Einantis prieš traukinį – BENAS ŠARKA ir „Kas lieka kai nieko nelieka”

benas_sarka_kas_lieka2.jpg

Apie jokį kitą menininką nebuvau iš anksto prisiskaičiusi ir prisiklausiusi tiek visokiausių beprotiškų dalykų, kiek apie Beną Šarką – avangardistą iš uostamiesčio, kuris nemėgsta tradicinio teatro ir jį pakeitė ekstremaliais pasirodymais.

Nors ir baigusio teatro režisūrą, šio menininko neįsprausi nė į jokius rėmus. Jis sakosi rodantis spektaklius tik tada, kai jį kas nors pakviečia. O tada žiūrovai jau susirenka patys – gandai apie jo spektakliuose patiriamą gerą dozę savito teatrinio katarsio, sumaišyto su kvatojimu, ašarom, degtine, „morskaja kapusta“ ir kitu gėriu – sklinda iš lūpų į lūpas, ir sutraukia visus Lietuvos “gliukomanus”.. (jo įkurto teatro “Gliukai” mėgėjus).

Tai jisai “Jūros šventėje” pašiurpino uostamiesčio publiką pakabinęs jiems virš galvų savo meno kūrinį “Žuvę”, kuris atvaizduoja Nukryžiuotąjį sukurtą iš negyvų smirdinčių žuvų. Lyg teigdamas, kad krikščionybė pašvinkusi, kad niekas kitas taip įžūliai kaip religija nenubrėžia ribų menui. Vien šiuo požiūriu B. Šarka sukūrė šedevrą. Jo kūrinys tarsi sako: „Aš be ribų, ir nedrįskite man jų primesti”.

Tai jis nuolat savo pasirodymuose žaidžia su ugnimi, vandeniu, stiklu, rizikuodamas savo gyvybe, sveikata ir vieno performanso metu apdegęs daugiau nei pusę savo kūno, jis vėl keliasi lyg feniksas iš pelenų drąsiai tardamas: „Kiekvienas kvailys eidamas prieš traukinį žūna. Bet tu eik ir nežūk“.

Tai jis neverkšlendamas geba pastatyti spektaklį su 50 Lt sąnaudomis ir tuo pačiu pamaitinti, pagirdyti degtine ar alumi žiūrovus, pareikšdamas, kad koks skirtumas ar padarysi spektaklį už 20 000 dolerių ar už 50 Lt, jei juos abu kritikai sumala į dulkes.

Tai Benas Šarka išdrįsta savo pasirodymuose palikti daug vietos improvizacijai, nusispjaunant į tai kas vadinama šiandien teatru, šių dienų meną išvadindamas „apsnūdimu“. O savo įkurtą „Gliukų“ teatrą apibūdinda: „Kiekvienas mūsų aktorių gyveno savo gyvenimą, ką norėjo, ir scenoje darė – kas tapė, kas grojo bliuzą, kas šoko ar persikūnijo. Teatras yra viskas, regimybės, virsmo, garsų ir esaties švytėjimo visuma, tai, kas tavo kraujyje. Skirtumas tik tas, ar žmonės iš to gyvena, ar TUO gyvena.“

Po netrumpo menininko portfelio išvardijimo (patikėkit, čia tik maža dalis iš viso to, ką jis įdomaus nuveikęs), norėčiau pristatyti paskutinį Beno Šarkos darbą “Kas lieka, kai nieko nelieka”, pagaliau parodytą ir sostinėje, po šviežiai atidarytos “Menų spaustuvės” skliautais.

Nežinau, ar užtektų drąsos šį spektaklį vadinti spektakliu. Man tai tiesiog labiau panašu į “čia ir dabar”, sapaliojimus apie savo požiūrį į gyvenimą, Dievą, meną, teatrą, visai nebandant apsimesti, kad tai ką šią akimirką darau, būtinai buvo numatyta iš anksto kažkokiame scenarijuje. Sunku nuspėti, kur menininkas vis dar remiasi savo mėgiamo Gintaro Grajausko tekstais, o kur jau improvizuoja pats, kuris jo gestas, veiksmas buvo surepetuotas iš anksto, o kuris sugalvotas vietoje.

Jis pats keičia T. Waitso plokšteles ant patefono, ir pats be scenos uždangų praneša apie pasirodymo pradžią ar pabaigą. Prisipažindamas, kad čia jis nevaidina, o tiesiog “stumia laiką”, jis bando ieškoti šių dienų herojaus įvaizdžio. Nors iš tikrųjų atrodo, kad tai, ką jis veikia scenoje, yra beveik tas pats, KUO jis yra gyvenime,- tarsi jam visai nereikėtų vaidinti, tarsi jo visas gyvenimas – vienas ilgas performansas, o čia matote tik mažutę ištrauką, į kurią jis leido žvilgtelti ir mums. Jis pats iš savęs – komiškas, ciniškas, originalus, nuoširdus, intelektualus, šiek tiek išprotėjęs ir, galų gale, pareiškiantis “Kad jei Dievas ir egzistuoja, tai jis yra dieviškai sarkastiškas. Aš esu sukurtas pagal jo atvaizdą”.

Beno Šarko požiūrį į teatrą ir meną išdrįsčiau prilyginti prancūzų teatralui avangardistui – A. Artaude. “Lietuviškasis Artaude” nagrinėja tai, kas lieka teatre, kai baigiasi teatras, kai aktoriai nustoja vaidinti “dvasingas dvėselienas”, – tada, kai nieko nebelieka. Antonino Artaude teatras buvo vadinamas “žiauriuoju teatru”, prisodrintu destruktyvaus humoro, chaotiškas ir bandantis paneigti takoskyrą tarp scenos ir gyvenimo. Artaude tikslas buvo išmušti žiūrovą iš vėžių, supurtyti ir šokiruoti jį.

B. Šarkai nutiko kažkas panašaus kaip ir Antoninui Artaude. Jie abu sugebėjo išsivaduoti iš baimės, kurią sukelia laikotarpis, nurodydamas žanro, tradicijos ir tinkamo žargono rėmus. Abu tapo savotiškais pasipriešinimo prieš oficialiąją ar komercinę kultūrą atstovais. Benas Šarka mano, kad teatro sistema šiame laikmetyje yra išsigimusi.. Teatras tapo pernelyg patogus, pramoginis, todėl, atsukdamas savo tariamą ginklą į publiką, teigia, kad niekuo negali žiūrovui padėti, nebent atlikti kam nors paslaugą – ką nors nušaudamas. “Grakščiai arba brutaliai” – pagal Jūsų pageidavimą. Savo performansais jis taip kaip ir Artaude bando publiką išprovokuoti.

Tokių kovotojų meno istorijoje galima rasti ne vieną. Tai ir Alexanderis Breneris -naujosios kartos konceptualistas performansininkas, kuris viešai tuštinosi priešais Van Gogh‘o paveikslą, persirengęs peliuku kvietė į dvikovą Jelciną, žaliais dažais užpurškė dolerio ženklą ant 10 mln. dolerių kainuojančio Malevičiaus „Suprematizmo“. Jei dar nepakankamai linksma, galima prisiminti Amerikoje 8-ajame dešimtmetyje užgimusį „tortų metikų“ sąjūdį. „Metikams“ vadovavo puikus kovotojas ir taiklus tortų svaidytojas Aron‘as Kay. Šis šokoladinių ir kreminių salvių snaiperis bombardavo įvairaus plauko elitą: art žvaigždę Andy Warholą, Niujorko merą Abe Beame’ą, rašytoją Normaną Mailerį ir daugelį kt. Taikėsi ir į Malcolmą McLareną bei Ronaldą Reaganą, bet pro šalį. Laikraščiai gardžiavosi tortų skandalų detalėmis. Publika kikeno ir piktinosi.

Visas šias paminėtas asmenybes, nors ir egzistavusias įvairiuose laikotarpiuose, skirtinguose kontinentuose jungė vienas ir tas pats tikslas – pasipriešinimo idėja.. Tai yra sąmoningi bepročiai, kurie savo drastiškais hapeningais bando keisti ar sukrėsti pasaulį, atkreipiant visuomenės dėmesį į tam tikras vertybes.

