ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas“ (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau.

Elnio rago miškas“ – keturi jauni vaikinai, kurie ne tik turi potencialo, bet jau dabar yra visai mielai klausomi, nes turi tiek poetiškumo, tiek muzikalumo, tiek šiokio tokio unikalumo. Prieš porą metų susibūrusi grupė pateko į 2018-ųjų jaunų grupių konkurso „Garažas“ finalą; nelaimėjo konkurso, bet liko pastebėti ir pamilti publikos – iškovojo žiūrovų simpatijos prizą ir apturėjo galimybę išleisti albumą.

Debiutinis grupės ilgagrojis „Šamano duktė“ savyje talpina tik aštuonis takelius, trunkančius tik 37 minutes, o tiek yra mažokai, nes tokios muzikos norisi daugiau.

Žilvino Ališausko vokalo tembras, padailintas kompiuterizuotu elnišku girių aidu, kiek sukelia abejonę grupės pavadinimo spinduliuojamam natūralizmui, tačiau puikiai lyrikai tai visai tinka ir man patinka. Toks pagrindinio vokalo erdvinis efektas, kuriam antrina ne ką mažiau efektingesnis ir erdvesnis pritariamasis vokalas, papildo neypatingos indie roko muzikos audinį ausis ir sielą užburiančiais siūlais, kurie atima visą dėmesį, pavergia ir liepia suprantamus žodžius kartoti klausytojui. Tiesa, tas pats efektas žodžius suvelia į vientisą aidą, kurio kalbos iš pirmojo klausymo neleidžia šimtu procentu iššifruoti, bet dėl to tik dar labiau įdomu (žinoma, čia galima apkaltinti ir suvedimą, kurio autorius nesugebėjo reikiamai iškelti vokalo).

Šamano duktės“ muzikinis fonas sudurstytas iš tai nutolusių, tai išryškintų post-roko gitarinių rifų ir ryškesnės poproko perkusijos nepriekaištingai dera tarpusavyje. Dainų aranžuotės ir atlikimas su užtikrintais, pakartojamais posmais, keičiama ritmika, ba. stovyklos tęsiamų balsių maniera, elektrinės gitaros solo, nesudėtingos kulminacijos ir minti vokaliniai efektai nešoka aukščiau bambos, neverčia kilnoti antakių, tačiau skamba maloniai, neįkyriai, nebanaliai ir prašo pakartoti bei duoti daugiau garso. Kad visi šamano užkeikimai suveiktų.

Tiesa, tie burtai kiek jau girdėti. Štai „Garo mašinos“ vedantis motyvas, nors ir kiek paspartintas, bet labai primena kažką iš Chinawoman „Party Girl“ albumo, „Sapnas“ – iš O. Children, „Pasiklydę“ – iš Madrugada (lyg „Tonight I have no Words for You“) repertuaro – ir taip kiekvienas albumo gabalas turi kažkokių užuominų, bet šiais laikais sugroti kažką negirdėto yra praktiškai neįmanoma. Svarbiausia, kad tie sąskambiai su vienais ar kitais girdėtaisiais keltu teigiamas ir kokybiškas asociacijas. Šiuo atveju taip ir yra – „Šamano dukteryje“ atpažįstami motyvai yra artimi širdžiai ir suvirpina reikiamas stygas.

Asmeniniai albumo hitai: trumputė ir greita „Garo mašina“, jaunatviška „Lūpos“, rokenrolinė „Pasiklydę“ ir visai nemigdanti „Sapnas“.

Pats „Šamano duktės“ pieno baltumo spalvos vinilo įrašas nėra prastas, tačiau detalumo, raiškos ir gelmės stokoja, skamba labiau skaitmeniškai, nei analogiškai, bet nesant kitokiai alternatyvai rekomenduoju ir tokį.

Paklausyti albumą galite čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.