DRIEZHAS – Gonija [Soundprovocation; 2012]

Ketveri metai po „Tolumoje” ir projektas „Driezhas” vėl lenda į akis, ausis ir dūšią. „Driezhas” jau tapo tandemu: prie garso dizainerio Kristijono Lučinsko prisidėjo vokalistė ir tekstų autorė Ieva Astromskaitė. Tai suteikė visumai daugiau dainingumo, bet tuo pačiu kiek prislopino muzikinį turinį.

Lyginti su pirmuoju albumu „Goniją” kiek sudėtinga: ji ir kitokia, ir panaši, tačiau vienareikšmiškai – tai dar vienas žingsnis į priekį, dar vienas laiptelis aukštyn keliant lietuviškos muzikos kokybę į naują lygmenį.

„Gonija” primena debiutinį darbą savo etnoelektroniniu muzikiniu pagrindu, kuris ir čia subrandintas, nušlifuotas, išmyluotas, neperspaustas šiuolaikiškų eksperimentų, kompiuterinių efektų priedais, nestokojantis folklorinių motyvų, žavintis daugiasluoksniškumu, aranžuočių sudėtingumu, nors vietomis ima į ausis belstis tarp dantų čežantis sūrumas („Žiežulos” kulminacijos aštrumas, „Ataka” destruktyvūs industrial), kur Kristijonas pavojingai balansuoja ingredientais, tačiau visgi geba nepersūdyti.

Apie „Gonijos” kitoniškumą: nors dar nemaža likę poetinio skaitymo („Iduna”, „Numina vagantia”, „Vandeny” ir kt.), tačiau visumoje – tai jau ne tik prabangus fonas su poezijos krislais, o labiau vokalinis albumas, kuriame deklamavimas persipina su dainuojamomis eilutėmis ir turtinga improvizacine vokalo ornamentika. „Tolumoje” tai galima buvo apčiuopti kompozicijoje „Paklydusios žemės ramybės naktis”, o „Gonijoje” tai randama  veik kiekviename takelyje.

Astromskaitės vokalo tembras, intonacijos, stilistika primena Aistę Smilgevičiūtę, tad ne kartą klausydamas albumą pagavau save sakantį, kad „Driezhas” dabar gali būti drąsiai vadinamas elektronine „Skylės” versija. Juolab, kad dainų tekstuose netrūksta poezijos, filosofinių, mitologinių, pagoniškai folkloriškų motyvų. Tiesa, tekstai atliekami ne įprasta sandara, kai galima per priedainį pritarti greit įsimenančiomis frazėmis, „Gonijoje” tai padaryti sudėtinga, nes šitoje sakralinėje prozoje sudėtinga pagauti rimą – daug lengviau pasiduoti į tranzą nešančiai poezijai.

Ievos vokalas švarus, teatrališkas, gyvas, atmosferinis, dinamiškas, besikeičiančių emocijų – nuo ramaus ir svajingo iki desperatiškai raganiško – sudėtinga įsivaizduoti labiau tinkantį analogiškai „Driezhas” muzikai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xWmG9stY080

Asmeniniai albumo favoritai – netikėtai fortepijoniniu skambesiu padabinti „Vandenyje” ir „Okasore” bei nunešantis betekstiniais vokaliniais išvingiavimais „Miraklis”, bet visumoje „Gonija” talpina savyje daug, iš pirmųjų keliolikos kartų sunkiai iššifruojamo, turinio. Matyt, todėl jo negros mūsų radijo stotys, o melomanai ilgai nenorės liautis sukę diską – be abejonės, tai geriausias lietuviškos elektronikos albumas per pastaruosius porą metų.

Visa „Gonija” alsuoja vizualumu, lyg būtų sukurpta kokiam gamtiškam epiniam reikalui: taip ir matau pievas, vėją, medžius, šakas, vėles besiblaškančias,  išjojusius karius, atliekančius ritualus žmones… Paklausykite – pamatysite.

ps. Ir dar toks snobiškas reikalas: sakyčiau, „Gonija” užmačioms pilnai atskleisti reikėtų audiofilinio įrašo – šis, nors ir iš kompaktinės plokštelės, truputį stokoja erdvės, detalumo ir gyvumo, būtų labai smalsu išgirsti tai vinile, o mp3 klausytojus lieka tik užjausti.

http://www.soundprovocation.com/driezhas-media.html

fb-share-icon

4 komentarai apie “DRIEZHAS – Gonija [Soundprovocation; 2012]

  1. nerealiai. nepirkau, bet tikrai geris. bus pinigu, imsiu.

  2. ir – butu gerai daugiau lietuviskos muzikos apzvalgu, nors gal nelabai kas tokio gero daugiau ir yra :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.