[dienoraštis:] SCANORAMA 2015

MANO KARALIUS
Mon Roi (2015) rež: Maïwenn Le Besco

 

„Skiriamės dėl tų pačių savybių, dėl kurių ir įsimylime”

Sakyčiau, kad tai esminė šio filmo mintis, kurią bando sau pripažinti reabilitacijos centre, po slidinėjimo kojos traumą besigydanti Toni. Čia ji prisimena savo dešimt metų trukusius santykius su Džordžu, o kartu mėgaujasi jaunų vaikinų kompanija, su kuriais kartu gydosi ir leidžia laisvalaikį. Džordžas ir Toni – iš tų porų, kurios negali būti nei kartu, nei atskirai.

Filmas tarsi sulipdytas iš dviejų dalių – beprotiškas, pilnas aistros, jumoro, – jų įsimylėjimo laikotarpio, ir antrasis – po vestuvių, besilaukiant vaiko ir išryškėjus Džordžo silpnybėms, finansinėmis problemomis bei Toni nuotaikų kaitoms. Jie skiriasi, taikosi, pykstasi, mylisi ir vėl skiriasi. Iš tiesų – labai prancūziška!

Restorano savininko Džordžo žavesiui, charizmai, gebėjimui stebinti ir „kabinti makaronus” neįmanoma atsispirti, su tuo sutiks tikriausiai 99% kino salėje šią juostą stebinčių moterų. Toni – rimta mergina, advokatė, bet akla meilė šią intelektualę daro vis labiau pažeidžiamą ir vis labiau gramzdina į depresiją, savidestrukciją. Bent jau man vietomis pasirodė, kad Toni herojė vaizduojama šioje juostojoje kiek jau pernelyg kantria ir naivoka (čia apie jos laukimosi laikotarpį, ilgai ir tyliai taikstantis su Džordžo nesąmonėmis), taip pat ir Džordžas – vietomis pernelyg teatrališkas.

Patiko, kad dauguma dialogų, juokelių (tiek tarp jų, tiek su Toni broliu, draugais) atrodė labai natūralūs, t.y. nesukurti scenaristo, o išplaukę iš realaus gyvenimo (bent jau savajame aš juos įsivaizduočiau). Visgi filme daugiau šypsojausi nei spaudžiau ašaras, nors ir buvo tikrai stiprių, jautrių scenų, bet kaip sakė pati režisierė „Nebūtinai yra tik laiminga ar nelaiminga pabaiga, viskas priklauso nuo pasirinkto požiūrio taško“

Režisierei Maïwenn pagyros už puikų jumorą, už tai, kad juosta neprailgsta, filmo tempas palaikomas visas 130 minučių. Labai rekomenduotinas dramų mėgėjams. Nesinori sakyti, kad „meilės dramų…”.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

—–

BANGA

Bølgen / The Wave (2015) rež. Roar Uthaug

Žiūrėjau ir galvojau apie neseniai matytą „San Andreas”, kuriame pasaulį po žemės drebėjimo gelbsti raumeningasis  Dwayne Johnson’as. Tikėtina, jog panašų holivudinį niekalą, kuriame po gamtos kataklizmų vienas didvyris ištraukia iš po griuvėsių savo šeimą yra matęs kiekvienas. Norvegų Oskarams siūloma „Banga” yra būtent tokio tipo filmas, kuriame labiau koncentruojamasi į dramą, nei specialiuosius efektus, tačiau tai nieko nekeičia, tik verčia dažniau žvilgčioji į laikrodį, nes ir ta drama čia tokia nuspėjama ir banali, jog galima pamanyti, kad tai ne skandinavų, o mažabiudžetis amerikietiškas b klasės filmukas. Visai nerekomenduoju.

—–

LAUKIMAS
The Wait / L’Attesa (2015) rež.: Piero Messina

Gilus, paveikus ir puikus. Juliette Binoche, matyt, bet kokiuose filmuose tiesiog ir nevaidina. Kaip ir skelbia anotacija, filmas apie tai, kaip mirus sūnui, jo motina atvykusiai į svečius sūnaus merginai neįstengia pasakyti sukrečiančios žinios ir kelias dienas pastaroji gyvena laukimu, kol jos mylimas žmogus tuoj tuoj sugrįš namo. Kadangi merginos sąmonėje jis dar yra gyvas, po trupinį motina veik prikelia savo mintimis sūnų, taip palengva praplaukia filmas.

Buvo įdomu laukti pabaigos – kaip ten, ar išaiškės tiesa, jei taip, tai kokia bus reakcija, o jei ne, tai kur nuves pabaigos linija. Nėra abejonių, visa filmo giluma sugaudžia pabaigoje – itin paveiki kulminacija. Filmas „sukaltas” vien tik iš dailių kadrų, tiesiog atgaiva akims. Kalbėjimo atseikėta taupiai, nedaug, o vaidyba tikra,- visa ką reikia, galima išskaityti iš akių.

Belieka tikėtis, kad pasibaigus Scanoramai, filmas bus dar rodomas kino teatruose. Ir dėl meninės vertės, vaizdų, vaidybos ir dėl turinio – jį pamatyti verta.

Tekstas: Rūta Šiugždaitė

—–

GARNETO AUKSAS
Garnet’s Gold (2014) rež.: Ed Perkins

Statytas dokumentinis filmas apie tiesiog žmogų, Garnetą. Kuo jis kitoks, kuo jis įdomus? Garneto apmąstymus apie gyvenimą, jo esmę ir pabaigą apipina lobio ieškojimo istorija. Leidžiasi jis ieškoti tos, prieš dvidešimtį metų aptiktos vietos, tikisi, kad ją radęs įprasmins savo gyvenimą. Koks ten auksas ir kas ten sužiba pamatome pabaigoje.

Jeigu šiaip, tai įprastai sudėliota filmo eiga, dokumentiniai pokalbiai su jo devyniasdešimtmete motina, paįvairinti gamtos vaizdeliais, kaip kad rasos lašeliais ant voratinklių, kurie ypatingo stebuklo nesukuria, tačiau filmas bent ne taip prailgsta. Aišku, mačiusiems geresnių dalykų, gal ir prailgsta.

Mintis yra aiški – gyvenimas trumpas ir jei tu ko nors nepadarei, tai ir nepadarei. Tiesiog yra kaip yra, nes mes visi vienaip ar kitaip sparčiai nueisim savo kelią. Tačiau tame kelyje gali sutikti begalę linksmų, įdomių ir įkvepiančių žmonių. Tie prisiminimai ir bus neįkainojami.

Tekstas: Rūta Šiugždaitė

—-

MĖLYNA
Blue (1993) rež: Derek Jarman

Taip, tai avangardinis kinas, tačiau aš „Blue” įsivaizduoju ir be tiek daug teksto, įsivaizduoju 79 minutes tylos prie žydro ekrano. Ir kažkaip jau ramiai reaguoju į tokius pareiškimus, jog Jarmano „Blue” – tai ne kinas, o labiau radijo pjesė. Kiekvienas gali turėti ir turi savą nuomonę apie visus aplink vykstančius reiškinius. Mano požiūris į „Blue” šiandien (prieš 20 metų buvo kitoks) toks, jog tai visgi galima laikyti filmu. Čia kaip su Malevičiaus kvadratu ar apskritimu – kažkas turėjo būti pirmas. Jarmanas buvo pirmasis sustabdęs valandai kadrą.
Tik nesutinku su kažkur aptikta mintimi, jog tai pirmas filmas, kurį galima žiūrėti užsimerkus. Jokiu būdu – šį filmą privalu žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, žiūrėti tol, kol žydruma apgaubs tave ir pavirs į liūdesį, į aklumą, kurį jau paskutinėmis gyvenimo dienomis norėjo perteiki Jarmanas savo gyvenimiškos istorijos pasakojimu. Ir jam šis sumanymas tikrai pavyko.

