DOVYDAS GRAJAUSKAS „Apie reiškinius“

Prasmė ir beprasmybė reiškinių tyrinėjime

Jau pats Dovydo Grajausko pirmojo eilėraščių rinkinio pavadinimas suponuoja, jog jame bus kalbama apie kažką pasireiškiančio mūsų pasaulyje. Išties, knyga skaitytoją valiūkiškai įtraukia į ironišką kasdienio gyvenimo stebėseną bei jauseną. Lyrinis subjektas nei moralizuoja, nei vertina, tiesiog kaip neišvengiamą faktą konstatuoja įvykius, dažniausiai išvengdamas įvairiausių provokacijų, arba kartais savotiškai siekdamas apvalyti sąmonės turinius nuo reiškinių pasaulio („ir sėdėjau, žiūrėjau į sieną / o ta siena buvo tuščia / tad nusprendžiau tvirtai tą dieną / kad gyvensiu dabar ir čia“, eil. „Didis nutikimas mažą dieną“, p. 25).

Užtat kaip provokacija gali nuskambėti pirmojo skyriaus pavadinimas – „Gamtiniai reiškiniai“, nes jame eilėraščių tematika panašesnė ne į gamtos, o į socialinius reiškinius. Tekstuose sutinki piktoką mamą – „harpiją“, liepiančią dukrai pareiti valgyti, o toji rėkia „niekur aš neisiu, blia!“ (eil. „Apie reiškinius II“ p. 11); ar prasigėrusių tėvų vaikus (eil. „Apie reiškinius VI“ p. 13-14); perskaitai šiuolaikišką „Eglės žalčių karalienės“ versiją: pristojus įkyriam cigarečių prašinėtojui belieka pieno litru tvoti į ausį, ir lyg to maža būtų kita ranka – į nosį, galiausiai pasiklausyti keiksmų, maišantis pienui ir kraujui (eil. „Eglės Žalčių Karalienės pasakojimas apie incidentą prastame rajone“ p. 16-17); pažvelgti į dokumentiką apie grįžtančius kariškius: „moterys, sūnūs, broliai, visi verkiantys, puolantys / į glėbį ant kaklo po kojom tokiam susidrovėjusiam / buivolui – jis gi metų metus žmones žudė, o dabar / stovi su rožių puokšte ir žmogaus dydžio / rožiniu zuikiu“ (eil. „Apie reiškinius III“, p. 12).

Skyriuje apstu skausmingų socialinių reiškinių, tyrinėjamų per ironijos prizmę; įvairių numitinimų bei nuromantinimų, bet ne gamtinių. Todėl neapleidžia mintis, jog skyriaus pavadinimas yra ne tiek provokatyvus, kiek ne visai tikslus. Šito įtarimo nepajėgia nuslopinti net išradingai besikaitaliojanti eilėraščių ritmika, ar vis pasikartojantys, beprasmybės link vedantys teiginiai, derantys su įvairiausių situacijų bei įvykių aprašymais. Visgi žaidimą beprasmybėmis kuo toliau, tuo labiau suvoki, kaip vieną iš svarbiausių autoriaus užmojų. Tad matyt neatsitiktinai rinkinį atveria eilėraštis „Mantra“ (p. 7), kuriame kaitaliojami vietomis žodžiai apnuogina kartojimo veiksmo beprasmiškumą, o tai, beje, įdomus kalbos reiškinys, galiausiai skatinantis apmąstyti ir patį prasmės klausimą.

Ganėtinai įdomus eilėraštis – „Pradedančiam kibti“ (p. 20-21), kuriame žuvies simbolis, suponuojantis krikščionybę, yra desakralizuojamas, be ceremonijų „išdarinėjamas“, nes „gyva žuvis yra/ niekieno / žuvis“. Kita vertus, tai ir užuomina apie gyvenimą kaip keistą, neretai paradoksalų reiškinį. Pastaroji užuomina plėtojama ir tokiuose eilėraščiuose kaip „Nederantis“ (p. 19), „Nei žvyno, nei uodegos“ (p. 24).

Ties kiekvienu rinkinio skyriumi sutinkame įdomias „dedikacijas“, bet to neužtenka, kad nepastebėtum, jog antrajame skyriuje – „Fiziologiniai reiškiniai“, iš esmės tęsiama ta pati tematika, kaip ir pirmajame – tyrinėjami socialiniai reiškiniai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Skruzdės“ (p. 36-37) savotiškai išryškintos sociopolitinės problemos („visoms skruzdėms yra labai / malonu kai kitoms skruzdėms / yra labai malonu ir jokių ten / sumautų bendrųjų vidaus / produktų ar žmogaus socialinės / raidos indeksų // iš esmės grynasis / teorinis komunizmas p. 36); kai kuriuose, inkorporuojant į beprasmių žodžių gaudesį, pašiepiamos kasdienio mąstymo klišės (eil. „Sėkmės formulė“, p. 34-35; eil. „Reportažas“, p. 38-39; eil. „Telepatija“, p. 40); demaskuojamos tuščios, nieko nepasakančios reklaminės frazės, žaismingai parodant jų „tuščiaviduriškumą“ (eil. „Gėrimai. Maisto prekės“, p. 32-33).

Vieni iš įdomesnių antrojo skyriaus tekstų – trijų eilėraščių ciklas „Kaip aš išaugau“ (p. 45-48), kuriuose tyrinėjamos lyg ir sofutės („ir viskas būtų dar visai nieko / visai natūralu, dar galima būtų / viską pakęst // bet jau tos sofutės, garbės žodis / net neištiesiamos“, I, p. 46; „nuo ilgo sėdėjimo, graudžios kekšiškos / sofutaitės, na tiesiog net nepatogu prieš / jas kažkaip piktintis ar dar ką“ II, p. 47), tarsi jos savaime būtų svarbios, bet eilėraščiai tikrai ne apie sofutes, veikiau pastarosios labai primena įkyrias mintis („nepiktybiniai žmonės, nepretenzingi / neišmanūs, nuolankūs ir paslankūs, / visiškai abejingi raudonoms sofutėms“ III, p. 48).

„Intermisija. Liekamieji reiškiniai“ – siekis nuromantinti meilės reiškinį, ko gero, simptomiškiausiai atsiskleidžiantis „Keturiuose neromantiškuose tekstuose“ (p. 55-57), kuriuose vėlgi nestokojama pasikartojančių teiginių. Vis dėlto „Realistiškame eilėraštyje apie meilę“ (p. 61-62) nuromantinimo kovą lyrinis subjektas lyg ir pralaimi: „jau lendi man per gerklę / galėtum išlįsti, netgi per gerklę, / galėtum, pasiilgau“ (p. 62).

Trečiasis skyrius – „Psichosomatiniai reiškiniai“ yra didesnės apimties, todėl, mano manymu, knygos struktūra galėjo būti labiau subalansuota, nors nepaneigsi: tematiniu požiūriu ji vientisa. „Psichosomatiniuose reiškiniuose“ kuriamos savotiškos ar keistokos „personažo“ istorijos, bet sykiu autorius tęsia savo kalbėsenos programą ir skaitytoją painioja vis pasikartojančiais teiginiais („o miego demonas yra demonas nes / jis niekada nemiega taip tapdamas / siuto demonu kuris visada siunta“, iš. eil. ciklo „Artes prohibitae / I – nigromantia“, p. 85); prasmės / neprasmės žaidimais („nelyg mažas vaikas būdavo / kaip pristos – o kodėl, o kas yra, / o už ką ir o kam, kokia yra prasmė“, p. 67, eil. „Žmogus su klausimais“, p. 67-68); įdomiai lupa vaizduotės lukštus, nuo visko, kas nepriklauso mūsu regimų fenomenų pasauliui („ar pažįsti tu devyngalvį slibiną / kuris dabar durnyne po parašu: / devynialypė asmenybė <…> ar pažįsti tu kokį kitą / kuris šitokius / žaidimus / žaistų“, eil. „Mitas“, p. 91-92); ironizuoja teksto interpretacijos galimybes, tad su šypsena pagalvoji, kad ir rašantieji apie D. Grajausko knygą atsiduria šiame ironijos lauke (eil. „Personažas aiškina savo mylimajai, kodėl jis vadinasi personažas“, p. 99-100).

Pašiepdamas pripažintas „tiesas“ ir iš to išplaukiantį didaktinį toną, „personažas“ labai paprastai „nuleidžia ant žemės“ tomis „tiesomis“ įtikėjusius: „kaip retai išgirstame / vienišą poetą, tyliai skelbiantį / savo tiesą pasauliui // kaip retai mes ištiesiam / į dangų rankas, nu bled / nu ir kas“ (eil. „Personažas padaugina žemuogių arbatos“, p. 70-71); arba skatina suvokti, jog nėra jokios anapusinės prasmės, kurią reikėtų iššifruoti (eil. „Personažas gilinasi į dzenbudizmą“, p. 76-77).

Kartais atsiduriama ir kitoje dimensijoje, nors riba tarp tikrovės ir fantazijos lieka ganėtinai aiški (eil. „Дурацкий сон“ p. 87; „Дурацкий сон II“ p. 88; „Дурацкий сон III“, p. 89-90), o į apokaliptinį klausimą „kur būsi tu, / kai pasaulis ims griūti?“, ramiai atsakoma: „namie“ (eil. „Švento Andrejaus lūžis“, p. 101), nes, o kur būti, kai nieko nelieka? („ir praplaukė pirmagalis krauju nulietas / ir ant pirmagalio prikaltas kristus / ir šitaip neviltingai viskas / kad jau nieko“, eil. „Personažas leidžiasi atostogų“, p. 107).

D. Grajausko rinkinys, atrodo, priklauso tam ironijos ir žaismės laukui, kuriame kvestionuojami nusistovėję stereotipai, žongliruojant teiginiais, taip balansuojant tarp prasmės ir beprasmybės, demaskuojant kasdienius įvykius, mąstymo šablonus bei nuvalkiotas frazes. Poezija, šiuo atveju, lyg ir „sukibusi“ su banaliais kasdienybės reiškiniais, paradoksaliai užgimsta ir išlieka nieko nesakančiuose žodžiuose. Tad kas toliau? Gal ir nieko, gal kaip eilėraštyje-dainoje – „Kita stotelė – žalia“: „būti jaunam – šaunu / žengti pirmyn – šaunu // ai nu“ (p. 18). Grajauskiškai.

Teksto autorė: Ieva Rudžianskaitė


Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. Eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 111

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.