Beną Šarką drąsiai galiu vadinti lietuviškuoju kultūros revoliucionieriumi. Jis įdomus kaip reiškinys, kaip unikumas, kaip simbolis, kaip pranašas, kaip visuomenės žagintojas, kaip teatro budintis. Visai neatsitiktinai mažai rašiau apie patį spektaklį. Man tiesiog buvo įdomiau paanalizuoti ir pristatyti šį menininką plačiau kaip asmenybę, kaip reiškinį, suvokti jo žaidimų ir veikimo prasmę, tikslą. Matyt, dėl tos pačios, jo kūrybos žanro neapibrėžtumo, priežasties ir žymieji meno kritikai neapsiima vertini jo kaip rimtą menininką. Neradau nė vienos apžvalgos internete nagrinėjančios B.Š. darbus. Atrodo, kad nebūtų ką vertinti, bet, iš tikrųjų, gi yra. Yra žanras – BENAS ŠARKA.
Užbaigti šitas rašliavas norėčiau jo citata: “aš Jus myliu, net ir tuos kurie gyvenate teisingai. O dabar eikite namo, kiekvienas gyventi savo nuosavo gyvenimo” – štai tokiais pakartotinais paraginimais jis užbaigia savo spektaklį – nespektaklį. Kaukšint akmeniniu senamiesčio grindiniu, dar ilgai mintyse skamba tas jo “NUOSAVO gyvenimo”..

Tiesa, jam tikrai sekasi… NEvaidinti.

fb-share-icon

19 komentarų apie “Einantis prieš traukinį – BENAS ŠARKA ir „Kas lieka kai nieko nelieka”

  1. Jono MEKO prototipas – apie pastarąjį irgi nerasi kritikų nuomonių. Su Šarka aišku. Nekonkretizuosiu, kas aišku…

    Vakar reklamavau Antano Mingėlos (Anglas ligonis) operą Madam Baterfly, bet pats chameleoniškai nukūriau į Jurijaus Smorygino baletą IDIOTAS:
    http://whatson.delfi.lt/news/culture/article.php?id=14859626

    Retokas atvejis, kada kitų aštriam kritikui negali leptelėti – „o pats nieko nesugebi, tik ant kitų varai”…

    Tikrai sunki choreografui medžiaga, ypač įvertinant, jog atsisakoma išorinio antūražo, netgi galima sakyti, spektaklis visai be dekoracijų. Viskas sakoma žiūrovui per judesį, išraišką. Nėra išskirtinai „žiūrovinė” ir S.Prokofjevo muzika, jau nekalbant, jog Dostojevskio tema irgi sunkokai įsivaizduojama, kaip raiška per šokį.
    Neabejotinai dominanti pirma dalis, kurios pabaigoje bei antros dalies pradžioje yra lyg įdomumo duobelė – labai jau autorius mėgsta duetinį šokimą. Betgi yra ir ilga finalinė dalis, kuri uždegančiai paveikia kukliai į LNDT susirinkusius žiūrovus. Į sceną įsiveržia antraplaniai šokėjai, kurie amerikoniško baleto stiliumi šauniai „pavaro” kolektyvinius numerius. Tikrai įdomu.
    Kaip ir aš susidariau išvadą, taip ir visi panmatę šį baletą, įvertino jį kaip pavykusį dalyką. Atvirai šnekant, nesitikėjau iš mūsų baleto tokio visumos reginio, nors ir žinant, jog techniškai mūsų šokėjai gerai paruošti. Vis dėlto J.Smoryginas sugeba ne vien kritikuoti silpnus šokėjus…

  2. Jeigu issimiegojusiam zmogui tokie reginiai sukelia tik miego pojuti, tai kokia cia provokacija. Sudu sudas. Vienintelis uzstriges dalykas – muzikine performanso puse: turi skoni tas apdegėlis.

  3. Arunai, apie matytus renginius dalinames ispudzius Renginiu skiltyje. jei jau nenori apzvalgos rasyti bent mazos. O gal visgi parasytum, nes butu idomu? ;) Pati choreografijoje mazai raukiu. Man tik arba grazu arba ne :)
    Mieliau cia buciau isklausius tavo nuomone apie B. Šarka. Nors jei gerai pamenu J.Meko tu nelabai megsti, tai tikriausia su Šarka irgi bus panasiai. Ar klystu?

    Kadangi offciniui miega sukelia viskas kas nepastatyta pagal Becketo kurinius, tai kaip sakant – Saldziu jam sapnu toliau, knarkimu netrukdant ziurovams megautis reginiais :roll:

  4. ne nu as nieko pries tokius re(n)ginius ir neimsiu per galva verstis irodinejant jo prastuma. tiesiog viskas ten buvo siaip sau, o tas viskas tai vienintelis dalykas, kas ten galejo buti , tai kazkokia pasakojama (ala vaidinama) istorija, kuri buvo tokia pigi, kad is valandos pliurpalu verta demesio tik keli sakiniai, kurie apzvalgoje ir pamineti. O del tiek tikrai neverta sedeti ir ziureti kaip NEvaidina.

