DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre“

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė“. Pirmoji serijos knyga Mirtis La Fenice teatre supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido.

Donna Leon romane nerasite įmantrių nužudymų, ginklų, sąmokslo teorijų, balansavimo ant logikos ribos, turinčių supergalių (ar, kaip dabar populiaru, retų ligų) veikėjų. Rašytoja kuria klasikinį detektyvą, kuris šiandien nebėra toks madingas. Skaitydamas „Mirtis La Fenice teatre“ ne kartą pagavau save su mintimi, kad knygos veiksmas ir Brunečio tyrimas užstrigo, tad jau kitame skyriuje tikrai įvyks dar viena žmogžudystė, bet tai, matyt, požymis, kad mūsų (tame tarpe ir mano) sąmonė jau yra paveikta mūsų knygynų lentynas nugulusių trilerių, kurie suformavo nuolatinio veiksmo ir įtampos lūkestį. Tad šios knygos puslapiai nebuvo prilipę prie rankų ir akių, nereikalavo bemiegių naktų, net dar likus nemažai puslapių iki pabaigos buvo galima nuspėti nuodytoją, bet visa tai netrukdė mėgautis skaitymo procesu.

Teisūs yra kritikai, sakantys, kad Leon sukurtas Brunetis gali būti vadinamas Simenono Megre įpėdiniu. Nors rašytojų braižas mažai turi panašumų, bet minimų personažų bylos tyrimo metodai panašūs – daugiausia apsiribojantys pokalbiais su žmonėmis, kurie anksčiau ar vėliau pamėtėja trūkstamą mozaikos detalę. Brunetis kaip personažas iš esmės nėra niekuo ypatingas, eilinis, psichologiškai nekomplikuotas policijos darbuotojas su pakankamai inteligentiškomis ir etiškomis manieromis, kuriam tenka ne tik rūpintis bylos tyrimu, bet ir žmona bei dviem vaikais. Patraukliausias jo bruožas man liko toks, kad bloknote, į kurį turėtų žymėtis apklausų esminius pastebėjimus, jis turi susirašęs naujas knygas, kurias nori perskaityti.

Leon gan daug dėmesio skiria Brunečio ir jo šeimos narių santykiams – tos scenos išsamios, neantraeilės, ne tik susijusios su tiriama byla – pavyzdžiui, veik visas skyrius paskirtas Brunečio šeimos vakarienei, po kurios skaitome apie žaidžiamo Monopolio eigą. Asmeninės buities puslapiuose pasakojimo tonas kiek palengvėja, įgauna sąmojo, žaismės.

Iš ilgametės patirties žinojo, kad nesvarbu, kiek pieno beįpiltum, Paola atsisakys išgerti puodelį kavos, atkakliai tvirtindama, jog paskui negalės užmigti. Bet jeigu jis pasidarys kavos sau, jinai iš pradžių truputėlį siurbtels, o paskui išgers beveik visą ir naktį miegos kaip akmuo.

„Mirtis La Fenice teatre“ turi ne vieną pasvarstymą operos tema, tad šio sceninio žanro mėgėjai čia ras ne vieną įdomią mintį. Man labiausia buvo ši:

Komisare, nežinau, ar jūs gerai pažįstate Venecijos publiką, bet geriausias pagiriamasis žodis, kurį galima būtų pasakyti apie žiūrovus, tai pavadinti juos netikšomis. Į teatrą jie eina ne muzikos ir gražaus dainavimo pasiklausyti; eina tam, kad apsirengtų naujus drabužius ir kad juos pamatytų draugai, o tie draugai ateina dėl tos pačios priežasties. Galima atvežti miesto orkestrą iš mažiausio Sicilijos miestelio, pasodinti jį į orkestro duobę, ir tegul jis groja – niekas iš publikos nepastebės skirtumo. Jeigu kostiumai prabangūs, o dekoracijos įmantrios, spektaklis turės pasisekimą. Jeigu opera moderni, o dainininkai – ne italai, galite būti tikras, jog laukia nesėkmė.

Donna’os Leon kūrybos ėmiausi tik todėl, kad teko lankytis Venecijoje. Nėra smagesnio skaitymo, nei tas, kurio veiksmas vyksta tame pačiame mieste, kaip ir esti skaitytojas. Tad galiu iš patirties pasakyti, kad kaip jau amžinatilsio Andrea Camilleri knygos tinka keliaujant po pietinę Italiją, taip Leon knygos tinka vaikščiojant Venecijos tiltais ir tiltukais. Išbandykite.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.