—–

14+ 
14+ (2015) rež.: Andrey Zaytsev

Paauglių pirmosios meilės istorija šiandieninės Rusijos apsuptyje. Žiūrėti galima. Galima prisiminti ir savo paauglystę, kurioje taip pat netrūko panašių, filme rodomų, situacijų su pirmu šokiu, pirmu bučiniu ir panašiai. Tačiau „14+” siužetas primityvus, paprastas kaip du kart du, kasdieniškas, giliai nekabinantis, pabarstytas pikantiškomis, komiškomis, dažnai perlenktomis, absurdiškomis ir stereotipinėmis jaunimo bendravimo ypatumų scenomis.
„14+” turėtų patikti paaugliams, net atsižvelgiant į tai, kad vargiai jie sugebės įvertinti „rusiškos dvasios” niuansus, o suaugę kaži ar liks paliesti tokios banalios istorijos.

—–

SAULIAUS SŪNUS
Son of Saul / Saul fia (2015) rež.: László Nemes

Filmas, susirinkęs keturis apdovanojimus Kanų kino festivalyje, o dabar vengrai jį teikia Oskarų apdovanojimams.
Be abejonės – juosta nelengva. Tema jau, rodos, visaip kaip išnarstyta – naciai, žydai ir konclageriai. Tačiau šįkart vengrai pristato vieno iš dirbančiųjų specialiajame būryje Sonderkommando (būtent tie, kurie suvaro į dujų kameras, po to jas sutvarko ir vėl nuo pat pradžių iki kol ateina jų pačių eilė) vidinę dramą ir rastą moralinį išsigelbėjimą – rūpestį, kaip palaidoti vieną vaiką. Istorijos pavaizdavimo kampas pasirinktas stiprus, nes juk psichologiškai stipresnis tas, kuris turi kuo rūpintis ir dėl ko stengtis gyventi.

Subtiliai, tik ekrano šonuose, arba nesufokusuotame vaizde matome viską – nuo atvežimo į konclagerį iki pat besivoliojančių kūnų ir anglimi maitinamų krematoriumų. Centre – Sauliaus veidas ir rūpestis, prie kurio galima pririšti paskutines gyvenimo minutes.

Jei negąsdina šiek tiek prailgstantis veiksmas, nes juk pabaiga aiški filmui dar net neprasidėjus, jei domina įstabus įgarsinimas (alsuojantys liepsnos liežuviai; žingsniai tai ten, tai čia; šnabždesiai ir alsavimas, kuris dažnai pasakė netgi daugiau negu vaizdas) tai pamatyti verta. Pasirodo, garso režisierius Tamás Zányi Kanuose laimėjo apdovanojimą.

Tik po tokio turinio filmo, be abejonės, seka sunkios mintys.

Tekstas: Rūta Šiugždaitė

—–

MEILĖ

Love (2015), rež. Gaspar Noé

Gaspar Noé moka atkreipti dėmesį. Tą jis daro ir su savo „Meile”. Atkreipia dėmesį į nuogą kūną, sueitis, nes nelabai yra į ką daugiau žiūrėti. Siužetas apie paleistos meilės paieškas išplaukęs, vedantis į psichologines gelmes, kurių iš esmės nėra, o tokios, kokios yra nei įtikina, nei žavi. Yra atviros sekso scenos, kurios neaišku, ką nori pasakyti, apart betikslio šokiravimo. Aš manau, kad jos tikrai nebūtinos. Žemos kokybės aktorystė taip pat akivaizdi.

Noe nori su savo filmais elgtis kaip Dievas su žmonėmis – daryti su jais, ką nori. Tą jis ir daro, bet vargu bau žmonės jaus susižavėjimą tai matydami.

