Ten, Regulateurstrate, buvo „Demask“ parduotuvė, kuri rūpindavosi prekėmis, reikalingomis išplėsti olandų pornoindustrijos tinklą. Kažkoks S/M pornografijos klubas Hagoje vadinosi „Ministry of Pain“. Todėl mano studentai savo darbą pornosiuvykloje vadino darbu „Ministerijoje“ (p. 14)
Neseniai ėmiau jaustis kaip „Pakeliui į Babadagą“ knygos pagrindinis veikėjas: jį traukė paribio Europa, mane – tų geografinių periferijų literatūra. Ir tai prasidėjo nuo šios knygos – Dubravkos Ugresić kreivoko „Skausmo ministerijos“ vertimo. Pagrindinė knygos herojė – Amsterdaman atsibeldusi Tania (nors romane jai labiausiai tiko mažybinis Taniuša). Kūrinys yra pirmuoju asmeniu išpažįstama Tanios „nesvarumo būklė“ – irstant Jugoslavijai, pešantis tautoms, Tania bėga svetur, tačiau nebeturi jokio jos identitetą laikančio pagrindo – nei kalba, nei „saugia teritorija“ laikomi atsiminimai nebegali suteikti darnos jausmo svetimame mieste. Tiesa, Tanios personaže galima aptikti ir pačios autorės pėdsakų: ji taip pat yra iš buvusios Jugoslavijos respublikos emigravo į Olandiją.
Knygos pagrindinė veikėja Tania atsiduria Amsterdame po išsiskyrimo su mylimuoju Goranu (jie abu iš Jugoslavijos bėgo į Berlyną), bando save įtvirtinti dėstydama nebesamos šalies literatūrą tokiems pat imigrantams studentams kaip ir ji pati. Suvokdama žlugusios šalies traumas (tautų susipriešinimas, konfliktai), Tania imasi savotiško žaidimo: studentams siūlo dalintis jugonostalgiškais prisiminimais, ieškoti neskausmingų vietų, suvienijančių skirtingas po vienos šalies stogu gyvenusias tautas. Tad greta Tanios, antroji knygos herojė, žinoma, yra žlugusi Jugoslavijos respublika – cituojami įvairūs jos kūrėjai, personažų atsiminimuose po dalelę kapsi sunykusios balkanų valstybės autentika, kurią pažinti taip pat įdomu, kaip ir pagrindinę veikėją.
Tad knygoje pilna kitų tekstų – jie romane dalyvauja kaip laukiami svečiai, įnešantys balkaniško temperamento. Cituojami ir Vakarų rašytojai, ir šis citavimas dažniausiai iliustruoja pagrindinės veikėjos būsenas. Pavyzdžiui, sumaištis nusakoma Luiso Kerolio sukurtomis eilutėmis: Dručkis ant sienos sėdėjo,/Dručkis žemyn nuriedėjo./Vyrai karaliaus visi ir arkliai/Dručkio surinkt neįstengė visai (p. 198). Tiesa, knygoje dar yra Tanios studentai – šalutiniai personažai. Atrodo, kad šiuos herojus rašytoja Ugresić panaudojo kaip tarpininkus, per asmenines istorijas atskleidžiančius buvusios Jugoslavijos realijas – pvz., vieno vaikino tėvas teisiamas už karo nusikaltimus. Šalutinių veikėjų svoris – nevienodas: autorė vieniems antraeiliams personažams nepagailėjo išsamių charakteristikų, pavaizdavo juos itin raiškiai, kiti net ir po antrojo skaitymo liko nublankę.
Tačiau visgi ne siužetas, o atvira kalbėsena, save ir kitus negailestingai taršantis atidus pagrindinės veikėjos žvilgsnis yra šios knygos stiprioji pusė. Tania – mylimojo palikta, netekusi šalies, o kartu su ja – ir dalies savo tapatybės moteris, bandanti iš naujo save „konstruoti“ svetimoje erdvėje. Amsterdamas knygoje vaizduojamas kaip mini Disneilendas: tvarkingas dirbtinis miestas, turbūt visiškai priešingas įprastiniam buvusios Jugoslavijos chaosui. Čia žmonės kalba mažai, priešingai audringam balkanų tarškėjimui. Tad knygoje daug angliškų, olandiškų posakių – viena iš Tanią užgriuvusių sumaiščių yra kalba: kuri dabar turėtų būti jos? „Skausmo ministerijos“ ašis – ne ekonominio saugumo siekimas emigracijoje, bet vidinės tikrovės „remontas“ – susigyvenimas su žlugusios šalies dabartimi ir vaistų nuo vienatvės ir pasimetimo paieškos kiek siurrealiame Amsterdame. Ironiškame pasakojime kiek nepritinka nujaučiama saldoka pabaiga, tačiau atleidžiu ją autorei – jos veikėja Tania to nusipelnė.
