Prieš savaitę Maskvos Nacijų teatras dukart suvaidino Eimunto Nekrošiaus režisuotą premjerą – Albert´o Camus dramą „Kaligula”. Pagrindinį jos herojų įkūnijo garsus aktorius Jevgenijus Mironovas.
Žurnalistai, pranešdami apie „Kaligulą”, ėmėsi skaičiuoti: tiek prabangių automobilių „aplink teatrą, ir dar tokį nemadingą pastatą, seniai nematėme”. Mat „Kaligulos” premjerą Nacijų teatras vaidino buvusiuose Elektros lempučių gamyklos kultūros rūmuose prie Jauzos upės, nes teatro pastatas rekonstruojamas.
Tačiau ir rūmai prie Jauzos – „vos trys metro stotelės nuo Kremliaus”, anot reklamos, yra grandiozinis, modernus ir populiarus Maskvos kultūros centras, turintis daugiau nei šimtmečio istoriją.
VIP svečių antplūdis
Nacijų teatrui vadovauja aktorius J.Mironovas, „Kaliguloje” vaidinantis „išprotėjusį imperatorių su sadistiniais polinkiais”. Kaligulos mylimąją Cezoniją vaidina Marija Mironova, aktoriaus bendrapavardė. Abu jie ypač traukia teatro publiką.
Žurnalistai vardijo, kokie „VIP svečiai” susirinko į E.Nekrošiaus premjerą. „Pagal brangius kostiumus iškart atpažinsi sėkmingai dirbančius vadybininkus, pagal šalikus – žmones iš kūrybinės bohemos, – dėstė „Moskovskij komsomolec”. – Penktoje eilėje įsitaisė Ala Pugačiova su Maksimu Galkinu, beje, visiškai paprastai apsirengę. Ložėje – vokiečių teatro lyderis Thomas Ostermeieris.”
Svarbiausi teatro įvykiai
Laikraščio „Izvestija” teatro apžvalgininkė Marina Davydova įžvelgia pagrindinių Maskvos scenos įvykių kryptingumą, prasidėjusį latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektakliu „Šukšino apsakymai” Nacijų teatre.
Po to buvo Rimo Tumino „Dėdė Vania” J.Vachtangovo teatre, dabar – E.Nekrošiaus „Kaligula”. Svarbiausius spektaklius Rusijoje sukuria režisieriai nuo Baltijos.
„Nekrošius faktiškai atėmė iš Kaligulos valdovo statusą, – rašo M.Davydova. – Pavadinti vietą, kurioje vyksta spektaklio veiksmas, imperatoriaus rūmais liežuvis neapsiverčia. Tai tiesiog vieta kažkur pasaulyje – su būda šuniui, tvora, šiferiu.”
Spektaklio scenografiją sukūrė Marius Nekrošius, kostiumus – Nadežda Gultiajeva.
Anot teatrologės, minėtos vietos gyventojų nepavadintum patricijais, nes jie aprengti „kaip valstiečiai, kaip nakvynės namų gyventojai iš Maksimo Gorkio pjesės „Dugne”, bet ne kaip valstybės vyrai”.
Tik karščiuojanti vaizduotė
M.Davydovos nuomone, J.Mironovo Kaligula, palaidojęs savo mylimą seserį Druzilą, bando įveikti mirties baimę, naikindamas savyje tai, kas žmogiška.
Bet tai, kas žmogiška, pasirodo, yra stipriau už polėkį siekti neįmanomo: „Ir Mironovas iš tiesų didingai vaidina šitą laisvos dvasios kovą su tuo, kas žemiška.”
„Paprastai režisieriai, statydami „Kaligulą”, priverčia antrojo plano vaidmenų atlikėjus įkūnyti siaubą, užguitumą, padlaižiavimą, – pažymėjo M.Davydova. – Bet E.Nekrošiaus spektaklyje visa mirties bausmių, žiaurumo, artimųjų žudymo istorija, atrodo, įvyksta tik protagonisto sąmonėje, jo karščiuojančioje vaizduotėje.
