Visos moterys dievina fašistą,
Spyrius į veidą, žiaurumą,
Žiaurią tokio žiauruolio kaip tu širdį.
Sylvia Plath
Pradėsiu nuo Vytauto Alseikos knygos „Amerika. Tikrovė ir mitas”, kuri yra neišsemiamas demagoginės sovietinės pasaulėvokos pavyzdys, apie kurį būtų galima atskirai priskaldyti vežimą sakinių. Nedaug trūko, kad šis „plačiam skaitytojų ratui” skirtas skaitalas būtų atsidūręs makulatūros krūvelėje, bet visai atsitiktinai pavartytas liko lentynoje kaip literatūrinis reliktas, iš kurio šiuo atveju man įdomi tik viena pusė vieno sakinio: „Pasak menkaverčių erotinių knygų autorės Erikos Džong <…>”. Skaitydamas tai, kikenau į ūsą. Ne todėl, kad kai 1973-iaisiai pasirodė pirmasis amerikietės Erica‘os Jong romanas „Skrydžio baimė” (orig. Fear of Flying), Alseika jau buvo grįžęs į Lietuvą, ir tikrai negalėjo traukiniuose ar metro matyti šią knygą ryjančių skaitytojų. Kikenau dėl „menkaverčių” ir „erotinių” ir to „Sovietų Sąjungoje seksui vietos nėra” jausmo.
Menkavertiškumas, žinoma, gan subjektyvi ir vertinamoji aplinkybė. O gerai pagalvojus ir „erotinės knygos” sąvokos, kuri greičiausiai ir pagimdo tą menkavertiškumą, samprata priklauso nuo vertintojo. Vienam ir „Atspalvių” per daug, kitam ir „Emanuelės” ar „O istorijos” per maža. Vienok, kaip bežiūrėtum „Skrydžio baimei” prilipdyti erotinės knygos etiketę man niekaip nepavyksta, bet galima būtų kažką su seksualumu ir moteriškumu, ir feminizmu, arba, jeigu bendriau – savęs ieškojimu.
Romanas „Skrydžio baimė” prasideda Izidoros Wing skrydžiu iš Amerikos į Vieną: lėktuvas pilnas psichoanalitikų, jie vyksta į išskirtinį psichoanalitikų kongresą Vienoje. Izidora turi užduotį – vienam žurnalui parašyti apie kongresą straipsnį, ir skrenda ten kartu su vyru, irgi priklausančiu „smegenų džiovintuvų” profesijai. Šis skrydis tampa tiesiausia įžanga į autorės psichoanalitinius nuotykius, kurie tęsiasi Vienoje susipažinus su anglu, irgi psichoanalitiku, Adrianu Gudlavu, paskui kurį ji iš pirmo gnybio už užpakalio būtų galėjusi eiti į pasaulio kraštą. Ten ir nueina…
O beeidama Izidora skaitytojui paporina visą savo praėjusį gyvenimą: apie vaikystę, paauglystę, sudėtingus santykius su seserimis, tėvais ir savimi, apie pirmą vyrą, antrą vyrą, apie meilužius, apie moters vietą šiandienos pasaulyje, apie laisvę asmeniniame gyvenime, kuri pasirodo besanti iliuzija, apie pasirinkimus tarp meilės ir sekso, tarp aistros ir pareigos, apie prieštaraujančių dalykų norą. Autorė be skrupulų atveria savo sielą, mintis, tyrinėja kūną, jo išorinius ir vidinius pokyčius, nebijo pasišaipyti iš kitų ir savęs, atvirauja ne tik apie savo „smegenų džiovinimą”, bet ir drąsiai žengia per pasaulio politiką, kultūrą, stereotipus, istoriją, psichologiją, kasasi giliai iki pat falocentrinės pasaulio sandaros, kuri net Amerikoje ir Vakarų Europoje praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje gaji kaip niekada.
Kažkas Froidą yra pavadinęs falocentriku. Jam atrodė, kad Saulė sukasi apie penį. Ir jo dukrai taip pat. Ir kas galėjo jam prieštarauti? Kol moterys nepradėjo rašyti knygų, matėme tik vieną medalio pusę. Per visą istoriją knygos buvo rašomos sperma, o ne menstruaciniu krauju. Iki dvidešimt vienerių metų aš lyginau savo orgazmų skaičių su ledi Čaterli ir stebėjausi, kodėl man taip neišeina kaip jai. Bet juk nė sykio nepagalvojau, kad ledi Čaterli iš tikrųjų buvo vyras! Kad ji – tai D. H. Lorensas!