—–

VIDURŽEMIO JŪRA

Mediterranea (2015) rež: Jonas Carpignano

Aktuali tema, šį sykį – emigrantai iš Afrikos.
Mintis gera, filmuota taip, tarsi norima suteikti dokumentinį įspūdį. Mane sudomino ta kelionės dalis, kai keliaujama nuo Alžyro iki Libijos pėsčiomis ir paklausiausia prekė yra batai, nes tie, kurie ant kojų – tai juk prakiurę.
Vėliau, pasiekus Italiją, darbas apelsinų plantacijose ir sunki visa ko pradžia.

Tai filmas, užduodantis daug klausimų, baksnojantis į pašonę visoms nuostatoms, jei jos yra. Visi vienodai nori gyventi, visi vienodai myli savo vaikus ir nori jiems visa ko geriausio. Ar pasaulis visiems yra bendras, ar ne?

Filmas prailgsta, tačiau jei domina, kaip visa sunki pradžia atrodo iš vidaus, – nueiti galima.

Tekstas: Rūta Šiugždaitė

—–

ČIOBRELIAI
The Homecoming / Blóðberg (2015) rež: Björn Hlynur Haraldsson

Debiutinis islandų režisieriaus filmas (vėl) apie skandinavams skaudžią kraujomaišą. Tik čia, ne kaip rodoma „Homesick”, nerasite jokių atvirų mylėjimosi scenų ar slogios, lyg turinčios šokiruoti beprotybės, tačiau pasakojamos situacijos rėmai labai panašūs.
„Čiobreliai” eina lengvu, komišku (kaip pats režisierius ir scenaristas viename asmenyje po seanso sakė – „juodosios komedijos”) keliu, kurio pabaigoje laukia hapyendas.
Haraldssonas nesikapsto po psichologines gelmes, nevargina žiūrovo, leidžia paliesti problematiką, tačiau išriša ją gan holivudiškomis priemonėmis, neįsileisdamas į kilusių konfliktų aštrinimą. Scenarijus gan nuspėjamas, dviguba pabaiga taip pat balų „Čiobreliams” neprideda, bet net nežiūrint to žiūrisi maloniai ir gali būti rekomenduojamas nepretenzingų komedijų mylėtojams.

—–
MANO MAMA
My Mother / Mia Madre (2015) rež. Nanni Moretti

Amžinai aktuali ir turinti biografinių paralelių tema – reakcija į žinią apie motinos mirtį. Tema, kurią galima psichologiškai giliai užkabinti, yra įdomi ir tuo, jog filme miršta darboholikės kino režisierės mama. Tai leido tikėtis, jog Morettis perteiks visą savo patirtį – visą gėlą, ilgesį ir skausmą, patirtą mirštant jo motinai, tačiau šio filmo scenos kažkokios keistos, dirbtinos, be įtikinamos vaidybos. Nelabai vykęs pasirodė ir sprendimas pagrindinių personažų vienatvę ir liūdesį atskiesti komiškais Johno Turturro pasirodymais. Torturro atliko tik epizodinį vaidmenį, tačiau jo personažas, charizma, profesionalumas rodėsi stovįs visa galva aukščiau už kitų aktorių indėlį. Žodžiu, filmas gali būti labai geras, bet jame tikrai yra dar ką šlifuoti.

—–
TAVO GLĖBYJE
In Your Arms / I dine hænder (2015) rež: Samanou Acheche Sahlstrøm

Visi galvoja, kad pasidarei toks bjaurus dėl ligos. Bet tu esi kiaulė iš prigimties.

