Muzika – tai viena iš meno formų. Kaip ir daugelis kitų meno formų, muzika sukelia tam tikrą afektą – gali priversti kažką jausti, apie ką nors susimąstyti arba tiesiog pasvajoti. Tačiau neabejotinai kyla klausimas – ką mes laikome muzika? Ar tiesiog tam tikrą dainą/kūrinį, kuris mūsų vidinį pasaulį priverčia suspurdėti? O gal tiesiog atitinkamą garsų derinį, įformintą atitinkamoje terpėje? Taip pat reiktų paminėti, jog šie iškelti klausimai tinka tik vakarų kultūrai, nes, tarkime, Inuitų bei Šiaurės Amerikos indėnų kalbose, taip pat ir keliuose Afrikos regionuose, tiesiog nėra tokio termino kaip muzika.
Kaip sakoma, dailininkas tapo ant drobės, o muzikas – ant tylos. Tad, kaip vieną iš meno „šedevrų“, galime, pavyzdžiui, pateikti kompozitoriaus Johno Cage‘o trijų veiksmų kompoziciją „4’33“, kurioje esminis muzikos objektas – tyla bei tai, kas gimsta toje tyloje. Tačiau ar tai galima traktuoti kaip muziką? O gal tiesiog kaip atsitiktinių garsų kratinį? Manau, šį klausimą reiktų palikti asmeniniams apmąstymams. Tačiau, jei tylą ir iš jos iššaukiančius veiksnius traktuotumėme kaip muziką, kaip tada galėtumėme įvardinti muzikos formoje išreikštus tam tikrus duomenis, skaitmenines reikšmes ar, tarkime, orų prognozes? Šiuo atveju norėčiau paminėti kelis pavyzdžius.
Visi žinome skaičių Pi – apie jį mokėmės dar mokykloje – skaičiuodavome įvairias matematines užduotis. Bet ar bent kartą susimąstėme, kaip gi jis galėtų skambėti? Turbūt ne, nes daugelis mūsų muziką suprantame kiek savitai.
Eikime prie dar smulkesnių darinių – tokių, kaip atomas, arba – „dieviškoji dalelė“ (higso bozonas). Dauguma mūsų esame girdėję apie hadronų greitintuvą bei apie jame plušančius, baltais chalatais vilkinčius mokslininkus, kurie, anot sąmokslo teorijų šalininkų, siekia žemėje atverti juodąją skylę. Ir net nešautų į galvą, jog tokioje įstaigoje galėtų būti bent kruopelytė muzikos reiškinio apraiškų. Tačiau ir mokslininkai vertina bei gerbia muziką – tyrimų duomenis pagarbiai perkelia į muzikinę plotmę, žinoma, mokslo tikslais.
Ar mikrobai gali „dainuoti“? Į šį klausimą galėtų atsakyti biologas Peteris Larsenas iš „US-DoE Argonne“ nacionalinės laboratorijos (JAV), kuris nusprendė Lamanšo sąsiauryje gyvenančių mikroorganizmų tyrimų (duomenis apie mikrobų gyvenimo ciklus, buvimo vietą, koncentraciją ir pan.) parametrus konvertuoti į muziką.
Bet, grįžtant prie pradinio klausimo, kas gi visgi yra ta muzika? Kokios yra muzikos ribos – kur jos prasideda bei baigiasi? Ar įgarsinti skaičiai gali būti traktuojami kaip muzika? Žinoma, vieningo atsakymo nebus, nes kiekvieno savimonėje muzika įgauna vis kitokias reikšmes – vieni ją tapatina su vidinių jausmų numalšinimo, arba, kaip tik paskatinimo, priemone, kiti tiesiog „tylos užėmimo“ priemone ir t.t. Pavyzdžių galima sugalvoti begale. Tad ir klausimas, bent jau kol kas, neturi jokio visuotinio atsakymo. Iš vienos pusės žvelgiant, muzika – tai garsų menas, tad visus anksčiau minėtus pavyzdžius galėtumėme traktuoti kaip tam tikrą muzikinę išraišką, nes visuose iš jų, net ir J. Cage‘o trijų veikmsų kompozicijoje „4’33“, turime pagrindinį veiksnį – garsą.
