EMILY ST. JOHN MANDEL „Vienuolikta stotis“

Reikia pasidžiaugti, jog Arthuro C. Clarke’o premija 2015-aisiais apdovanotas romanas jau išverstas ir išleistas lietuviškai. Jeigu neklystu, be Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ daugiau šia premija apdovanotų kūrinių vertimų lietuviškai neturime. Deja, negaliu šimtu procentų teigti, jog tas apdovanojimas buvo viena iš pagrindinių paskatų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai imtis šios knygos leidybos (gi „Vienuolikta stotis“ gavo ir Toronto knygų premiją, kas taip pat daug sako), bet man kaip fantastikos mėgėjui (o Lietuvoje tokių netrūksta, tik didžiosios leidyklos kažkodėl užsispyrusiai tą faktą ignoruoja) Clarke’o apdovanojimas yra tas užrašas ant viršelio, kuris verčia pradėtas ir ilgai eilėje stovinčias knygas atidėti tinkamesniam laikui.

Iki šiol man negirdėta rašytoja Emily St. John Mandel gimė Kanadoje ir „Vienuolikta stotis“ yra jos ketvirtasis bei iki šios dienos sėkmingiausias romanas, kuris tikrai vertas ne tik mokslinės fantastikos mėgėjų akių. Tiesą sakant, čia tos fantastikos ne prūdai. Tik tiek, jog žmonijos daugumą į kapus nuvarė nepagydomas Gruzijos gripas. Mandel neaiškina iš kur išlindo ta nepagydoma liga, visiškai neskiria dėmesio jos analizei, įveikimui ar tikėtiems kovos su virusu būdams, vietoj medicininių ir išgalvotų mokslinės fantastikos niuansų autorė pasaulio postapokaliptiškumą tiesiog ima kaip atspirties tašką, kuris istoriją padalija į dvi dalis: iki ir po lemtingojo įvykio.

Pasakojimas prasideda mūsų dienų Toronto Eldžino teatre, kuriame tą lemtingą vakarą scenoje pasirodymo metu širdies smūgį patiria garsus aktorius, turėjęs tris žmonas, naują mylimąją, vaiką, draugą, bendradarbį, jo sukniubimą matė maža teatro darbuotojos dukra Kirsten, o atgaivinti dar bandė iš žiūrovų gretų atbėgęs daktaras. Visi šie išvardintieji keliauja per tolimesnius romano puslapius ir vienaip ar kitaip jų keliai susikirs ateityje ar jau buvo susikirtę praeityje. Vieniems personažams skiriamas didesnis dėmesys, kitiems – mažesnis, o pagrindinį veiksmą į priekį per apmirusį pasaulį veža Keliaujanti Simfonija – nedidelė keliaujančio teatro trupė, kuriai priklauso ir jau subrendusi minėtoji Kirsten.

Kelionės per pasikeitusį pasaulį motyvas dažnas tokio pobūdžio knygose, filmuose, serialuose – gi išlikusieji yra priversti ieškoti to Smaragdo miesto, kuriame stebukladarys burtininkas suteiks išganymą jei ne kūnui, tai bent sielai. „Vienuoliktos stoties“ personažai taip pat keliauja. Kas mintimis, prisiminimais per savo gyvenimą iki jo pabaigos, kas kojomis – į paskutinę stotį. Kelionę lydi įvairūs nutikimai, neapsieinama ir be šabloniškų naujų pranašų, interpretuojančių Bibliją, paskui jį sekančių naujo kulto vergų, šiaip niekadėjų, herojiškų geradarių, keistų miestelių keistų bendruomenių, įsivaizdavimo, kaip žmonės gyvens be elektros, be automobilinio kuro, be telefonų, interneto…

Tačiau Mandel dviračio neišradinėja, ji neaplenkia tų apgailestavimų „kaip dabar būtų, jeigu…“, tačiau daro tai subtiliai, stengdamasi pagauti tą momentą, kai žmonių sąmonėje įvyko lūžis, kai jie suvokė, kad kitaip jau nebebus, kad reikia mirti ir gyventi toliau tokiame pasaulyje, koks jis tapo. Rašytoja koncentruojasi į personažų pergyvenimus, potyrius, tarpusavio santykius, praeities įvykius, kurie įtakojo ir atvedė iki esamo momento poelgio motyvų.

„Vienuolikta stotis“ nesukrečia, tačiau ir nenuvilia, prikausto iki pat pabaigos. Mandel taip moteriškai lengvai ir įdomiai aprašė postapokaliptinio pasaulio dalelę. Žinoma, visą tą laiką, kai skaičiau „Vienuoliktą stotį“ galvoje sukosi už širdies griebiantis McCarthy „Kelias“, o tai vietomis sukeldavo šypsnį dėl Mandel perdėto optimizmo, tikėjimo žmoniškumu, kultūros (muziejų, spaudos, teatro) pasikeitusiame pasaulyje apraiškų ir kitų niuansų. Negaliu sakyti, jog taip negalėtų būti, tačiau man labiau įtikėtinos McCarthy žmonijos vidurių įžvalgos. Bet Mandel vis tiek šaunuolė – ji fantastiškai gražiai, nebanaliai, naudodama skirtingas literatūrines formas į vieną sulydė skirtinguose pasaulio kampuose esančius personažus, jų lemtingiausiais gyvenimo akimirkas, sugebėjo taikliai, be tuščiažodžiavimo atskleisti charakterius, leido pažinti jų pasaulėvoką. Mandel tekstas – sklandus, neįmantraus, tačiau taiklaus žodyno, visuma kiek net per daug kinematografiška – nusprendus knygą ekranizuoti, scenaristui labai vargti netektų. Į lietuvių kalbą romaną nepriekaištingai išvertė Nijolė Regina Chijenienė, todėl teksto kokybe abejoti nereikia.

Tad „Vienuoliktą stotį“ labiau galima rekomenduoti lengvesnio, bet ne visiškai pramoginio, tuščiavidurio skaitalo pasiilgusiems skaitytojams, o tie, kuriems pasaulio pabaiga asocijuojasi su demonais, zombiais ar vampyrais, šią knygą turėtų aplenkti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *