Visų pirma, Editors yra grupė, išleidusi vieną geriausių šių metų albumų. Taigi, palėkti iki Varšuvos, kad galėtum juos išgirsti gyvai, atrodė, yra tiesiog pareiga. Šioje vietoje galėčiau papasakot apie tai, kad Lenkijos sostinė yra ne taip jau arti kaip atrodo, bet… gal tiesiog žengiam į „Stodola”. Tai toks vietinis „alternatyvščikų“ klubelis, „kultūrkė“ taip sakant. Sienos išmargintos kažkuo panašiu į grafiti, prikabinta čia vykusių koncertų foto prisiminimų (Placebo, Reamonn), o salėje telpa vargani pora tūkstančių žiūrovų.

Taigi, iš pradžių vietiniai Muchy (musės?), kurių niekaip nesugebu įsiklausyti, mat labai jau lenkų kalba ausį laužo, paskui jau britai, bet dar ne vakaro kaltininkai, The Boxer Rebellion (beje, gana įdomi grupė, maždaug kiek griežtesnis Coldplay variantas ir tikrai gerai derantis su Editors) ir, pagaliau, „redaktoriai“. Keturi paprasti vaikinukai paprastoje aplinkoje. Jokių sceninių dekoracijų ar spec. efektų. Jie paperka žiūrovus vien tik muzika. O joje, be tipiškų rock instrumentų (viena-dvi gitaros, bosas ir būgnai), vietos randa ir gyvas pianinas. Pasirodymas buvo pradėtas nuo ten, kur ir prasidėjo pažintis su šia grupe, – „Lights“ – pirmojo albumo pirmosios dainos. O toliau jau tiesiog viskas maišėsi – skambėjo tiek gabalai iš pirmo, tiek iš antro albumo, tiek visiems žinomi singlai, tiek mažiau įsiminti kūriniai. Būgnininko Ed Lay ir bosisto Russel Leetch ant scenos praktiškai nesimatė, o gitaristas Chris Urbanowicz (lenkiškos šaknys?) dar kartais išspausdavo šypsnį, tačiau frontmenas Tom Smith tiesiog tryško energija: čia jis brūžino gitarą, čia skambino pianinu ir netgi lipo ant šio instrumento tarsi valdovas, trokšdamas iš viršaus  valdyti susirinkusią minią. O gal tiesiog norėdamas pasipuikuoti savo baltais sportbatukais… Ir visada žiauriai daug gestikuliuodamas. Štai ir dabar, Tomo veidas pamažu nyksta iš atminties, tačiau tie jo rankų mostai, pirštų judesiai ir besikartojantys dėkingumo gestai, į viršų iškelti nykščiai, vis dar stovi prieš akis. Gal net labiau nei muzika…

Editors atgrojo tradicines apie pusantros valandos ir susirinkusieji kažin ar begalėjo reikalauti daugiau. „All Sparks”, „An End Has a Start“, „Blood”, „Bones“, „Bullets“, „Fingers in the Factories“, „Munich“, naujausias singlas „The Racing Rats“, ir „Smokers Outside the Hospital Doors“ – tiesiog nebebuvo likę dar nesugrotų dainų! Bisui netgi buvo atliktas pirmojo albumo „bysaidas“ „You Are Fading“. Žiūrovai tikrai turėjo likti dėkingi. Tačiau, kai koncertui einant į pabaigą Editors dėkoja atėjusiems jų paklausyti sekmadienio vakarą, aš kažkodėl mintyse burbteliu: „Kurgi ne – kai kam rytoj ryte reikės eiti į darbą. Už 500 km!..“ Kartu vykęs kolega didelių vilčių į šį koncertą nedėjo, tad sakė, jog jo lūkesčiai buvo netgi viršyti, tuo tarpu aš likau kiek nusivylęs. Prireikė grupės gyvo pasirodymo, kad padaryčiau nemalonų atradimą – Editors muzika yra gana vienoda. Urbanowicz‘o soluotės dažnai labai panašios viena į kitą, o kai kurias dainas tiesiog galima supainioti (patikėkit, koncerto metu porą kartų taip ir buvo… maždaug „O, čia šitas gabalas! Uoj, ne šitas“). Kita vertus, nuslopinti tą kritiką viduje, galima visa šitą išvertus į tai, jog jei veža vienas gabalas, veš ir kiti. Tom Smith vokalas yra tikrai stiprus, o lyrika – sminganti į širdį. Galų gale labai nedažnai mums, rytų europiečiams, pasitaiko proga gyvai pamatyti šiandienos herojus. O juk būtent tokie ir yra Editors.

[Foto: Aleksandra Rożej]