės“ turėjo 21 filmą, iš kurių liko nematyti keturi. Tikėtina, kad vardan ne pačių geriausių kino pavyzdžių paaukojau – kaip girdėjau iš atsiliepimų – puikius filmus „Spec. klasė“ ir „Žmogiškasis kapitalas“, tačiau tikrai nesigailiu. Viską per porą savaičių pamatyti sudėtinga, o filmų buvo daug.

Išskirti ir kaip didžiausią įspūdį padariusius norisi paminėti šiuos: „Realybės šokis“ ir „Žemės druska“, taip pat „Vaikystė“ ir „Panelė Prievarta“. Liūdna, kad tai ne skandinaviškos juostos. Matyt, tikrai skandinavų kino lygis paskutiniu metu kiek krito: net garsūs režisieriai, iš kurių daug tikėjausi, Roy’us Andersson’as ir Hans’as Petter’is Moland’as, neparodė savo geriausios formos. Bet jei jau būtinai reikėtų rinktis, tai iš šiaurietiškų rekomenduočiau „Force Majeure“. O filmų šiaip netrūko ir žiūrėti ką tikrai buvo. Ačiū organizatoriams ir iki kitų metų.

ZILS MARIJOS DEBESYS
Clouds of Sils Maria, 2014, rež. Olivier Assayas
Kstewartfans

Assayas moka daryti kiną – tai aišku kaip dieną. Tą faktą jis dar kartą patvirtina „Zils Marijos debesyse“ – žiūri ir kaifuoji. Net kai mintys pabėga nuo vyniojamo dialogo, galima mėgautis juostos vizualumu, režisūra, puikia pagrindinio vaidmens atlikėjos Juliette Binoche ir Kristen Stewart vaidyba. Didelį pliusą pridėjo tai, kad didžioji filmo dalis vyksta Šveicarijos Alpėse, kurių dar urbanizacijos nepaliestas grožis atgaivina žiūrovo akis ir smegenis.

„Zils Marijos debesys“ turi sudėtingą, daugiasluoksnę fabulą ir būtent ji kai kuriose scenose kliudo juostai suktis be trukdžių, vargina žiūrovą. Buvo sudėtinga dialoguose atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi repetuojama pjesė, o kur jau vyksta aktorės ir jos asistentės minčių sakymas. Tad kai kurios scenos, jose rodomi konfliktai, paskirtis liko arba nesuprasti, arba neteisingai suprasti. Nors gali būti, kad net ne fabula kalta, o dialogai, kurių čia ypatingai daug, greitai beriamų ir neraiškiai tariamų – ypač kai kalba Kristen Stewart. Nepadėjo ir nekokybiški subtitrai, kurie dideliame ekrane buvo per smulkūs ir per blankūs. Vienok, filmas tikrai vertas žiūrėjimo.

—–

ANT RIBOS
Lev stærkt / On the Edge, 2014, rež. Christian E. Christiansen

Su „Greiti ir įsiutę“ intencijomis prasidėjęs filmas netrunka virsti psichologine drama, kurioje lenktynių metu mirtinai dviratininkę nutrenkę draugai kovoja su iš galvos nedingstančiais išgyvenimais. Juosta turi stiprias temas – sąžinė, draugystė, žmogiškumas, pasiaukojimas, įvykis, pakeitęs visą gyvenimą, tačiau rezultatas palieka vidutinišką įspūdį. Fabula vystoma nuobodžiai, stereotipiškai, vaidyba nestebina, kūrėjų žinutė aiški, bet „Ant ribos“ labai prailgo, nepalietė emociškai ir į rekomenduojamus bent užmesti akį nepateko.

—–

VAIKYSTĖ
Boyhood, 2014, rež. Richard Linklater

„Vaikystę“ kino teatrai rodys ir kasdieniame repertuare, ir, matyt, reklamuos faktu, kad filmo aktoriai buvo filmuojami 12 metų, Taip, tai intriguoja, tačiau dar labiau intriguoja, kad tai genialiojo Richardo Linklaterio kūrinys, kuris tikrai sužavėjo, nors stogo ir nenurovė. Juosta pateks į kino istoriją dėl originalaus sumanymo, nors tai tik įžanga į socialinių tinklų ir internetinės kartos erą, kurioje kiekvieno mūsų brendimo, gyvenimo (ir mirties) vizuali istorija bus prieinama kiekvienam, kam norėsis tai parodyti. Žinoma, tik eilinių žmonių kasdienybė nebus režisuota Linklaterio.