Iš pradžių galvojau, kad čia bus vienas iš tų ligonių-mirtininkų kelio filmų, kuomet pakeliui į eutanaziją leidžiančią šalį aplankomi miestai, kuriuose išgyvenai kažką svarbaus, baras, kuriame paskutinį kartą nori išlenkti alaus bokalą, striptizo klubas su karštomis pupytėmis, žmonės, prieš kuriuos pagaliau pabudo sąžinė ir panašiai. Bet įsibėgėjus siužetui vis labiau „Tavo glėbyje” ėmė ryškėti kitos potemės, keliami moraliniai klausimai ir filmas po truputį įtraukia, bet ne taip, kad nuneštų stogus ar išspaustų ašaras. Man buvo įdomu stebėti pačios eutanazijos procedūros eigą: kaip tai vyksta, kokie formalumai turi būti atliekami, na ir, aišku, jaudinančią finalinę filmo sceną su paskutinėmis sąmoningomis akimirkomis, jausmais, išgėrus „mirties gėrimo taurę”. Tada susimąstai – kokioje muzikoje ir kieno glėbyje pats norėtum ištirpti į amžinybę, ir ar išdrįstum susitaikyt su tokiu, brangaus žmogaus pasirinkimu.

Filmas „Tavo glėbyje” tikrai turi vertingų scenų, dialogų, nebloga aktorių vaidyba, bet visumoje scenarijus labai vidutiniškas ir nemanau, kad būtų didelis praradimas, jei plačioje „Scanoramos” programoje šis filmas būtų praleistas.

Tekstas: Jurga Mandrijauskaitė

Likę seansai:

Lapkričio 17 d., antradienis, 21:15 „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

—–
ŽUDIKĖ
The Assassin / Nie Yinniang (2015) rež. Hou Hsiao-hsien

„Žudikė” – Kanų filmų festivalyje laimėjo prizą už geriausią režisūrą. Ir tikrai Taivano kino genijaus Hsiao-Hsien Hou režisūrai sunku ką prikišti.

Net jeigu azijietiškos kultūros persunktas siužetas (apie Senovės Kinijos laikus, kur nenugalima žudikė blaškosi tarp įsakymo nužudyti buvusį mylimąjį įvykdymo ir kilusių jausmų) nesujaudins, tai vaizdų grožis ir meistriškas scenų pastatymas neturėtų palikti abejingu nei vieno tikro kinomano. Bet eilinis žiūrovas, besitikintis modernesnių „skraidančių tigrų”, gali likti labai nusivylęs.

—–

ILIUZIONISTAS DIRKAS OHMAS
The Disappearing Illusionist / Dirk Ohm – Illusjonisten som forsvant (2015), rež. Bobbie Peers

Visiškai nevykusi norvegų kriminalinė drama apie iliuzionistą, kurio viena moteris prašo padėti surasti dingusią dukrą. Paieškos scenos kaitaliojasi su iliuzionisto prisiminimais, kuriuose jis leidžia laiką su ta pačia, dingusia mergina. Lyg ir galėtų būti intriga, tačiau juostos lėtumas, siužeto šabloniškumas ir lietuviška (neigiama prasme) režisūra su ala mąsliomis scenomis padaro savo – po pusvalandžio darosi bloga iš nykumo. Gerai, jog yra išmanių priemonių, leidžiančių pratempti laiką ir sulaukti pabaigos, kad galėtum būti tikras, jog šio niekalo neišgelbėja net „netikėtas” pabaigos posūkis.

—–

KAUBOJAI

Les Cowboys / The Cowboys (2015) rež. Thomas Bidegain

Geras filmas. Net gaila, kad milžiniška pirmoji salė buvo tuščia. Tai tik darkart įrodo, kaip yra sunku išsirinkti ir nepaklysti tarp visos galybės filmų. Man tiesiog pasisekė – turėjau laisvo laiko, dūriau pirštu į tinkamą valandą ir pataikiau.

Aktuali tema – islamas, Prancūzija, gyvenimo pasirinkimai ir netikėti jo vingiai. Siužetas įdomus, nenuspėjamas, man paliko teigiamą įspūdį, nes tokio istorijos varianto galvoje niekada neturėjau. Gražus operatoriaus darbas, yra pasimėgavimo vertų kadrų.

Jeigu trumpai, tai filmas apie tai, kad niekada negali būti tikras, kaip pasisuks gyvenimas, tačiau bet kokiu atveju jis vis vien juda į priekį. Rekomenduoju.

