Filmas „Drive my Car” (orig. Doraibu mai kâ, rež. Ryûsuke Hamaguchi) pastatytas pagal Haruki Murakami apsakymą iš rinkinio „Vyrai be moterų”, bet galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai visgi filmas gerokai pranoko literatūrinį kūrinį – režisierius išplėtojo jį ir pavertė vienu geriausių metų filmų. Jei pažiūrėsite šio filmo imdb laimėjimų/nominacijų sąrašą – suprasite apie ką kalba. „Drive My Car” atstovaus Japonijai „Oskarų“ varžytuvėse dėl geriausio užsienio vaidybinio filmo nominacijos, taip pat jis jau laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje.
Lėto tempo, sudėtingos struktūros, bet netrunkantis įtraukti „Drive My Car“ yra apie meilę ir sielvartą, kupinas vingiuotų kelionių ir netikėtų susitikimų. Viso filmo metu jaučiame virš herojų tvyrantį liūdesio debesį, įgarsintą niūriomis Eiko Ishibashi partitūromis ir apgaubtą melancholiškais Hidetoshi Shinomiya kinematografijos šešėliais. Filme nagrinėjama daug temų – neištikimybė, kaltės jausmas, ryšys tarp kūrybos ir seksualumo, apie „secret life”, kurį kiekvienas turime. Apie tai, kaip žmonės skirtingai išgyvena netektis, kaip sunkiai vieni kitus supranta net ir kalbėdami ta pačia kalba. Apie išpažintis, kurios suartina ir padeda išsilaisvinti iš kankinančios praeities.
Filmas tarsi sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoje filmo pusėje stebime Yusuke (Hidetoshi Nishijima) sėkmingo aktoriaus ir teatro režisieriaus sudėtingus santykius su savo žmona Oto (Reika Kirishima), kuri yra sėkminga rašytoja ir televizijos prodiuserė. Oto turi vieną keistenybę – užsiimant seksu su vyrais jai gimsta įvairios fantastinės erotinės istorijos, o jos vyras apsimeta nežinąs, kad ši jį išdavinėja su kitais vyrais. Antroje filmo pusėje stebime Yusuke praėjus dvejiems metams po žmonos mirties. Jis važiuoja su savo senu, mylimu automobiliu į Hirošimą, kur yra pakviestas statyti naują Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ scenos versiją, kurią atlieka aktoriai, kalbantys savo gimtąja kalba. Tarp jų ir vienas jaunas aktorius su kuriuo jo žmona prieš mirtį turėjo romaną.
Gatvėmis ir greitkeliais riedantis ryškiai raudonas senas Saab automobilis šioje juostoje yra tarsi menininko (Yusuke) laisvės ir vienatvės šventykla, grįžimo ir išvykimo, kelio atgal namo pas mylimąją ir pabėgimo nuo griūvančios dabarties įkūnijimas. Viskas pasikeičia, kai režisierius gauna savo „šventovei” jauną vairuotoją, kuri jį vežios tiek, kol vyks jo spektaklio Hirošimoje repeticijos. Filmas lėtas, meditatyvus, kamerinis, tačiau kai „mašina įsivažiuoja” ir du žmonės ima klausytis vienas kito, o daugiakalbio „Dėdės Vanios” spektaklio repeticijos įgauna pagreitį, imi kaifuoti nuo kiekvieno filmo kadro, dialogo – kiek juose sutalpinta ne tik skausmo, bet ir išminties, grožio, japoniško subtilumo, švelnaus taktiškumo, kuris per tris filmo valandas taip dieviškai išsiskleidžia, kad gale filmo, kartu su filmo herojais sulaukiame ne tik išsilaisvinimo, bet ir patiriame visišką emocinį katarsį. Na ,maždaug tokį, kai norisi užsirūkyti išėjus iš filmo, net jei esi nerūkantis, nes filmo kulminacinėje scenoje jie taip žaviai rūko važiuodami per naktinį miestą…
Labai rekomenduoju nepraleisti šio filmo, kol jis dar rodomas kino teatruose. Pasidovanokite šį kinematografinį stebuklą – tikrai nesigailėsite.