„Vaikystė“ rodo 12 Meisono brandos metų, kuriuose kartojasi susitikimai su šeimą palikusiu tėvu, nauji motinos netikę vyrai, naujos gyvenamos vietos, naujos mokyklos, nauji draugai ir klasikinės paauglystės problemos. Tuo pačiu žiūrovas stebi pasaulio pokyčius, Amerikos gyvenimo ritmą, kuriame Britney Spears per televizorių keičia Facebook išmaniuosiuose.

Po filmo suvoki, kad lyg nieko ypatingo nepamatei (tik sveikai ir perspektyviai į pasaulį žvelgiančio jaunuolio ir jo artimųjų kasdienybę), tačiau aukšto lygio scenarijus, operatoriaus , režisieriaus darbas šią, jokios ypatingos intrigos neturinčią, dramą leidžia žiūrėti vienu atsikvėpimu. Taip pat įdomu atskirai nuo siužeto stebėti Ellar’o Coltrane’o aktorystės brandą, -kaip jis tobulėja sulig kiekvienu epizodu, nuo vaikiško pasyvaus filmo dalyvio iki pilnavertiško brandaus aktoriaus. Ir kažkaip tikiu, kad „Vaikystė“ gali sulaukti tęsinio – po 12-os metų.

—-

FORCE MAJEURE
Turist, 2014, rež. Ruben Östlund

Vyras, žmona, du vaikai mėgaujasi vaizdu iš atviros restorano terasos Alpių slidinėjimo kurorte – žiūri kaip dirbtinai sukelta sniego griūtis ritasi žemyn, tampa nevaldoma ir galop ima grasinti turistams. Kai kurie supanikavę sprunka iš restorano, tarp jų ir minėtos šeimynos vyras, negirdintis nei klykiančių vaikų, nei žmonos. Niekas lyg ir nenukentėjo, tačiau šeimos gyvenimas ima byrėti.

Östlundas Švedijos „Oskarams“ pristatomame filme gvildena žmonių elgesį ekstremalių situacijų metu, užduoda klausimą, kaip elgtumeis tu, atsidūręs visuotinio pavojaus akivaizdoje – gelbėtum pirmiau save ar pultum apsaugoti šeimą.

Juosta paliko dviprasmišką įspūdį. Rodomas realizmas, psichologinė bei vizualinė pusės ir juodo humoro proveržis antroje filmo dalyje tikrai verti dėmesio, tačiau siužeto lipdymas, neįtikinama vaidyba ir negebėjimas padėti taško kulminaciniu momentu leidžia filmui duoti ir kritikos strėlių.

Lapkričio 23 d., sekmadienis, 20.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas. Pirkti bilietus

—–
AŠ ESU TAVO
Jeg er din / I Am Yours, 2013, rež. Iram Haq

Norvegiška juosta apie Osle gyvenančią pakistanietę Miną. Mina gyvena su šešiamečiu vaiku, be vyro, nuolat patirianti tėvų psichologinį spaudimą, negebanti susikurti ilgalaikių santykių.

Keistas filmas. Viena vertus, toks banalokas, paprastas, tik ir lauki pabaigos, nes stebėti į lovą iš pirmo žvilgsnio šokančią motiną nėra simpatiška ir smagu, tačiau, kai sulauki pabaigos, kai jau į tave persismelkia pagrindinės herojės neviltis, desperacija, kai jau kartu su Mina stovi ties savižudybės riba, tada supranti, kad ta valanda su neypatingomis dramiškomis scenomis buvo vertinga. Bet suprasiu tuos, kurie tiek neišlaukė ir išėjo. Suprasiu ir tuos, kurie finalinės scenos metu raudojo kartu su Mina. Žodžiu, emocingas, nors ir ne meistriškos rankos susuktas filmas.

—–
METALISTĖ
Málmhaus / Metalhead, 2013, rež. Ragnar Bragason
metalhead_slaider

Dar vienas muzikalus festivalio filmas. Islandų režisierius rodo mažo miestelio bendruomenę, kurioje bando pritapti vaikystėje brolį praradusi mergina Hera. Ji randa savo širdgėlos ir maišto išraišką – tampa metaliste, ne tik “vartojančia”, bet ir kuriančia sunkiąją muziką.

