DOUGLAS ADAMS „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką” ir „Restoranas visatos pabaigoj”

Remember the future. („Atminkite ateitį”*) ir The universe is subjective („Visata yra subjektyvi”*). Taip 1986-aisiais rašė Allenas Ginsbergas „Kosmopolito sveikinimuose”. Skaitant šį eilėraštį man prieš akis iškilo Douglaso Adamso penkių dalių trilogija apie „Keliautojo autostopu gidą po galaktiką”. Tiesiog ėmė ir suėmė toks jausmas, jog Ginsbergas rašydamas apie kosmopolito pasaulėvoką buvo paveiktas Adamso kosminių anekdotų.

Deja, išgūglinti mano hipotezę patvirtinančios informacijos nepavyko, bet radau, jog yra manančių, kad šiedu kūrėjai visgi turi bendrumą – greičiausiai rašydavo nemenkai apsinešę. Kas dėl Ginsbergo, tai nėra ko abejoti, o štai Adamsas kažkaip nepanašus buvo į latrą ar narkašą, nors nosies galas ir priminė hobitą. Žinoma, įspūdis apie apspangimą kyla natūraliai savaime – skaitant Adamso kūrybą. Joje nesveikumo tiek, kad vežimu vežk. Bet tas nesveikumas toks sveikai optimistiškas, jog niekaip negalėtų būti gimęs iš vaistukų paveiktos sąmonės klejonių. O štai Thomas Yorke’as iš Radiohead pats prisipažino, jog dainelė „Paranoid Android” gimė po vieno nutikimo bare ir turint galvoje Adamso sukurtą personažą.

Bet baigiu jau apie visokius subjektyvius mintijimus ir einu prie dar subjektyvesnės nuomonės apie jau dvi „šitų knygų” išleistus trilogijos romanus. Pirmasis tikėtina ne vieno tranzuotojo pačiupinėtas jau anksčiau, kai Eridanas dar švietė danguje ir visai nepaisė knygleidybos eiliškumo, todėl ir gavo galą kažkur paklydęs tarp sci-fi ir fantasy. „Kitos knygos” aplenkia aną surūdijusį grėblį ir nauju Sauliaus Repečkos vertimu leidžia mums lietuviškai keliauti po Visatą nuo pradžių. Tikiuosi – leis iki pat pabaigos.

Žinoma, kiek beprasmiškai atrodo ši iniciatyva, nes senąjai Žemelei jau kapiec. Iš senosios dvikojų gvardijos beliko pora žmogystų, Arturas ir Triša. Čia neskaičiuojant pelių ir delfinų, tik šieji sunkiai draugauja su dvikojyste. Taigi, Triša, Arturas, prisiekęs tranzuotojas Fordas Prefektas, dvigalvis buvęs galaktikos prezidentas ir paranojiškasis androidas likimo piršto valdomi blaškosi po visatą. Po keisčiausias, nelogiškiausias vietas, susidurdami su dar keistesniais padarais ir absurdiškais jų užmanymais, kurių vienas svarbesnių, vedantis viską į priekį yra atsakymas į gyvenimo, visatos ir visa ko klausimą. Ėėė … tai yra atsakymas gi žinomas: keturiasdešimt du. Tačiau koks klausimas – štai čia tikrasis iššūkis kosmosui ir jo begalybei. Norisi tikėti, jog Adamsas pats tą klausimą žinojo. Nors, galiu paliudyti, kai tokio smagumo paieškos procesas, tai ne taip svarbu tą klausimą surasti. Keliauji sau per galaktiką ir žvengi, nes virkauti jau nebėra dėl ko. Gi ašaros retai kam padėjo šiame absurdiškame pasaulyje. Adamsas kaip niekas kitas (ok, dar komikai Monty Python, Vonnegutas jaunesnysis, seras Pratchettas ir per anksti išėjęs Hašekas) geba įtikinti, jog žvelgti į kasdienybę rimtai negalima. Ir skaitydamas „autostopinius” puslapius tu visą rimtumą greitai pamiršti, pasiduodi fantastiškai fantazijai ir pagauni save realybėje tik tada, kai garsiai susižvengi.

Adamso knygos lyg geros nuotaikos vaistai, akimirksniu pataisantys ūpą. Nors už tokį vienpusišką apibūdinimą prisiekę fanai galėtų mane nulinčiuoti, priremdami prie sienos faktais apie paslėptas socialinės kritikos, gyvenimiškos filosofijos ir psichologines žmogiškų silpnybių prasmes, užkoduotas neįtikėtinose romanų situacijose, personažų dialoguose ir unikaliame požiūryje į būtį. Ir aš iš karto pasiduočiau. Nors čia ir galima įžvelgti tą nejuokingą žmogaus sugebėjimą įžvelgti kūrėjo pirštą ten, kur jis nė nebuvo prisilietęs. Štai puikus Adamso teksto (be)prasmybės pavyzdys, kuriame galite užstrigti savaitei arba nusišypsoti, pagalvoti apie anglų kalbos veiksmažodžių laikų skaičių ir skaityti toliau:

Dauguma skaitytojų pajėgia prisikasti tik iki būsimojo pusiau sąlyginio modifikuotojo subinvertuotojo plagalinio būtojo tariamojo intencinio laiko ir tuomet pasiduoda <…>

„Keliautojo autostopu gidas po galaktiką” ir „Restoranas Visatos pabaigoje” yra tiesiog tobuli kūriniai. Absurdiški, vietomis siurrealistiški, pasakiški, bet visada genialiai smagūs. Aš neįsivaizduoju, kiek turėtų būti gyvenimo sugadintas žmogus, kad jam stogo nenurautų scena su Arturo namo griovimu, banginiu pavirtusia raketa, Visatos kūrėju, gyvenančiu trobelėje su katinu Dievu (šitą primygtinai rekomenduoju visiems Wm Paulo Youngo „Trobelės” gerbėjams), kolonistai, nusprendę sudeginti visus miškus, kad jau surinkti lapai-pinigai nepatirtų infliacijos etc. etc.

Žodžiu, Douglas Adamsas yra – vienas iš geriausių dalykų, nutikusių šioje Visatoje. Leiskite tą nutikimą sau patirti.

PS. 42 pastebėjimai visatiškajam atsakymui.

* vertė Kasparas Pocius

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.