Tekstas : Rūta Šiugždaitė

—–

PER ISLANDIJĄ ATBULOMIS
Reverse / Bakk (2015) rež: Davíd Óskar Ólafsson, Gunnar Hansson

Kai norisi neapsunkinančios komedijos, kuri nebūtų lėkšta, tačiau būtų verta pamatyti. Yra nuostabių Islandijos vaizdų, kurie pailsina akis. Toks giedras ir kartu paprastas filmas.

Po seanso kalbintas pagrindinis aktorius ir vienas iš režisierių sakė, kad viską nufilmavo per 31 dieną. Ir, pasirodo, automobilio mechanikai tikrai gali taip patvarkyti pavarų dėžę, kad atbulomis būtų galima važiuoti ir perjunginėti pavaras nuo pirmos iki penktos (nes rašydamas scenarijų jis dėl to nebuvo tikras).

Tie faini islandiški megztiniai, tos žalumos ir tas šiaurietiškas vėjas, nugairinantis skruostus,- norisi keliauti jei ne aplink, tai bent į Islandiją.

Tekstas : Rūta Šiugždaitė

—–

RAUDONASIS VORAS
The Red Spider / Czerwony pająk (2015) rež: Marcin Koszałka

Tamsus, ir šiek tiek slegiantis. Veiksmas koncentruojasi į vaikiną, kuris ne tik karpo laikraščio iškarpas apie žudiką, siautėjantį Krokuvoje septintame dešimtmetyje, bet jam pavyksta jį susirasti ir pasišnekučiuoti. Kas įvyksta po to – mane nustebino.

Buvo neblogų kadrų, gražių detalių, tačiau reikia turėti omeny, kad filmas gali prailgti. Taip pat reikia žinoti, kad nesismulkinama: jei žudikas plaktuku uždaužo auką, tai ir parodoma kaip ten konkrečiai viskas vyksta. Nežinau, ar kam nors galėčiau rekomenduoti, nes tikrai yra ir vertesnių pamatyti filmų. Kita vertus, filmas nėra iki pat galo nuspėjamas, nors kai kuriomis detalėmis sunku, rodos, ir patikėti.

Tekstas : Rūta Šiugždaitė

—–

MOTERYS PER DIDELIAIS VYRIŠKAIS MARŠKINIAIS
Women in Oversized Men’s Shirts / Kvinner i for store herreskjorter (2015) rež. Yngvild Sve Flikke

Trys moterys, vienas vyras, dvi, kartais netiesiogiai susikertančios, istorijos apie moterų laimės paieškas.

Norvegų komiška drama neprailgsta ir tikrai neturėtų nei vieno nuvilti. Ypač ieškančių lengvesnio turinio, norinčių atsipalaiduoti po darbo ir tuo pačiu ne tuščiai praleisti porą valandų.

Puikus Flikke ilgametražis debiutas demonstruoja geriausią skandinaviškų juostų ypatumą – ten, kur Holivudas nueitų jau žinomu, veik nuspėjamu keliu, šiaurietiškas kinas analogiškose situacijose geba pateikti netikėtus posūkius ar bent nešabloniškus mąslius, daugiaprasmius dialogus, ir, svarbiausia, be naivaus herojiškumo. Smagi, ne banali, daugiasituacinė juosta, puiki aktorių komanda, pagirtinas režisierės estetikos pojūtis. Rekomenduoju.

—–

IŠKRYPĖLIŲ PARKAS
Pervert Park (2014) rež. Frida Barkfors, Lasse Barkfors

Amerikoje priskaičiuojama apie pusė milijono seksualinių nusikaltėlių. Maža grupelė jų gyvena Floridoje įsikūrusiame Integracijos į visuomenę centre. Šis dokumentinis filmas apie juos. Apie jų nusikaltimus, praeitį, išgyvenimus, savijautą, galimybes.