Nežinau, kodėl, ar dėl ne mano muzikos, ar dėl nepagaulaus turinio, “Metalistė” visai neužkabino. Gal mes esame susidarę neteisingą nuomonę apie šiauriečių meilę sunkiajai muzikai ir saviraiškai, nes man kažkaip neįtikinamai žiūrėjosi rodomas visuomenės nepasitenkinimas merginos pasirinkimu būti metaliste. Žinoma, ji turėjo ir kitų “nenormalumų”, tačiau jie nebuvo kažkokie ypatingi, radikalūs, leidžiantys sakyti, kad pagrindinė juostos herojė skiriasi nuo kitų mauštaujančių šiandienos paauglių, apie kuriuos filmų tiek, kad vežimu vešk. Tas Heros “metališkumas” visiškai manęs neveikė, nedarė įspūdžio. Nors gal sunkios muzikos gerbėjai, fone skambant Savatage, Judas Priest ir Megadeth, “Metalistėje” įžvelgtų gilesnių prasmių.

—–

ŽMOGUS, KURĮ MYLI
En du elsker / Someone You Love, 2014, rež. Pernille Fischer Christensen

Daniška juosta apie garsų dainininką Tomą Džeikobą, kuris grįžta į gimtąją Daniją įrašinėti naujo albumo. Gimtinėje jį pasitinka audringa praeitų metų “šlovė” ir narkomanė dukra su vienuolikamečiu anūku. Atitolę, veik nepažįstantys vienas kito žmonės vengia ir ieško jungčių, bando gyventi toliau lyg nieko nebuvę, tačiau tai ne taip lengva. Ypač kai vieną yra pavergę narkotikai, o kitą – muzika. Bet muzika ne tik išskiria, ji ir sujungia skirtingų kartų atstovus, tirpdo atšiaurumą ir grubumą. Būtent nuostabi muzika šitame filme skleidžia meilę tarp juostos veikėjų ir laiko prikausčius prie ekrano žiūrovą. Pagrinde dainuoja pats Džeikobo vaidmens atlikėjas Mikael’is Persbrandt’as, o jo žemas balsas skamba giliai, melancholiškai lyg Sivert’o Hoyem’o iš Madrugados. Dramos scenarijus ir vaizdas kažko ypatingo kinematografine prasme neparodo, tačiau dėl garso takelio po filmo jautiesi pakylėtas ir sujaudintas. Tad galima sakyti tai filmas, kurį būtina išgirsti.

—–
METŲ PILIETIS
Kraftidioten / In Order of Disappearance, 2014, rež. Hans Petter Moland

Norvego Molando filmai yra laukiami ir šis režisierius jau mūsuose žinomas iš ankstesnėse „Scanoramose“ rodytų filmų „Aberdynas“, „Gražioji šalis“, „Savaip sąžiningai žmogus“. Ne pirmame ir, įtariu, ne paskutiniame Molando filme pagrindinį vaidmenį atlieka švedas Stellan’as Skarsgård’as. Jis ir „Metų pilietyje“ atlieka pagrindinį vaidmenį – vaidina narkotikų prekeivių nužudyto jaunuolio tėvą, kuris imasi ginklu ieškoti teisingumo. Festivalio direktorė Arlickaitė pristatydama filmą sakė, kad jame bus sudėtingo, juodojo, tačiau humoro. „Metų pilietis“ visgi humoru nesisvaido, o demonstruoja kriminalinę dramą, kurioje tik retkarčiais blyksteli skandinaviškos nūdienos sarkazmas. Bet ne todėl visuma atrodo blanki ir nuobodi. Tiesiog pats scenarijus nedemonstruoja išradingumo – rodomi siužeto vingiai, nors ir apgaubti sniego aura, nestebina originalumu, atrodo jau n kartų matyti.
Tikrai ne pats stipriausias Molando darbas.

—–

ŠUOLIS NUO STOGO
Szabadesés / Free Fall, 2014, rež. György Pálfi
pic_20140901125231_ns5hk33fxyj

Jeigu naktį pažadinus reikėtų pasakyti vengrų režisieriaus pavardę, tai pirmoji būtų Palfi’is. Jį, manau, ne vien aš įsidėmėjau po keistos „Taksidermijos“ ir dar keistesnio „Žagsėjimo“. „Šuolis nuo stogo“ taip nesužavėjo kaip minėtieji, bet vis tiek tai vienas šyzoviausių pastaruoju metu matytų filmų.

Senutė, lipanti ant daugiabučio stogo, šokanti su visais krepšiais apačion, pakylanti nuo asfalto lyg niekur nieko, vėl sunkiai lipanti laiptais, jungia istorijas, kurios vyksta už kitų uždarų butų durų. O už jų vyksta neįtikėtini dalykai, labiau primenantys anekdotines situacijas, tik kartais komiškas, kartais groteskiškai absurdiškas. Tos atskirų butų atskiros istorijos galėtų būti puikiais atskirais trumpametražiais filmais, nes jų tarpusavio sąsajų nėra. Nors laiptais pūškuojanti bobutė simboliškai jungia viską, tačiau vientisumo juostai neįneša. Gal būtų reikėję ne tiek ir daug pašlifuoti scenarijų, kad vieno buto veiksmas persipintų su kitu. Palfi sako, kad tai tokia eksperimentinė filmo struktūra, bet, prisiminus kad ir Tarantino „Four Rooms“, norisi arba tikro eksperimento, arba išbaigtos struktūros. Šįkart Palfi vėl nustebino, bet tik kaip trumpametražių filmų kūrėjas.

ps. O kino teatre šį „daiktą“ reiktų pajausti vien Amon Tobin garso takelio.

—–

PANELĖ PRIEVARTA
Miss Violence, 2013, rež. Alexandros Avranas

Vienuoliktąjį gimtadienį švenčianti mergina užpučia torto žvakutes ir iššoka pro balkoną. Šeimynykščiai prieš tai šypsojęsi nusimena, tačiau ne ilgam, nes namuose greit atstatoma tvarka, kurios niekas nenorėtų patirti.

Pritrenkiančios vaidybos graikų juosta dar neįsibėgėjusi tiek atmosfera, tiek tematika priminė kitą, taip pat graikų, šedevrą – „Iltinį dantį“. Po „Panelės prievartos“ pabaigos ir paslapčių atskleidimo jaučiausi kaip po baisaus siaubo filmo, kuriam prireikė stiprių nervų. Šiurpi, sukrečianti istorija. Kas tokių potyrių nesibaido, turėtų pamatyti.

—–

DVI DIENOS, VIENA NAKTIS
Deux jours, une nuit / Two Days, One Night, 2014, rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne

Jauną moterį, Sandrą, nori atleisti ir darbo, nes bendradarbiai turėjo galimybę balsuoti, ar paliekama jos darbo vieta, ar visiems išmokama premija. Darbuotojai nubalsavo už premijas, tačiau darbdavys suteikia Sandrai šansą ir pirmadienį bus balsuojama dar kartą. Tad moteris turi nepilną savaitgalį, kad įtikintų bendradarbius balsuoti už jos palikimą.

Juostą “Dvi dienos, viena naktis” kritikai yra įvertinę aukštais balais, o ir po “Berniuko su dviračiu” iš Dardenne’ų galima buvo tikėtis tikrai daug, tačiau mane šis filmas nuvylė ir nenustebino. Spalviškai gražus, puiki vaidyba, nepriekaištinga režisūra, tačiau visas pagrindinės veikėjos vaikščiojimas nuo durų prie durų vis tiek susivedė tik į vieną lūkestį – sužinoti kaip antrąjį kartą balsuos bendradarbiai. Ar tų durų būtų daugiau, ar mažiau, nieko nebūtų pakeitę. Kai kurios “durys” pateikdavo papildomų mini dramų, tačiau vis tiek tai buvo paprastas, nuobodokas kelias iki finalo. Galbūt šis su darbo netektimi kylančias socialines problemas atskleidžiantis filmas skirtas ilgiau vakarietiškoje kultūroje gyvenantiems žmonėms, nes tiek mano aplinkiniai, tiek aš pats žinau daug įdomesnių, sudėtingesnių ir jautresnių darbo paieškos ir išsilaikymo darbo vietoje istorijų.

