Editos Stundytės šokio spektaklis „APIE TYRĄJĄ ERENDIRĄ”

erendira2.jpg

Prisipažinsiu, kad pamačius naujienas apie naująją šokio spektaklio premjerą, pirmiausia mano akys užkliuvo ne už jaunos choreografės pavardės, o už kūrinio autoriaus, pagal kurį statomas spektaklis. Ilgai nedvejojus nusirišau prijuostę, atšaukiau visus Užgavėnių „blynų kepimo“ planus, tam, kad patenkinčiau smalsumą ir išvysčiau jaunos menininkės ambicijas choreografine kalba inscenizuoti Nobelio premijos laureato, rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo tekstus teatro scenoje.

Jauna šokėja ir choreografė Edita Stundytė praeitais metais pastatė du šokio spektaklius: „Nuskausminimas“ ir „Pilkas laikas“, dalyvavo Loretos Juodkaitės šokio projekte „Šokis mieste“, kūrė choreografiją „Kristupo vasaros festivalyje“ pristatytam muzikiniam vojažui „Keistos istorijos“ (rež. Linas Mikuta).

Spektaklį pagal G. G. Marquezo novelę „Graudus negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendirą ir jos nevidonę močiutę“ choreografė kuria Anželikos Cholinos šokio teatre, kuriame jau yra sukūrusi ne vieną šokio vaidmenį.

Nacionalionio dramos teatro mažosios salės foje, premjeros dieną (vasario 5 d.)  radau sausakimšą žiūrovų. Kad ši jaunutė choreografė sulaukė  tokios margaspalvės auditorijos, nestokojančios garbingų teatralų, choreografų dėmesio, laikiau pirmu geru ženklu, kad šį vakarą įsėdau į teisingą kabiną miesto renginių karuselėje. Prieš spektaklį buvo pardavinėjamos programėlės su ištraukomis iš novelės, pagal kurią pastatytas spektaklis. Tai vienas iš tų atvejų, kai susipažinimas su kūrinio turiniu, siužetu buvo būtina sąlyga prieš paneriant į choreografės interpretaciją šia tema.

Kūrinyje, pasakojančiame jaunutės mergaitės, dėl sudeginto namo vergaujančios savo senelei ir tam, kad atlygintų jai skolą, už pinigus parsidavinėjančios vyrams, istoriją, siužeto linija buvo išlaikyta gana nuosekliai. Ir nors novelėje vyrų pavaizduota kur kas daugiau, spektaklyje jų matysime tik tris, nes Erendirai visi jie – kaip vienas: jie eina, eina, eina ir niekuo neišsiskiria. Vienas iš jų, įsimylėjęs Erendirą, nusprendžia jai padėti, o ši tikisi jo padedama išsilaisvinti. Vis dėlto Erendira juo savotiškai manipuliuoja: norėdamas jai padėti, vyras įvykdo žmogžudystę, nužudo Erendiros senelę, nes ji pati to padaryti negali. Tiesiog jai nelieka kitos išeities. Kai kas nors yra tavo šeimininkas, kai kam nors vergauji, nebemąstai, tiesiog taip gyveni, kol suvoki, kad galo tam nėra ir niekada nebus. Tada ateina laikas kitokiems, net drastiškiems, spendimams. Istorijos esmė ta, kad vergai vistiek kada nors sukyla prieš vergvaldį, nesvarbu, net jei tai yra artimiausias žmogus. Tokia būtų pačio kūrinio fabula ir tema.

Spektaklis prasideda nuo scenos, kurioje trys kareiviai sėdi aplink vaikystės žaislą – vilkelį, ir išsukę jį, trumpam pasitraukia.  Taip choreografė įsuka veiksmą (ir mus į jį) nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų ir nesustabdo visas 60 reginio minučių.  Nuo pat pradžių tampa aišku, kad tai  nebus „žiūrovinio“  pobūdžio kūrinys, kaip būdinga ACH  teatro darbams, po kurio vėliava glaudžiasi jauna choreografė. Spektaklyje nėra pigių, žiūrovą paperkančių, triukų, jokio saldumo, lengvumo – viskas be galo subtilu.

Scenoje daiktų nedaug ir, rodos, tik tie, kurie atspindi nesibaigiantį sukimąsi gyvenimo rate: vilkelis, vežimo ratas ir močiutės kėdė su ratukais. Šios sceninės priemonės viso spektaklio metu keliaus tarp perosnažų iš rankų į rankas ir padės žiūrovui susigaudyti, kas kiekvieną akimirką valdo Erendiros gyvenimo vairą.

Spektaklio „Apie tyrąją Erendirą“ choreografija balansuoja tarp šviesių, švelnių bei lyrinių ir kampuotų, iškreiptų, užlaužtų judesių, formų. Choreografė, šokėjos Rūtos Juodzevičiūtės pagalba, kūno judesio kalba bando atskleisti prieštaringą Erendiros personažą: jauna nekalta mergaitė, kuri beveik nesipriešina senelės užkrautai naštai. Nuolankiai prisiima kaltę ir yra pasiryžusi už ją atkentėti, tačiau toji tyli kančia ją užaugina ir ji tampa laukiniu žvėrimi. Vėliau įvyksta kažkas, kas sukrečia, ir supranti, kad gali daryti, ką nori,- esi laisvas. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Štai ir kraštutinumai.

Turiu pasakyti, kad Rūtos įkūnytas personažas buvo tikrai stiprus, įtikinamas. Savo jaunatviška išvaizda, plastiškumu ji puikiai atitiko jaunosios Erendiros paveikslą.

Deja, to paties negalėčiau pasakyti apie antrąjį personažą – tironę senelę, kurios vaidmenį atliko Aušra Gineitytė. Šis personažas, skaitant novelę mano vaizduotėje nusipiešė  kur kas griežtesne, despotiškesne veido išraiška, nei išvydau scenoje. A. Gineitytės sukurtas personažas man buvo per jaunas kaip senelei, momentais net beveidis: be savo ryškaus, aiškaus charakterio. Choreografiniuose spektakliuose, ypatingai su konkrečios dramaturgijos pagrindu, kur žodžiai visi turi būti pavaizduoti kūno, judesio, mimikų  kalba, ypatingai svarbu būti tiksliam ir išraiškingam. Būtent toks močiutės nevidonės personažas man buvo tik finalinėje nužudymo scenoje, o iki tol, viso spektaklio metu, jutau stiprų stygių ryškesnių potėpių jos paveikslui.

Vyriški personažai (Donatas Bakėjus, Nerijus Tauskus, Tomas Dapšauskas), kurie šiame spektaklyje atliko daugiau antraplanius vaidmenis, pavaizduoti niekuo nesiskirinatys ir labiau išlikę atmintyje kaip fonas, priemonės santykių dramai tarp dviejų moterų, atspindėti.

Visumoje spektaklis neblogas. Buvo momentų, kai pradėjau bodėtis besikartojančiais motyvais, kada Erendira parsidavinėjo vyrams. Taip, tos scenos su nesibaigiančiu kareivių ratu, norinčiu išbandyti jauna mergelą (ir tikriausia visas įmanomas kamasutros pozas), iš tikro labai gražiai ir subtiliai atvaizduotos choreografine kalba, be menkiausių užuominų į vulgarumą, bet jų man, kad suvokčiau tragedijos esmę, būtų pakakę perpus mažiau.

Editos Stundytės bandymą perkelti magišką G.G. Marquezo realizmą į sceną vertinu teigiamai. Daugiausia dėl to, kad suvokiu, kuo ji rizikavo pasirinkdama tokį kūrinį, tokią spektaklio formą. Jaučiama, kad  choreografei nesvarbu laikmetis, epocha, vieta, kur visa tai vyksta. Visa koncentracija į žmogaus jausmus, kurie nepriklauso nuo šitų faktorių. Spektaklio gražiausios vietos ir yra tos, kur abstrakčiomis kompozicijomis bandoma išreikšti Erendiros vidinius išgyvenimus, jos individualybę, jausmus, veržimąsi į laisvę. Choreografė turi savitą estetinį suvokimą, talentą, besiformuojančią sceninę kalbą, stilių ir drąsos imtis tai, kas iš karto pasmerkta nebūti populiaru dėl intelektualumo.

Spektaklis – tarp judesio ir teatro, tarp baleto ir šiuolaikinio šokio. Tema – tarp meilės ir keršto, nusikaltimo ir laisvės instinkto. Įspūdis – tarp pasitenkinimo spektaklio intelektualumu ir forma, bei jausmo, kad kažkas neišbaigta iki galo, kažko trūksta sustiprinant dramatizmą, bei tikėjimu, kad gal dar padirbės ties tuom.

fb-share-icon

2 komentarai apie “Editos Stundytės šokio spektaklis „APIE TYRĄJĄ ERENDIRĄ”

  1. obas. as ta erendira gal 3k. skaiciau – tokia ji skaisti ir tokia nedora mociute turejo. labai idomu butu paziuret, kaip tai issokta. nieko nezinai apie pakartojimus? radau apie gastroles info:
    Vasario 27d. 19val. – Panevezio J.Miltinio teatre
    Kovo 16d. 19val. – Rokiškio teatro festivalyje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.