ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą“, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo“.

Trylika knygos skyrių veda skaitytoją per skirtingus pasaulio kampelius, kuriuose galima įžvelgti galimo naujojo išnykimo požymių. Nuo Amerikos mastodontų, neandertaliečių, didžiųjų alkų iki sumatrinių raganosių, mažųjų rudųjų pelėausių (tokie šikšnosparniai) ir koralų rifų. Nuo gyvūnų iki augalų. Nuo sausumos iki vandenų. Nuo istorinių įvykių, paleontologijos pradininko Cuvier ir Darvino atrankos teorijos iki šiandien vykstančių gamtos pokyčių mūsų kieme. Kolbert keliauja po pasaulį pati ir veda tais nykstančiais keliais skaitytoją.

Kolbert gan nesudėtingu žurnalistiniu stiliumi pasakoja apie išnykimus, tuos, kurie prasidėjo ir baigėsi dar iki jai ir mums gimstant, ir tus, kuriuos dar spėjo pamatyti savo akimis. Dvylikoje skyrių rašytoja nemoralizuoja, neteisia, nedetalizuoja, ką reikėtų daryti, o ko ne, net negąsdina – ko iš tokios knygos tikrai tikėjausi. Kolbert tik atlieka metraštininkės, konspektuotojos vaidmenį, ir tik paskutiniajame skyriuje padaro apibendrinimą, kurio esmė ta, kad žmonės visais laikais keitė pasaulį, nes patys yra tik dar viena gyvūnų rūšis, kovojanti už išlikimą. Tai neprasidėjo dabar, tai vyko nuo žmonijos atsiradimo, bet mūsų laikais tas keitimas pasireiškia labiausiai, o tai jau gresia homo sapiens išnykimu.

Knygos pabaigoje Kolbert cituoja Stanfordo ekologo Paulo Ehrlicho citatą: „Naikindama kitas rūšis, žmonija įnirtingai pjauna šaką, ant kurios tupi“, bet čia pat pateikia ir linksmesnės gaidos galimybę – „kad žmonių išradingumas aplenks bet kokią katastrofą, kurią sukels žmonių išradingumas“. Griežtesnės Kolbert pozicijos pasigedau ne tik finaliniame skyriuje, bet visoje knygoje. Lyg skaitytojas pats turėtų pasidaryti išvadą, ar Panamoje išnykusios varlytės sugriaus jo gyvenimą. Taip, aš čia kiek sarkastiškai parašiau tokį retorinį klausimą, nes apskritai „Šeštasis išnykimas“ turi tokį riebų minusą – neišgrynintą skyrių apjungimą. Kolbert knygos įžangoje neslepia, kad kai kurie skyriai buvo rašyti ir kaip straipsniai žurnalams, tad kiekvienas skyrius gali būti skaitomas kaip atskiras straipsnis. Matyt, todėl tas tematinis bendrumas ir aktualumas kai kur sunkiai pagaunamas, pavyzdžiui, mano manymu, skyriai apie paleontologijos mokslo pradžią ir fosilijų tyrinėjimą galėjo į šią knygą ir nenugulti, nes vis tiek jau įvykusių penkių masinių rūšių išnykimų priežasčių šioje knygoje taip ir nepavyko sužinoti.

Tad reziumuojant galiu pasakyti, kad kaip dokumentacijos šaltinis, parodantis šiandienos gamtinius pokyčius, „Šeštasis išnykimas“ tikrai vertingas ir įdomus, papildytas nuotraukomis, tačiau pasigedau išnykimų padarinių gilesnės analizės, kažkokio emocinio paveikimo, to trenkimo per smegenis, kuris skaitytoją supurtytų ir priverstų pergalvoti savo kasdienybės įtaką aplinkai.

Pasigedau ir leidėjo („Baltų lankų“) ar vertėjos į lietuvių kalbą (Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės) žodžio, kuris būtų padėjęs suprasti tam tikrus lietuviškojo teksto niuansus. Pavyzdžiui, keistai atrodė tekste naudojami lotyniški augalų ar gyvūnų pavadinimai. Iš pradžių kilo jausmas, kad knyga gal yra per daug orientuota į akademinį skaitytoją, bet kai originaliame angliškame tekste tų lotyniškumų neradau, supratau, kad toks sprendimas pasirinktas tiesiog dėl lietuvių kalbos skurdumo, nes mes neturime visiems angliškiems ir lotyniškiems žodžiams atitikmenų. Knygos skaitymo „palengvinimui“ būtų neprošal ir kai kurių žodžių paaiškinimai. Žinoma, visagalis google padės rasti paaiškinimus, bet jeigu nori knygą skaityti išjungęs internetą, tai tokie terminai kaip „gestacija“ ar „taksonomas“ man būtų likę be prasmės. Reikėtų lietuviškajam „Šeštajam išnykimui“ ir akylesnio redaktoriaus, nes už akies kliūvančių klaidų knygoje yra ne viena, nors kai gali nuspėti prasmę, tai tiek to, bet aptinkamas ir toks Beckett’o plunksnai galįs priklausyti šedevras, dėl kurio supratimo norėjosi net pabandyti loginę schemą nupiešti:

Žodžiu, neišnykime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.