—-

REALYBĖS ŠOKIS
La danza de la realidad / The Dance of Reality, 2013, rež. Alejandro Jodorowsky

DORstill5-620x350

Sakoma, tiek senas, tiek jaunas. Būdamas 84-ių Čilės režisierius Alejandro Jodorowsky (apie kurį galima daugiau sužinoti taip pat Scanoramoje rodomame filme „Jodorowsky’o kopa“) po 23 metų kūrybinės pertraukos nusprendė pakvailioti ir savo patirtį sudėti į ekstravagantišką autobiografinį filmą „Realybės šokis“.

Šią juostą pamatyti būtina. Dėl akį rėžiančio spalvingumo, siurrealistinio komizmo, simbolizmo, mistiškumo, originalių personažų, meniškumo, scenarijaus ir režisūros meistriškumo. Visa tai pirmoje filmo pusėje neleidžia nuo ekrano atplėšti akių: mažasis Alejandro, jo tėvas, Staliną laikantis dievu, motina, ne kalbanti, o dainuojanti kaip operos solistė, Čilė, su parodija paverstais politiniais įvykiais. Filmas kelia juoką, linksmina, tačiau leidžia suvokti, kad tai sarkastiškos šypsenos, butaforinė pramoga, už kurios slypi gilūs, rimti dalykai, paveikę tiek patį Alejandro, tiek jo šeimą, tiek gimtąjį Tocopilla miestelį, tiek visą Čilės šalį.

Tiesa, reikia pasakyti ir tai, kad antroji juostos pusė kiek prailgo, nebepateikė ypatingų staigmenų, veiksmas prarado pradinę dinamiką, tačiau vis tiek „Realybės šokis“ liks vienu įsimintiniausiu metų filmu.

 —–

ŽEMĖS DRUSKA
The Salt of the Earth, 2014, rež. Wim Wenders, Juliano Ribeiro Salgado

salgado_coversSalėje nebuvo nė vienos laisvos vietos per šį dokumentinį šedevrą. Tikėtina, kad didžioji dauguma atėjo dėl Wenderso, o išėjo su Sebastião Salgado vardu galvoje. Dviejų valandų juosta apie genialų Brazilijos fotografą sudaryta pagrinde iš fotografijų ir paties Sebastiao pasakojimo apie save, o Wenderso ir Sebastiao sūnaus judantys kadrai yra tik apvalkalas, rėmai, kurie leidžia žiūrovui pažvelgti į fotografą iš šono, leidžia užmesti akį ne tik į rezultatą, bet ir į jo procesą.

„Žemės druska“ paliečia kiekvieną. Netikiu, kad galima į Salgado užfiksuotus kadrus, istorijas žiūrėti abejingai, be atsigręžimo į save, į aplinką, į žmogų, kaip būtybę, kuriančią ir žudančią. Filmas rodo ir tą, ir tą, bet, jeigu pamatuotume, mirties juostoje visgi, man atrodo, buvo daugiau. Ir ji tose juodai baltose nuotraukose kėlė šiurpą. Nuo Brazilijos aukso kasyklos skruzdėlyno, bado ir genocidų Afrikoje iki Vakarų šalyse egzistuojančių profesijų ypatumų ir nesužalotos gamtos grožio. Kiekviena nuotrauka – atskira jaudinanti istorija, sekama žmogaus, buvusio tos istorijos dalele.

Nuostabus, būtinas (ne tik fotografams mėgėjams ar profesionalams) pamatyti filmas, kuris ilgai liks galvoje ir gal bent trumpam apmalšins lietuvišką nepasitenkinimą būtimi.

Gaila, kad beliko tik vienas seansas sostinėje, į kurį bilietų, žinoma, nebėra:

—–

IŠGANYMAS
The Salvation, 2014, rež. Kristian Levring

Patinka man Mads’as Mikkelsen’as, bet į jį, skaitantį telefonų knygą, ilgai nežiūrėčiau. Nesinorėtų ir dar kartą žiūrėti „Išganymą“. Nežinau, ką ir kaip prie scenarijaus prisidėjo vis prastesnę formą demonstruojantis „Adomo obuolių“ kūrėjas Anders’as Thomas Jensen’as, tačiau ši juosta yra eilinis vesternėlis (tai, kad jis daniškas, esmės nekeičia), greitas maistas be jokio ypatingo padažo, šabloniška keršto istorija Laukiniuose Vakaruose. Tikrai neverta gaišti jai laiko. Verčiau dar kartą pasigėrėti kokiu Sergio Leone šedevru.
—–

GETAS. VIVIANOS AMSALEM TEISMAS
Gett: Le procès de Viviane Amsalem / Gett: The Trial of Viviane Amsalem, 2014, rež. Ronit Elkabetz, Shlomi Elkabetz

Nors nemažai yra prikurta filmų ir knygų apie žydus, jie vis tiek šie išlieka viena mįslingiausių ir labiausiai smalsumą žadinančių tautų visoje žmonijos istorijoje. Filme „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ vaizduojamas moters žydės bandymas išsiskirti su savo vyru, su kuriuo nebegyvena kartu jau kelerius metus. Viso filmo veiksmas vyksta vien religinio teismo salėje ir teismo laukiamajame. Daugiau nei penkerius metus užsitęsusi Vivianos skyrybų drama, atrodo, vis labiau veda į aklavietę, nes kad ir kiek advokatų pasisamdytum, kiek liudytojų prisikviestum, moters žodis šioje šalyje ir šiame teisme yra nieko vertas. Izraelyje santuoka yra reglamentuota religinio įstatymo ir Izraelio teisinė sistema suteikia galią skirtis tik vyrams. Tik šiame teisme vyras gali neatvykti į kelis iš eilės teismo posėdžius be pateisinamos priežasties ir likti nenubaustas. Ir jei šis kaip ožys užsispyręs visą gyvenimą kartos, kad nenori skirtis, moteris bus pasmerkta susitaikyti su šiuo likimu.

Pirmoji filmo pusė sukasi gan lėtai, nes situacijos kartojasi, veiksmas teismo salėje nėra intensyvus, bet vėliau supranti, kad čia ir yra visa šio filmo esmė – parodyti tą absurdo teatrą, kurį priversta praeiti ir iškentėti Viviana. Kad visas teismo procesas – tik graži imitacija. Teismo apklausų ir liudijimų metu sužinome daug detalių apie žydų santuokos niuansus, apie tai, kad žydų moteris dažniausiai negali turėti nei savo pomėgių, nei poreikių ir turi tenkintis vien tuo, kad vyras ją išlaiko ir nenaudoja prieš ją fizinio smurto. Nuo filmo vidurio ima aiškėti, kad ši istorija gali tęstis be galo, be krašto, tad drama vis labiau ima panašėti į ironišką juodo humoro komediją. O ar pavyks Vivianai palenkti teismo ir vyro palankumą savo pusėn, paliksiu sužinoti Jums patiems, kurie dar planuojate žiūrėti šį filmą likusių seansų metu.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

—–

PABUČIUOK MANE, TU IDIOTE
Kyss Meg For Faen I Helvete / Kiss Me, You Fucking Moron, 2014, rež. Stian Kristiansen

Šią norvegų juostą galima žiūrėti vien dėl Kristoffer’io Joner’io, kurį įsidėmėjau ir iš mūsų festivaliuose rodytų filmų „Orheimų kompanija“,  „Tyras gyvenimas“, „Velnių salos karalius“. Gal ir ne pačiuose geriausiuose filmuose vaidina šis aktorius, tačiau jo veidas liko atmintyje ir asocijuojasi su puikia vaidyba.

Joneris „Pabučiuok mane, tu idiote“ atlieka antraplanį garsaus teatro aktoriaus vaidmenį. Didžią žvaigždę savo spektakliui reklamuoti prisikalbino mokyklos paauglių trupė. Naujasis instruktorius imasi darbo ir sukelia sumaištį…

Kiek komiška lengva drama nestebina, tad rimtesnio kino mėgėjai čia neturės ką veikti, tačiau paaugliams tikrai galima rekomenduoti – gal suras įkvėpimo ir kitaip pažvelgs į teatro meną.

—–

VALSAS MONIKAI
Monica Z / Waltz for Monica, 2013, rež. Per Fly

Biografinė istorija apie garsiausią Švedijos džiazo dainininkę Moniką Zetterlund (dar vadinamą tiesiog Monica Z), kuri buvo garsi praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Monika bandė prasimušti į viršūnes dainuodama švediškai ir jai tai puikiai sekėsi, tik tokios sėkmės balsingai moteriai trūko asmeniniame gyvenime. Juosta rodo esminius Monikos skrydžius ir nuopolius, tačiau jos portreto nepriskirčiau prie asmenybių, kurių gyvenimą verta ekranizuoti.