Bet kokiu atveju visi, kuriuos jis siunčia žudyti ar persekioja, lyg niekur nieko vaikšto aplinkui. Ir netgi Mucijaus žmonos išprievartavimas – pjesėje Kaligula tai daro vyro akivaizdoje – čia irgi įvyksta tik herojaus vaizduotėje, bet vis tiek išryškina Mucijaus bailumą.
Kaligulos eksperimentas su savimi atskleidžia aplinkinių esmę. Kiekvienas priverstas pažvelgti į save ir pamatyti ten klaikias bedugnes.”
Romos imperijos Hamletas
„Eimuntas Nekrošius savo spektakliuose niekada neduoda paruoštų atsakymų, – priminė teatrologė Marina Šimadina. – Jis priverčia žiūrovus dirbti taip pat įtemptai, kaip ir aktorius.”
J.Mironovo Kaligula, šios laikraščio „Trud” autorės nuomone, „ne despotas, ne pragaro išpera ir ne pamišęs neurotikas. Šitam Kaligulai svetima ekspresija, jis kalba tyliu balsu ir iš pradžių atrodo kaip sutrikęs berniukas. Labiausiai jis kankina save, o ne kitus. Tai Nerono ir Senekos laikų Hamletas, priverstas keršyti už esamą pasaulio tvarką visiems iš eilės – dievams ir pačiam gyvenimui.”
M.Šimadina žino, kad kartais E.Nekrošius, norėdamas perteikti spektaklių herojų esmę, palygina juos su gyvūnais. Todėl Kaligulos aplinkoje ji įžiūri, kad, tarkime, imperatoriaus draugas Helikonas (Igoris Gordinas) čia – ištikimas šuo, kuriam scenoje pastatyta speciali būda. O mylimoji Cezonija (M.Mironova) teatrologei primena prijaukintą juodą šarką.
„Žinoma, M.Mironovos vaidmuo, vienas sėkmingiausių spektaklyje, nėra išsemiamas tuo animalistiniu palyginimu, – aiškino M.Šimadina. – Jos herojė, švelni ir moteriška pirmame veiksme, palengva virsta tragiška kloune, o jos akys prisipildo nevilties.”
Šiferio patvarumo dėsniai
Įdomiai imperijos rūmus iš šiferio traktavo gzt.ru teatro apžvalgininkė Olga Romancova. Ji parašė, kad „Kaliguloje”, „kaip visuose E.Nekrošiaus spektakliuose, svarbiausi yra vaizdai, sukuriami scenoje ir pasakantys kur kas daugiau negu žodžiai”.
„Viena režisieriaus sumanytų metaforų tampa šiferio lakštai, – teigia kritikė. – Iš pažiūros jie atrodo tvirti kaip betoninės sienos, bet nuo pirmo stipresnio smūgio šie skydai subyra į šipulius. Tokia pat ir tirono valdžia: ji laikosi tik tol, kol Kaligulos aplinka tiki jo jėga ir leidžia imperatoriui tvarkyti svetimus gyvenimus. O plytos simbolizuoja Kaligulos veržimąsi kažkur į viršų, į nepasiekiamą aukštį. Imperatorius, rodydamas vikrumo stebuklus, kabarojasi aukštyn per skydą, pastatytą faktiškai be atramos. Skydai sprūsta iš po kojų, skyla, virsta šukėmis.”
Palaima E.Nekrošiaus „vienuolyne”
Jevgenijus Mironovas, Maskvos Nacijų teatro vadovas ir aktorius: „Mes dirbome nuo gruodžio vidurio iki premjeros sausio pabaigoje, turėdami tik vieną laisvą dieną – sausio 1-ąją. Visą laiką buvome visi kartu Eimunto Nekrošiaus „vienuolyne”.
Labai įdomu stebėti, kaip E.Nekrošius kuria, kaip galvoja, kaip, atrodytų, iš nieko, iš paprastų judesių atsiranda spektaklis. Kiti režisieriai ir gyvenimo šurmulys išsunkia, išsiurbia kaip kokie smulkūs uodai. O bendravimas su E.Nekrošiumi įkrauna, praturtina, atveria. Norėčiau ir toliau taip dirbti ir niekada nebaigti šito darbo.”
LRYTAS.LT
Justina Jurgaitytė