Vieną gyvenimišką patirtį keičia kita – vienos su ašaromis, kitos su apgailestavimu, trečios – su reabilitavimosi (ne)galimybės žyme. Pasakojimai keičia vienas kitą. Vieni sujaudina labiau, kiti mažiau, tačiau to lyg ir pakanka suvokti seksualinių nusikaltėlių vidinę būseną. Rašau „lyg”, nes filmas kiek vienpusiškas, išklausantis nusikaltusius ir norinčius juos „pagydyti”, integruoti į visuomenę. Įdomu, kaip visa tai žiūrėtųsi greta turint nusikaltimo aukų paveikslus. Dabar žiūrėjosi nei šiaip, nei taip – filmas leido suvokti sekso ištroškusių žmonių poelgių spontaniškumą, tačiau kokią žinią nori perteikti likau nesuvokęs. Lyg norėjo sudirbti sekso nusikaltėlių, visam gyvenimui įrašytų į tokių asmenų sąrašus, amerikietišką tvarką, tačiau po filmo likau įsitikinęs, kad esama tvarka yra gera ir kaip tik jokių pokyčių nereikia.

—–

IŠSIILGĘ NAMŲ
Homesick / De nærmeste (2015) rež. Anne Sewitsky

Norvegės Anne Sewitsky juosta „Nesveikai laiminga” (rodyta 2011-ųjų Scanoramoje) buvo labai žiūroviška ir rekomenduotina nemačiusiems net dabar. Gaila, bet taip pat negaliu apibūdinti naujausio Sewitsky kūrinio, kurį galima pagal pavadinimą apibūdinti labiau kaip šiek tiek „sick” (liguistą).

Trečiąją dešimtį bebaigianti mergina netikėtai sužino ir susipažįsta su broliu, apie kurio egzistavimą iki šiol net neįtarė. Tarp giminaičių pradeda vykti tai, ką galima pavadinti aistringu incestu. Nežinau, nesupratau, ką tuo norėjo pasakyti kūrėjai: kad skandinaviška kraujomaiša – Norvegijos kasdienybė, kad meilei nėra jokių ribų ir stabdžių ar, kad draudžiami dalykai – skaniausi. Nežinau. Drama nufilmuota neblogai, tačiau turinio prasmė liko neaiški, kaip ir daugumos scenų (ypač sekso) reikalingumas.

—–

 

fb-share-icon

3 komentarai apie “[dienoraštis:] SCANORAMA 2015

  1. As ir galvojau važiuoti i „Per Islandija atbulomis”, tai kaip suprantu – verta ar ne?

  2. kažką mačiau ir aš.
    „Fusi”, kurį režisavo kadais tamsiu arkliuku sužavėjęs Dagur Kari (taip pat teko matyt ir albinosą), labiau skirtas nesibodintiems paprasto gerai sukalto filmo apie gyvenimą, apie toleranciją lūzeriams ar net labiau apie tų „lūzerių” pasaulėvoką, reakcijas ir mokymąsi šio pasaulio taisyklių.
    trumpametražiai tiems, kurie nori pamatyt daug filmų, bet tingi daug kartų vaikščiot į k/t ar mėgsta greičiau nei per 1,5val. besikeičiančius siužetus bei įvairovę apskritai. nemažai aktualių temų, kurias galima perfiltruot savo galvos rėčiu.
    atidarymo filmas „Prieš gamtą” įlindo vid. amžiaus (30-35 metai) vyrui galvon ir papasakojo, kaip jis jaučiasi ir ką galvoja. nuo įsipareigojimų iki svajonių.
    o retrospektyvinis Jan Nemec „Ataskaita apie vakarėlį ir svečius” neblogas priminimas apie Prahos pavasario išvakarių kontekstą ir sovietinio bloko dalyvių jauseną, tiesa, viskas metaforiškai, tad iš pirmo žvilgsnio keistai ir netikėtai.

Komentuoti: Jurga Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.