Juostos aktoriai vaidina gerai, skamba gražus garso takelis, netrūksta dramatiškų scenų, Stokholmo ir Niujorko vaizdų, tačiau visuma praplaukia paviršiumi nepalikdama nieko daugiau, kaip žinią, jog buvo tokia Švedijos legenda, kuri šiandien vargu ar kam berūpi.

—-

SOMETHING MUST BREAK
Nånting måste gå sönder, 2014, rež. Ester Martin Bergsmark

something_must_break_slaideScanorama jau prasidėjo. Prasidėjo su Roy Andersson naujausiu filmu „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“. Deja, į atidarymo seansus „Vingyje“ nepavyko pakliūti, bet „Skalvijoje“ tuo metu buvo galima pažiūrėti „Something must break“.

Neypatinga juosta apie transvestitiškos išvaizdos Sabastijano, norinčio vesti moterišką gyvenimą, ir Andrėjaus, teigiančio, kad jis nėra gėjus, ryšį. Su Sebastijanu lyg ir viskas aišku – jis savo moterišką prigimtį jau seniai pripažino. Klausimas – kaip šiame santykyje elgsis Andrėjus. Tai klausimas, ant kurio pastatytas visa filmo siužetas. Bet, mano manymu, to per maža. Nors ir neilga (80 min.) juosta, spėja prailgti. Galbūt būtų buvę lengviau žiūrėti, jeigu vyktų ir kokia išorinė drama, jeigu būtų vystoma papildoma intriga. Seksualinės tapatybės paieškos ir buitiniai vaizdai iš seksualinių mažumų gyvenimų jau seniai nebestebina – norint iš šios temos išspausti kažką naujo, reiktų orientuotis į geriausius pavyzdžius – kad ir pastarojo meto filmus „Adelės gyvenimas“ ar „Nepažįstamasis prie ežero“. „Something must break“ toli iki minėtųjų, nors kiek gelbėja puikus garso takelis ir ta meniška scena, kai ant Sebastijano kaklo liejasi šlapimas.

—–

Ir trumpai apie jau anksčiau matytas juostas:

Apie LOCKE, kurį būtina pamatyti kino kūrėjams, jau rašėme čia.

—–

KALINĖ
Kvinden i buret / The Keeper of Lost Causes, 2013, rež. Mikkel Nørgaard

Tai populiarios skandinaviškų detektyvų serijos, apie kurią buvo minėta ir G., pirmosios knygos „Moteris narve“ ekranizacija. Televizijai labiau tinkamam filmui toli gražu iki knygos ir iki įtraukiančio trilerio. Verčiau pažiūrėti eilinę skandinaviško ar amerikietiško serialo „The Killing“ seriją. Be to, jau yra ir antroji serijos dalis.

—–

TOMIS
Tommy, 2014, rež. Tarik Saleh

Vienintelis šios kriminalinės švedų juostos privalumas – melomanams puikiai žinoma daininkė Lykke Li, kuri turi šiokią tokią rolę silpnoje juostoje apie į miestą grįžusią gangsterio žmoną, imančią gąsdinti visus buvusius vyro skolininkus. Daugiau po poros mėnesių atmintyje nieko ir neišliko. Niekalas.

13 komentarų apie “[dienoraštis:] SCANORAMA 2014

  1. Man kol kas iš matytų Scanoramos filmų, labiausiai paliko įspūdį „Žemės druska“. Fotografas Sebastijanas Salgadas – vienas didžiausių mano paskutinių atradimų. Ne dėl to, kad jis su savo foto kamera apkeliavo pačius nuostabiausius ir baisiausius pasaulio kampelius, užsibūdamas kiekviename iš jų po kelerius savo gyvenimo metus.. bet labiausiai dėl to – kaip, kokiu žvilgsniu, susirūpinimu jis regi tą pasaulį, žmogų, gamtą, gyvūnus.. Kiekvienas kadras savaip vertingas, jaudinantis, pasakojantis atskirą istoriją.
    Filmas būtų nuostabus net jei nieko daugiau jame nebūtų, tik didžiuliame ekrane keistųsi nuotraukos su pačio autoriaus komentarais apie kiekvieną iš jų. Ir aišku didelis dėkui režisieriui Wendersui, kuris šį fotografą „išnešė“ į dienos šviesą, kad jo darbus pamatytų daugiau pasaulio žmonių, o „Scanoramai“ – už tai tai, kad turėjome galimybę šį filmą pamatyti Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad šis filmas turės papildomus seansus Lietuvoje.