Iš kitos pusės žvelgiant, muzika visuomenėje funkcionuoja kaip būtinoji trijų grandžių, kūrėjo-atlikėjo-suvokėjo, sistema, kurios I ir II arba III grandys gali suartėti, net sutapti. Tad panagrinėkime kiekvieną pavyzdį atskirai.
J. Cage‘o trijų veiksmų kompozicijoje „4‘33“ turime kompozitorių – J. Cage‘as. Turime atlikėjus-klausytojus – asmenį, kuris sėdi prie fortepijono bei salėje esančius žiūrovus, kurie nesulaukę norimo „produkto“ (premjeros metu), kelia šurmulį. Tad ši kompozicija atitinka iškeltus kriterijus ir gali būti traktuojama kaip muzika.
Skaičius Pi turi kompozitorių – asmenį, kuris jį sonifikavo, t.y. skaičiaus Pi reikšmę perteikė muzikoje, o tai savo ruožtu suteikia jam kompozitoriaus statusą. Kadangi jis pats ir atliko šią kompoziciją, turime sutapusią pirmąją bei antrąją grandis. O klausytojai šiuo atveju yra virtualūs interneto vartotojai. Ši sonifikacija taipogi gali būti laikoma muzika, nes atitinka iškeltus kriterijus.
Higso bozonas – hipotetinė masyvi skaliarinė elementarioji dalelė, numatyta standartinio modelio dalelių fizikoje. Atrodo, nieko bendro su muzika. Tačiau šios dalelės tyrimų sonifikacija – taip. Šiuo atveju kompozitoriai – pati hipotetinė dalelė, žinoma, to nesitikėdama bei mokslininkas(ai), kuris(ie) tyrimų duomenis perkėlė į muzikinę plotmę; atlikėjas, jei turėsime mintyje „tą, kuris atlieka“, – kompiuterinė programa; klausytojas – virtuali bendruomenė. Ši kompozicija taip pat atitinka iškeltus kriterijus ir gali būti laikoma muzika.
Mikroorganizmų tyrimų sonifikacija taip pat galėtų būti traktuojama kaip muzika, nes turi kompozitorius (mikrobus, kurių tyrimų parametrus užfiksavo biologas bei pats biologas, kuris tuos duomenis konvertavo į garsus), atlikėją (kompiuterinę programą, kurios pagalba galima girdėti garsus) bei klausytojus (virtualią erdvę).
Progresuojant visuomenei, progresuoja ir visi veiksniai, kurie susiję su pačia visuomene. Nėra išimtis ir pačios muzikos sąvoka, kuri šiuo atveju turi po savo sparnu priglausti ir tokius reiškinius, kaip sonifikacija. Tad minėtus pavyzdžius galima laikyti muzika, nors estetine prasme ji nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek suteiktų, pavyzdžiui, visas tris būtinas grandis (kūrėjas-atlikėjas-suvokėjas) atstojantis gyvas žmogus. Be to, estetine prasme muzika – tai malonūs garsai. Tačiau kas yra malonu? Ar triukšmas malonus? Jums gal ir taip, tačiau man ne. Dviprasmiškų pavyzdžių galima atrasti ir daugiau, tad ši definicija yra, švelniai tariant, subjektyvi. Visgi, mano manymu, muzika bendrąja prasme yra tiesiog sistemiškas garsų darinys. Tačiau kiekvienas iš mūsų savo vidiniame pasaulėlyje susikuriame skirtingus kriterijus, kurie leidžia mums diferencijuoti kas yra muzika, o kas tėra garsų kratinys.