  5. offca, ten nebuvo vienos istorijos. Gal tu turejai kazkokius neteisingus lukescius is jo. Kaip pats B.Šarka apibudina si spektakli:
    „Tai – ne premjera. Tai – ne spektaklis. Tai – ciklas atvirų repeticijų, kurios kiekvieną kartą bus skirtingos. Tai nėra spektaklis, kuriuo siekčiau sukurti kokią nors grožybę, metaforą. Tai spektaklis apie nieką… kai nieko nebelieka. Apie antrinį aprašymą, padarytą pasaulį ir apie pasaulį, kuris iš tikrųjų toks nėra. Viskas laikina.”

    Tai buvo kratinys pafilosofavimu, be vientisos istorijos. Tame jo „NIEKO” tiek ir buvo: truputis grazios muzikos, ugnies, vandens, idomiu/ironisku/liudnu/graudziu/protingu minciu ir nenusileidžiančios šypsenos žiūrovų veiduose stebint šita herojų. Sutinku, kad jis specifiskas ir skirtas ne tiems kurie juokiasi ziuredami filma „Iliuziju traukinys”. Bet man jis idomus. Ir ta pilna salyte kuri susirinko pasiziureti jo, tarsi jau zinojo ko is jo laukti ir ko ne.. Vilniaus publika ji sutiko gana shiltai. Suprato ji. Man del to dziugu.

  6. Na va, G.Arlickaitė pabrėžia, jog „Iliuzijų traukinys” – didelė Scanoramos sėkmė. O čia – blogumo sinonimas ;-)

  7. Visos iki vienos čia panaudotos citatos yra ne Beno Šarkos. Jos iš Grajausko „Erezijos”

  8. Nemanau, kad visos iki vienos, nes kai kurios panaudotos net ne iš spektaklio, o iš jo interviu.. Bet, kad jis spektaklio metu rėmėsi Grajausko tekstais mes apie tai apžvalgoje minime.. Beje tekstai tikrai puikūs, net susigundžiau Grajausko knygą nusipirkti.

  9. Tikrai, apie gliukų teatrą citata – ne Grajausko. :) Ir apie traukinį. Visa kita iš jo.

  10. Benas Šarka vienas gerbiamiausiu man Klaipėdos menininkų. Visa tai kas nauja ir dažnai NEmenas po kiek laiko tampa menu, kol meno kritikia nesugeba meno kūrinio įdėti į tam tikrus teorinius(žanro,temos,idėjos ,problemos ir t.t) rėmus tol tai- nemenas.O aš esu už tuos kurie KOKYBIŠKAI daro NEmeną, nes jie vysto savo individualų stilių,papildydami kultūrą naujomis vertybėmis, idėjomis, technikomeis ir raiška.. o tie kurie tik pakartoja kultūros kanonus, kas iš jų? ogi TIK pakartojimas…akademizmas tradicionalizmas… o kūryba gi yra ne tai…

  11. istorija, kuri buvo tokia pigi, kad is valandos pliurpalu verta demesio tik keli sakiniai, kurie apzvalgoje ir pamineti. O del tiek tikrai neverta sedeti ir ziureti kaip NEvaidina.
    Geriausiai, kai jis tyli.
    Na, o šiaip, man šarka tai yra gana savimi pasitikintis saviveiklininkas. Ne daugiau. Visais laikais buvo apsišaukėlių, šitas „artistas” būtent iš tokių.

  12. saviveikla ir tiek. jis nemėgsta teatro normalaus,nes nemoka vaidint ir menkai raukia apie režisūrą. visų kritikavimas ir niekinimas – pagrindinė jo gyvenimo būsena.

  13. apie Šarką teisingai – istorija, kuri buvo tokia pigi, kad iš valandos pliurpalu verta demesio tik keli sakiniai, kurie apzvalgoje ir pamineti. O del tiek tikrai neverta sedeti ir ziureti kaip Šarka NEvaidina.

    1. o Jus čia po keturių metų iš naujo pažiūrėjot tą patį spektaklį ir niekas per tą laiką nepasikeitė ar kaip, kad tą patį atsiliepimą vėl kartojate..? ;) Man tikrai negaila, aš tik pasitikslinu :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.