Jau tikriausiai supratote iš pateiktos citatos – Jong tekstas spinduliuoja žaisme, nestokoja humoro ir, jeigu dar kam tikrai įdomu, turi ir šiek tiek erotiškumo. O visa tai, kaip ir banalokas meilės istorijos pagrindas, nepriekaištingai dera su turinio gelme ir įvairialypiškumu.
Knygos puslapių herojės istorijoje nesudėtinga atpažinti pačios Jong autobiografiją ir tai labai jaučiasi: įspūdžiai, situacijos, pergyvenimas, rūpestis esti nesuvaidinti, iš tikrųjų išgyventi – „Skrydžio baimėje” nesunkiai pagaunamas tas jausmas, kai herojus ir tekstas pačiam rašytojui rūpi daug labiau, nei kaip jį priims skaitytojas. Ta rašymo kaip savigydos forma retai būna tokia pavykusi ir įtikinama kokia yra „Skrydžio baimėje”.
Jong meta iššūkį sau, vyrų valdomam pasauliui, jau nusistovėjusioms socialinėms, religinėms, šeimyninėms vertybėms, tad ne veltui šiuo kūriniu žavėjosi Henry’is Miller’is ir John’as Updike’as. Nemažai kur rašoma, kad ši knyga prisidėjo prie JAV 60-aisiai prasidėjusios antrosios feminizmo bangos, ir tai nestebina, nes nemažai požiūrio taškų žengia koja kojon su Simone de Beauvoir „Antrosios lyties” įžvalgomis. Taip, Jong dviračio neišrado, bet tobulai pritaikė jį savo laikmečiui, aplinkai, socialiniam sluoksniui.
Man buvo nesuprantama, kaip žmonės apskritai apsisprendžia turėti vaikų. Juk tai bauginantis sprendimas. Tam tikra prasme tai iššūkis. Imtis atsakomybės išleisti pasaulin naują gyvybę, kai nežinai, koks tas pasaulis bus. Manau, dauguma moterų pastoja negalvodamos apie tai, nes jeigu jos nors kartą susimąstytų, ką tai iš tikrųjų reiškia, jas iškart apniktų abejonės. Aš nesu linkusi aklai atsiduoti atsitiktinumui, kaip kitos moterys. Visada norėjau valdyti savo gyvenimą. Pastoti, vadinasi, atsižadėti gebėjimo jį valdyti. Tu turi tai, kas auga tavyje ir kas ilgainiui pasiglemš tavo gyvenimą.
Jong su nemenka humoro doze randa vietos pasidalinti ir savo požiūriu apie žydus, vokiečius, fašistus ir ne, amerikiečius, psichologus ir jų klientus, pasaulio istoriją per tualetų prizmę, vyrus ir moteris, politiką ir vyriausybę, menininkus (ypač rašytojas) ir pan. Kai kuriuos puslapius norisi cituoti ištisai. Pavyzdžiui, 218-219-tą, kuriuose žaismingai išdėstoma pranešimo apie menininkų psichologiją santrauka, net norisi ploti atsistojus; dar 365-367-ti puslapiai, kuriuos susižavėjęs skaičiau kelis kartus – juose vyksta kultūrinių įžvalgų prisodrintas naratorės vidinis dialogas, kupinas kiekvienam pažįstamo negalėjimo apsispręsti, nes kiekvienas pasirinkimas turi savų nepalyginamų pliusų ir minusų.
AŠ: Pagalvok apie Simoną de Bovuar!
AŠ: Man patinka jos kantrybė, bet jos knygose vien Sartras, Sartras, Sartras.
AŠ: Pagalvok apie Doris Lesing!
AŠ: Ana Vulf nepatiria orgazmo, jeigu nemyli… ką dar galima pridurti?
AŠ: Pagalvok apie Silviją Plat!
AŠ: Mirusi. Kas nori tokio gyvenimo ar mirties kaip jos, net jeigu virstum šventąja?
Knygą dar 2008-iaisiais nedideliu tiražu išleido jau bankrutavusi leidykla „Versus Aureus” (taip, jau tikrai reikalingas naujas lietuviškas leidimas), o nebijodama aštresnių frazių puikiai išvertė Nijolė Regina Chijenienė.
„Skrydžio baimė” vis dar tebėra aktuali ir traukia savo atvirumu, žaisme, drąsa imtis „nesaugių” temų, provokavimu, ne tik apie moteriškumą. Ir joje visko labai daug. Nors romanas iš esmės preparuoja moteris ir jų santykį su vyrais, bet tai visiškai nereiškia, kad knyga skirta tik moterims. Gal kaip tik labiau vyrams – ji leis geriau pažinti tą daugialypę paslaptingą būtybę, kuriai net pačiai save sunku pažinti.
PS. Ir tai tikrai knyga, primygtinai rekomenduojama vienam prieteliui, nekenčiančiam psichologų ir mylinčiam moteris.