    Antras filmas palikęs gilesnį įspūdį, tai Jodarowskio „Realybės šokis“ – karikatūriškas, groteskiškas, vizualus ir visoks koks.. vietomis jau ima atrodyti, kad visko labai daug, viskas labai ryšku, bet visumoje labai puikus filmas.

  2. pažiūrėjau ką tik „šiaurės paryžių“. mielas šmaikštus šiaurietiškai subtilus filmukas, kurį linksmai pažiūrėjai ir dar linksmiau pamiršai. jei norisi tokio žanro – eikit, jei esat matę kaurismaki, roy andersson ir nelikote sužavėti – rinkitės kitą, tikrai nieko neprasit abiem atvejais :)

  3. Geros naujienos dėl „Zils Marijos Debesys“ – rodys kažkada po festivalio. Net gi dvigubai geros – nereikia būti mačiusiam trisdešimt festivalio filmų, kad konstatuotum, jog tai vienas geriausių filmų jame. Daugiasluoksnis, bet suteptas, taip tolygiai, jog iki vidurio filmo net nejauti, kur link eini. Blogiau su italų santykių drama „Žmogiškasis kapitalas“ – atmetus paskutinę sceną (matyt, apeliuojant į žiūrovų poreikius), absoliučiai nepriekaištingas reikalas. Jausmas, lyg emocingi italai būtų nusprendę ant „Magnolia“ šablono „Festen“ nufilmuoti. Belieka laikyti špygas, kad filmas patektų į programą „Pakartok“.

    1. Aš „Žmogišką kapitalą“ buvau nusprendęs skipinti, nes ta suvėžinto žmogaus tematika kažkaip paplito ir iš aprašo priminė „Child’s pose“ ar rusų „Majorą“. Bet gal verta pasistengti ir užmesti akį.

    2. Tai ko tada „tėvas nusprendžia atkeršyti už nužudytą sūnų“ neskipinai? :) Daug kas, daug ką primena – svarbu, kaip įgyvendinta. Šis – puikiai.

    3. …todėl, kad anas buvo skandinaviškas :) per Scanoramą norisi kuo daugiau Scan paimti.

  4. Iš „kartojamų“ Scanoramos filmų siūlyčiau nepraleisti „Tūkstantį kartų labanakt“.

    1. Šiaip abudu Scanoramos metu rodyti filmai su Juliette Binoche buvo neblogi. „Tūkstantis kartų labanakt“ nors ir sukaltas pagal visus gero draminio filmo standartus, vietomis šiek tiek kėlė klausimus – ar tai realiai įmanoma? (pvz. kad ją įsileistų/pasitikėtų Kabule fotografuoti į mirtininkės ruošimo religinę ir „techninę“ ceremoniją). Bet pati tema – nuolatinis moters bandymas išbalansuoti tarp profesinio kelio (o čia dar tokio pavojingo) ir šeimos, manau yra labai puikiai atskleistas ir labiau suprantamas moteriškai lyčiai, kurios daugiau mažiau tai yra patyrusios savo kailiu, nesvarbu ar būtų aktorės, rašytojos, verslininkės ar karo fotogafės.. Kiek teko išgirsti vyrišką nuomonę apie šį filmą, tai jis daug kam pasirodė toks „nu šiaip sau“ :)

  5. Viskas gerai su vaidyba FORCE MAJEURE, tiesiog viena iš vyro atgailos situacijų yra tiek neįtikinama, kad nelimpa prie siužeto, nors tu ką. Ir taip, tašką tame filme buvo galima padėti bent du kartus iki tol, kai tai iš tiesų buvo padaryta. Bet nepaisant šių poros niuansų, džiaugiuosi, kad festivalį pavyko užbaigti būtent šiuo filmu. Pakankamai skandinavišku, o mano atveju ir vieninteliu skandinavišku per visą festivalį. Kinas yra kinas.

    1. Man žiauriai patiko. Gal link vidurio pradėjo darytis truputį nuobodokas, bet kai prisijungė antra porelė, įnešė tokio gero komiškumo ir absurdiškumo, bet kartu išlaikant ir filmo toną, kad antra pusė buvo vienas malonumas. Pritariu dėl vyro scenos, irgi truputį komiška, bet filmo nesugadino.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.